IV dalis. Migracijos politika, Šeškinės stadionas ir policija, kuri laukė patvirtinimo iš ministerijos
Prieš pradėdami šią dalį, verta prisiminti vieną dalyką: migracija nėra vienas reiškinys. Darbo migrantai, tarptautinės apsaugos prašytojai, pabėgėliai, studentai, ES piliečiai ir neteisėtai šalyje esantys asmenys turi skirtingą teisinį statusą. Dauguma žmonių, atvykstančių dirbti ar gyventi į kitą šalį, nėra nusikaltėliai. Tačiau valstybė privalo turėti veiksmingą sistemą, kuri užtikrintų integraciją, teisės laikymąsi, viešąjį saugumą ir vienodą įstatymų taikymą visiems.
Vokietijoje diskusijos apie saugumą, seksualinius nusikaltimus, smurtą viešajame transporte ir nusikalstamumą grupėse nėra išgalvotos temos. Vokietijos federalinės kriminalinės policijos tarnybos 2024 metų statistikoje užfiksuota apie 5,84 mln. nusikalstamų veikų, o įtariamųjų skaičius siekė maždaug 2,18 mln. Iš jų apie 913 tūkst. buvo ne Vokietijos piliečiai. Tačiau įtariamasis nėra tas pats, kas nuteistasis, o į šią statistiką patenka ir specifiniai užsieniečių teisės pažeidimai. Vien šie skaičiai neįrodo, kad nusikalstamumą lemia migracija ar kokia nors viena tautybė.
Vis dėlto žmonėms, patyrusiems seksualinį priekabiavimą, apiplėšimą ar smurtą, statistinės išlygos nėra paguoda. Jiems reikia saugaus autobuso, veikiančios policijos, realaus tyrimo ir teisingumo.
Šioje humoreskoje būtent tai ir tampa pagrindiniu klausimu: kas nutinka, kai valdžia taip bijo pripažinti problemą, kad ima bijoti ir ją spręsti?
Vokietijos perspėjimas, kurį Lietuva perskaitė atvirkščiai
Berlyne, Hamburge ir kituose didžiuosiuose Vokietijos miestuose vyksta nuolatinės diskusijos apie viešąjį saugumą, nusikaltimų prevenciją, seksualinį priekabiavimą ir integracijos rezultatus. Atskirų nusikaltimų atvejai tampa politinių debatų tema, o policijos statistika analizuojama pagal nusikaltimo rūšį, įtariamųjų pilietybę, amžių ir kitas aplinkybes.
Lietuvos išgalvota delegacija nusprendė iš Vokietijos parsivežti geriausią patirtį.
Grįžusi paskelbė tris išvadas:
- Jeigu gyventojai skundžiasi dėl nesaugumo, reikia atlikti gyventojų pasitenkinimo tyrimą.
- Jeigu tyrimas patvirtina nesaugumą, reikia pakeisti tyrimo klausimus.
- Jeigu gyventojai ir toliau skundžiasi, reikia surengti spaudos konferenciją apie pasiektą pažangą.
Vienas pareigūnas paklausė:
– O ką darysime su nusikaltimais?
– Juos registruosime.
– O nusikaltėlius?
– Taip pat registruosime.
– O sulaikysime?
– Jeigu sistema patvirtins, kad registracija sėkminga.
Delegacija gavo apdovanojimą už administracinio proceso skaitmeninimą.
Kas prieš dešimt metų kvietė migrantus?
Čia istorija nustoja būti vien pokštu ir pereina į tikrą politinį klausimą. Kas Lietuvoje sprendė, kiek užsieniečių gali atvykti dirbti, kokių darbuotojų reikia ekonomikai, kaip kontroliuoti atvykimą ir kokias sąlygas nustatyti darbdaviams?
Nėra vienos vyriausybės, kuri būtų „įvežusi visus migrantus“. Lietuvos migracijos politika per dešimtmetį keitėsi dėl darbo rinkos poreikių, ES teisės, karo Ukrainoje, Baltarusijos režimo veiksmų, studijų, šeimų susijungimo ir kitų priežasčių. Skirtingos vyriausybės priėmė skirtingus sprendimus, o kai kurios migracijos priežastys nepriklausė vien nuo Lietuvos politikų valios.
Svarbu atskirti du dalykus: darbuotojų įdarbinimo kvotą ir bendrą imigraciją. Kvota nėra bendras skaičius visų žmonių, atvykusių į Lietuvą. Ji taikoma konkrečiai užsieniečių grupei, atvykstančiai dirbti pagal nustatytas sąlygas.
Oficialiais Migracijos departamento duomenimis:
- 2021 m. pirmą kartą nustatyta užsieniečių įdarbinimo kvota. Ji buvo skirstoma pagal ekonominės veiklos sektorius.
- 2025 m. patvirtinta 24 830 vietų kvota. Nuo šių metų atsisakyta ankstesnio skirstymo pagal sektorius.
- 2026 m. patvirtinta 24 706 vietų kvota, skaičiuojama pagal nustatytą gyventojų skaičiaus ribą ir darbo rinkos poreikius.
Tai nėra visų į Lietuvą atvykusių migrantų skaičius. Norint sąžiningai įvertinti, kiek žmonių atvyko per dešimtmetį, reikėtų atskirai analizuoti užsieniečių skaičių pagal pilietybę, leidimų rūšis, atvykimo priežastį, išvykimą ir laikotarpį. Darbo kvotos neapima visų šių kategorijų, todėl jų sudėti į vieną tariamą skaičių būtų klaidinama.
Lygiai taip pat atsakinga būtų nurodyti konkrečias vyriausybes ir jų priimtus teisės aktus, o ne priskirti kiekvieną migracijos pokytį vienai partijai. Vieni politikai plėtė darbo jėgos pritraukimą, kiti keitė reikalavimus, kvotas ar atlyginimo ribas. Kiekvieną sprendimą galima ir reikia vertinti pagal jo tikslus, poveikį Lietuvos darbuotojams, verslui ir viešosioms paslaugoms.
O mūsų išgalvotoje Lietuvoje šis klausimas buvo sprendžiamas paprasčiau.
Šeškinės stadiono didžioji krizė
Vieną rudenį Šeškinės stadiono teritorijoje buvo surengtas didelis protestas. Pradinė demonstracija buvo taiki: žmonės reikalavo geresnių darbo sąlygų, aiškesnių migracijos taisyklių, saugesnių miestų ir vienodų įstatymų visiems.
Tačiau vakare dalis dalyvių ėmė svaidyti daiktus, niokoti infrastruktūrą ir padegti automobilius. Įvyko susirėmimų su policija. Tarp susirinkusiųjų buvo skirtingų pažiūrų žmonių, skirtingos pilietybės dalyvių ir pašalinių, atėjusių pasinaudoti chaosu.
Tai buvo išgalvotas įvykis. Jis nėra teiginys, kad migrantai apskritai rengia riaušes Lietuvoje.
Policija atvyko ir iš pradžių paprašė dalyvių nusiraminti. Tada pareigūnai sulaukė instrukcijos:
„Prieš imdamiesi veiksmų, nustatykite, ar situacija nėra kultūriškai jautri.“
Jie nustatė, kad situacija yra pavojinga, bet kultūriškai jautri.
Tuomet atėjo antra instrukcija:
„Jeigu įmanoma, pradėkite dialogą.“
Pareigūnai pradėjo dialogą su žmogumi, kuris tuo metu daužė automobilio langą.
– Prašome liautis, – pasakė policininkas.
– Kodėl?
– Nes tai svetimas automobilis.
– O jeigu savas?
– Tada vis tiek negalima.
– Vadinasi, įstatymas visiems vienodas?
Pareigūnas nusišypsojo.
– Pagaliau pasiekėme konstruktyvų pokalbį.
Tuo metu automobilis jau degė.
Kai policija pradėjo dirbti pagal politinį kalendorių
Kitą rytą paaiškėjo, kad protesto metu buvo apgadinti automobiliai, išdaužyti kelių parduotuvių langai ir sugadinta viešoji infrastruktūra. Nukentėję verslininkai reikalavo atlyginti nuostolius, o gyventojai klausė, kodėl policija nesustabdė smurto anksčiau.
Vyriausybė paskelbė, kad bus atliktas išsamus tyrimas.
Tyrimas nustatė, jog policija veikė pagal instrukcijas, instrukcijos atitiko procedūras, o procedūros buvo patvirtintos komisijos, kurios nariai nebuvo įvykio vietoje.
Vienas tyrėjas vis dėlto parašė išvadą, kad pareigūnai privalo užkirsti kelią nusikaltimams ir sulaikyti įtariamuosius pagal įstatymus, nepriklausomai nuo jų kilmės.
Išvada buvo pripažinta pernelyg aiškia.
Pareigūnas buvo perkeltas į mokymo skyrių, kuriame skaitė paskaitas apie procedūrų aiškumą.
Sodra ir Mokesčių inspekcija – paskutinės aukos
Po Šeškinės įvykių internete pasklido gandas, kad „Sodra“ ir Valstybinė mokesčių inspekcija bus uždarytos. Žmonės pradėjo traukti pinigus, verslininkai puolė tikrinti deklaracijas, o kai kurie gyventojai bandė sumokėti mokesčius grynaisiais, nes bijojo, kad elektroninės sistemos nustos veikti.
Tada įvyko tikroji absurdiška katastrofa: abu portalai trumpam sutriko dėl apkrovos.
Vienas gyventojas negalėjo prisijungti prie savo paskyros ir nusprendė, kad valstybė jau žlugo.
Jis paskambino draugui:
– Ar tu girdėjai? „Sodra“ nebeveikia!
– Gal techniniai darbai.
– Ne, ne, viskas baigta. Mokesčių inspekcija taip pat neatsako.
– Tai gal rytoj pabandyk.
– Rytoj? O jeigu iki rytojaus valstybė bankrutuos?
Draugas patarė patikrinti oficialią informaciją.
Po dešimties minučių sistema pradėjo veikti.
Pilietis atsiduso.
– Dar vienas melagingas pranešimas. Valstybė vis dar gyva.
Tačiau Vyriausybė jau buvo paskelbusi pranešimą apie „sėkmingą institucijų atsparumo testą“.
Ketvirtosios dalies pabaiga. Migracijos politika gali būti kritikuojama, viešasis saugumas – reikalauti griežtesnių sprendimų, o policijos neveiklumas – būti tiriamas. Tačiau kai įstatymai tampa pasirenkami pagal žmogaus kilmę, visuomenė praranda pasitikėjimą ne tik policija, bet ir pačia valstybe.
Įvertinkite straipsnį
