III dalis. „Bolt“ ir „Wolt“ bankrotas, robotai prie kasų ir žmogus, kuris norėjo tiesiog nusipirkti duonos
Prasidėjo nuo benzino. Paskui pabrango elektra, patalpų nuoma, draudimas, remontas, atlyginimai ir viskas, kas anksčiau buvo laikoma įprasta verslo sąnauda.
Pirmieji ėmė skųstis smulkieji vežėjai.
– Už vieną užsakymą gaunu mažiau, negu kainuoja nuvažiuoti iki kliento, – sakė vienas pavežėjas.
– O gal galėtumėte dirbti efektyviau? – paklausė konsultantas.
– Kaip?
– Važiuoti trumpesniu maršrutu.
– GPS jau parenka trumpiausią.
– Tuomet reikėtų optimizuoti GPS.
Taip gimė Lietuvos Nacionalinė Maršrutų Optimizavimo Programa. Ji kainavo tiek, kad jos biudžeto pakako nupirkti kelis tūkstančius automobilių, tačiau programėlėje pasirodė tik vienas naujas mygtukas: „Pabandykite vėliau.“
Maisto pristatymo pabaiga
Mūsų išgalvotoje ateityje „Bolt“ ir „Wolt“ veikla Lietuvoje galiausiai žlugo po daugybės nuostolingų metų, reguliavimo pokyčių, degalų kainų šuolių ir nesėkmingų bandymų išlaikyti paslaugas įperkamas.
Tai nėra teiginys apie realią šių bendrovių padėtį – bankrotai yra šios humoreskos siužeto dalis.
Paskutinę veiklos dieną tūkstančiai klientų atidarė programėles ir pamatė pranešimą:
„Apgailestaujame. Jūsų užsakymo pristatymo laikas – neapibrėžtas. Pristatymo mokestis – 19,99 euro. Maisto kaina – papildomai.“
Vienas vilnietis užsisakė cepelinų.
Programėlė atsakė, kad artimiausias laisvas kurjeris yra už 286 kilometrų, o jo elektrinis dviratis šiuo metu kraunamas prie buvusios degalinės.
Kitas klientas užsisakė picą.
Jam paskambino dirbtinis intelektas:
– Jūsų pica paruošta.
– Puiku! Kada atvešite?
– Niekada. Tačiau galime pasiūlyti prenumeratą, leidžiančią stebėti picos nuotrauką.
Tuo metu žmonės, kurie anksčiau pristatydavo maistą, liko be šio darbo. Tarp jų buvo ir migrantų, ir Lietuvos piliečių. Vieni ieškojo darbo sandėliuose, kiti – gamyboje, dar kiti grįžo į ankstesnes profesijas. Tačiau laisvų darbo vietų nepakako, nes daugelis įmonių jau buvo sumažinusios veiklą.
Vyriausybė paskelbė naują programą „Kiekvienam po darbo vietą“.
Programos dalyviai turėjo užsiregistruoti darbo paieškos sistemoje.
Sistema pranešė:
„Šiuo metu laisvų darbo vietų nėra. Prašome pasirinkti profesiją iš sąrašo.“
Sąraše buvo 43 000 profesijų, tarp jų – „autonominių pristatymo robotų emocinės priežiūros specialistas“.
Vienas buvęs kurjeris pasirinko šią profesiją.
Sistema atsakė, kad jo kvalifikacija netinkama, nes jis neturi trejų metų darbo su robotais patirties.
Parduotuvė, kurioje nebedirbo nė vienas žmogus
Prekybos tinklai pradėjo masiškai automatizuoti kasas. Iš pradžių tai buvo patogu: nereikėjo laukti eilėje, o kasos aparatas niekada nepasakydavo, kad šiandien jam bloga nuotaika.
Vėliau automatizacija pasiekė lentynas, sandėlius, apskaitą ir klientų aptarnavimą.
Galiausiai vienoje išgalvotoje „Maxima“ parduotuvėje nebeliko nė vieno darbuotojo.
Pirkėjas įėjo ir paklausė:
– Kur čia duona?
Garsiakalbis atsakė:
– Prašome pasirinkti pageidaujamą bendravimo stilių: draugišką, neutralų arba korporatyviai empatišką.
– Duonos noriu!
– Suprantame jūsų poreikį. Duona yra svarbi kasdienės mitybos dalis.
– Kur ji?
– Jūsų klausimas užregistruotas. Atsakymo tikimasi per tris darbo dienas.
Pirkėjas priėjo prie lentynos, paėmė kepalą ir bandė sumokėti. Sistema pranešė, kad jo veidas neatpažintas kaip asmens, turinčio teisę pirkti duoną.
– Bet aš turiu pinigų!
– Prašome pateikti pinigų turėjimo deklaraciją.
– O jeigu sumokėsiu kortele?
– Tuomet reikės patvirtinti, kad kortelė priklauso jums.
– O jeigu aš pats esu aš?
Sistema sustojo.
Tai buvo pirmasis atvejis per septynerius metus, kai dirbtinis intelektas neturėjo parengto atsakymo.
Pirkėjas išėjo į kitą parduotuvę. Ten buvo žmogus.
Jis dirbo kasininku, konsultavo pirkėjus, pildė dokumentus ir dar turėjo prižiūrėti tris robotus. Jo atlyginimas buvo mažesnis nei robotų metinės priežiūros biudžetas.
– Ar jūs čia vienas? – paklausė pirkėjas.
– Aš, trys robotai ir keturi nuotoliniai vadovai.
– O kuris iš jūsų priima sprendimus?
– Robotai priima sprendimus, aš atsakau už klaidas, o vadovai gauna premijas už efektyvumą.
Kai verslas tapo brangesnis už prekę
Nuomos kainos, energija, logistika, mokesčiai ir automatizavimo išlaidos spaudė verslą. Smulkios parduotuvės užsidarinėjo, o didžiosios investavo į technologijas, kurios turėjo sumažinti sąnaudas, bet dažnai perkeldavo išlaidas kitur.
Vilniuje viena šeimos valdoma parduotuvė uždarė duris po trisdešimties metų. Jos savininkas pasakė, kad nebegali konkuruoti su dideliais tinklais, kuriems automatizavimo investicijos ir mastas suteikia pranašumą.
Kaune kavinė atsisakė vakarinės pamainos, nes nebeapsimokėjo dirbti. Klaipėdoje smulkus prekybininkas uždarė antrąją parduotuvę, nes klientai vis rečiau užsukdavo pirkti ne būtiniausių prekių.
Savivaldybės atstovas atvyko į vieną uždarytą parduotuvę ir pareiškė:
– Jūsų verslas neišnyko. Jis transformavosi į skaitmeninę patirtį.
– Bet mes pardavinėjome batus.
– Dabar galite pardavinėti batų nuotraukas.
– O kas pirks nuotraukas?
– Tai jau rinkos klausimas.
Parduotuvės savininkas iškabino paskutinį užrašą: „Uždaryta dėl sėkmingos transformacijos.“
Pensijų pinigai ir nacionalinė finansinė mankšta
Tuo metu pensijų sistema tapo dar vienu politinių ginčų centru. Viena grupė reikalavo daugiau asmeninės laisvės, kita perspėjo apie ilgalaikio taupymo svarbą, o trečia siūlė viską perkelti į naują platformą.
Mūsų išgalvotoje ateityje visi pensininkai vienu metu nusprendė atsiimti pinigus iš visų savo pensijų pakopų, kiek tai leido pagal tuometines taisykles. Bankai užregistravo rekordinį klientų srautą, konsultantai dirbo iki nakties, o finansų ministerija išleido pranešimą apie „istorinį gyventojų finansinio aktyvumo šuolį“.
Vienas pensininkas paklausė:
– O ką dabar daryti su pinigais?
– Galite investuoti.
– Į ką?
– Į ateitį.
– O kur ji parduodama?
Konsultantas nutilo.
Pensininkas išsiėmė pinigus ir nusipirko naują šaldytuvą, vaistų, žieminių batų ir bilietą aplankyti anūkus.
Jo kaimynas viską paliko sąskaitoje, nes bijojo priimti skubotą sprendimą.
Abu pasielgė pagal savo poreikius. Tačiau televizijos laidoje jų pasirinkimai buvo pateikti kaip du priešingi ekonominiai pasaulėvaizdžiai, o ekspertai ginčijosi, kuris iš jų labiau atitinka nacionalinę strategiją.
Niekas nepaklausė, ar jiems užtenka pinigų pragyventi.
Trečiosios dalies pabaiga. Robotai išmoko parduoti prekes, tačiau ne visada suprato žmogų. Verslas išmoko taupyti, tačiau kartais taupė taip sėkmingai, kad uždarė pats save. O ekonomikos rodikliai augo net tada, kai žmonės vis rečiau galėjo sau leisti tai, ką tie rodikliai žadėjo.
Įvertinkite straipsnį
