II dalis. Mokykla be pietų, pertraukos be sporto ir reforma, kuri reformavo ankstesnę reformą
Švietimo ministerija nusprendė, kad Lietuvos mokiniai per mažai mokosi. Mokyklų direktoriai atsakė, kad mokiniai ir taip pavargę. Tėvai paklausė, kada vaikai turės laiko sportuoti, lankyti muzikos mokyklą, eiti į treniruotes ir tiesiog pabūti vaikais.
Ministerija išklausė visas pastabas ir paskelbė naują reformą.
Jos pavadinimas buvo „Visos dienos visapusiško kompetencijų ugdymo ir savarankiškumo stiprinimo programa“.
Praktiškai tai reiškė, kad pamokų skaičius padidėjo, mokymosi diena pailgėjo, o pietų pertrauka sutrumpėjo tiek, kad mokiniai spėdavo perskaityti valgyklos meniu, bet ne visada sulaukdavo savo eilės prie sriubos.
– Vaikai turi išmokti planuoti laiką, – paaiškino ministras.
– O kada jie sportuos? – paklausė žurnalistė.
– Per fizinio ugdymo pamokas.
– O kada lankys sporto būrelius?
– Po pamokų.
– Bet pamokos baigiasi vakare.
– Vadinasi, jie išmoks sportuoti savarankiškai.
– O kada jie miegos?
Ministras susimąstė.
– Tai jau šeimos kompetencija.
Gimnazija, kuri mokė iki paskutinio skambučio
Vilniaus gimnazijose mokiniai pradėjo ateiti į mokyklą septintą ryto, o išeidavo tada, kai apsaugos darbuotojas primindavo, kad pastatui reikia atlikti naktinę dezinfekciją.
Vienas mokinys bandė paaiškinti, kad jam reikia į krepšinio treniruotę.
– Puiku, – atsakė mokyklos administracija. – Krepšinis ugdo komandinį darbą.
– Treniruotė prasideda šeštą.
– Dar geriau. Turėsite praktinį laiko planavimo užsiėmimą.
– Bet šeštą vakaro!
– Mūsų sistema orientuota į visą gyvenimą trunkantį mokymąsi.
Netrukus mokyklų sporto salės buvo užrakintos, nes jose reikėjo įrengti papildomas klases. Muzikos kabinetuose atsirado kompiuteriai, bibliotekose – testavimo vietos, o aktų salėse vyko nuotoliniai seminarai apie mokinių emocinę gerovę.
Emocinė gerovė buvo mokoma keturiomis pamokomis per savaitę. Per jas vaikai turėjo užpildyti anketą, įvertinti savo nuovargį nuo vieno iki dešimties ir paaiškinti, kodėl, jų nuomone, anketa sukėlė vienuolikos balų nuovargį.
Vienas septintokas, pavargęs nuo skrolinimo ir testų, paklausė:
– O ar galima būtų tiesiog išeiti į kiemą ir pažaisti futbolą?
Mokytoja pažvelgė į tvarkaraštį.
– Žinoma. Tai numatyta trečiadienį, 19.42–19.47 val., jei nebus pakeistas ugdymo planas.
Reformų reformos reformavimo skyrius
Švietimo reforma turėjo dar vieną ypatybę: jos niekas negalėjo prisiminti.
2027 metais buvo panaikinta 2026 metų reforma, nes ji neatitiko 2027 metų reformos reikalavimų. 2028 metais naujoji reforma buvo sustabdyta, nes paaiškėjo, kad ankstesnė reforma jau buvo panaikinta, o 2029 metais buvo paskelbta, jog 2026 metų reformos panaikinimas turi būti panaikintas.
Ministerijoje atsirado atskiras skyrius:
„Anksčiau galiojusių ir galbūt vėl galiosiančių reformų koordinavimo departamentas.“
Jo darbuotojai dirbo trimis pamainomis. Pirmoji aiškinosi, kokia reforma galioja dabar. Antroji aiškinosi, kodėl ji galioja. Trečioji rengė dokumentus, kuriais būtų galima įrodyti, kad reforma galiojo ir anksčiau.
Mokyklų vadovams kasmet atsiųsdavo naują dokumentų paketą. Jei mokykla vykdė praėjusių metų reikalavimus, ji pažeisdavo šių metų reikalavimus. Jei vykdė šių metų reikalavimus, reikėjo paaiškinti, kodėl nevykdė praėjusių metų.
Galiausiai viena kaimo mokykla nusprendė išgelbėti situaciją paprastu būdu: mokyti vaikus skaityti, rašyti, skaičiuoti ir mąstyti.
Po patikrinimo jai buvo skirta pastaba, kad mokykla nepakankamai aiškiai įgyvendina septynioliktąjį tarpdisciplininės integracijos rodiklį.
Mokykla uždarė duris.
Kaimo mokyklų uždarymas ir didysis autobuso paradoksas
Tolimesniuose Lietuvos kaimuose mokyklos buvo jungiamos, optimizuojamos, pertvarkomos ir galiausiai uždaromos. Vaikams buvo pažadėti modernūs mokymosi centrai, kuriuos pasiekti reikėjo dviejų autobusų, vieno persėdimo ir tokio maršruto, kad kelionė namo trukdavo ilgiau nei pamokos.
Gimnazijos mažesniuose miestuose neteko mokinių, o kai kurios gyvenvietės liko be mokyklos. Tėvai svarstė išsikelti, nes nebežinojo, ar vaikui teks kasdien keltis penktą ryto, ar šeimai reikės persikelti į miestą.
Savivaldybė paskelbė, kad optimizavimas leis sutaupyti.
Sutaupytos lėšos buvo panaudotos naujos mokyklų optimizavimo strategijos parengimui.
Tuo metu vaikai vis dažniau žiūrėjo į telefonus. Net per pertraukas jie nebežaidė gaudynių – vienas kitą gaudė socialinių tinklų algoritmuose. Mokytoja paklausė mokinio, kodėl jis negirdi, ką sako klasės draugas.
– Aš klausau, – atsakė mokinys.
– Tai ką jis pasakė?
– Nežinau, bet algoritmas man ką tik pasiūlė vaizdo įrašą apie tai, kaip geriau susikaupti.
Mokytoja pažvelgė į savo telefoną. Jai taip pat buvo pasiūlytas vaizdo įrašas apie susikaupimą.
Ji paspaudė.
Pamoka baigėsi.
Mokyklos, kurios išgyveno
Vis dėlto ne visos mokyklos pasidavė. Kai kurios išsaugojo sporto būrelius, bibliotekas, bendruomenės renginius ir gyvą mokytojo bei mokinio ryšį. Jų vadovai tvirtino, kad mokykla nėra vien egzaminų gamykla.
Šios mokyklos tapo įtartinos.
Komisija atvyko patikrinti, kodėl jose vaikai šypsosi, mokytojai dar turi laiko pasikalbėti, o sporto salėje kažkas iš tiesų sportuoja.
Ataskaitoje buvo parašyta: „Pastebimas nepakankamas dokumentuotas užimtumas.“
Mokyklos direktorius pasiūlė komisijai pažaisti krepšinį.
Komisija paprašė pateikti veiklos pagrindimo formą.
Direktorius suprato, kad pralaimėjo.
Antrosios dalies pabaiga. Švietimo sistema buvo reformuota taip nuodugniai, kad mokiniai liko be laiko mokytis, mokytojai – be laiko mokyti, o ministerija – be laiko prisiminti, ką buvo numačiusi ankstesnėje reformoje.
Įvertinkite straipsnį
