V dalis. Lietuvos ateitis: kai paskutinį žmogų pakeitė robotas, o paskutinę reformą – nauja reforma
Lietuva pagaliau pasiekė tai, apie ką politikai svajojo dešimtmečius: viskas buvo skaitmenizuota, optimizuota, automatizuota ir perduota dirbtiniam intelektui.
Nebebuvo eilių prie kasų, nes nebeliko kasininkų. Nebebuvo ginčų mokyklose, nes mokiniai bendravo per platformą, kuri kiekvieną konfliktą automatiškai pažymėdavo kaip „galimą emocinio diskomforto atvejį“. Nebebuvo ilgų pokalbių su valdininkais, nes visus klausimus atsakydavo virtualus konsultantas.
Tik problemos niekur nedingo.
Jos taip pat buvo skaitmenizuotos.
Lietuva be darbuotojų
Vieną rytą Vilniaus centre atsibudo paskutinis žmogus, kuris dar turėjo tradicinį darbą. Jis dirbo nedidelėje batų taisykloje. Jo klientai buvo senjorai, studentai, keli tarnautojai ir žmonės, kurie dar tikėjo, kad suplyšusį daiktą galima pataisyti, o ne išmesti.
Jis atidarė duris ir pamatė, kad kaimyninė parduotuvė užsidariusi. Už jos – kavinė. Toliau – knygynas. Gatvėje judėjo pristatymo robotai, o prie buvusio banko stovėjo automatinis konsultantas, kuris siūlė refinansuoti paskolą, kurios žmogus dar nebuvo paėmęs.
Batų taisytojas įjungė radiją.
„Šiandien nedarbas sumažėjo 0,4 procentinio punkto, nes dalis bedarbių perėjo į savarankiškai veikiančių ekonominių vienetų kategoriją.“
Jis išjungė radiją.
– O aš kas? – paklausė savęs.
Telefonas atsakė:
„Jūs esate aktyvus darbo rinkos dalyvis, kuriam šiuo metu nėra priskirta konkreti ekonominė funkcija.“
– O kas man sumokės už nuomą?
„Jūsų klausimas labai svarbus. Ar norėtumėte įsigyti aukščiausios kokybės konsultaciją?“
Taisytojas uždarė parduotuvę.
Tą dieną Lietuva neteko dar vieno darbo vietą turėjusio žmogaus. Tačiau oficialioje statistikoje jis liko dirbantis, nes jo įmonė dar nebuvo likviduota.
Kai pensininkas norėjo gyventi, o ne pildyti anketą
Pensininkai savo ruožtu susidūrė su nauja problema. Pensijų sistema buvo pertvarkyta tiek kartų, kad dalis gyventojų nebežinojo, kuriai pakopai priklauso jų santaupos, kokios išmokėjimo sąlygos galioja ir kokius sprendimus dar galima pakeisti.
Vienas senjoras nuėjo į konsultacijų centrą.
– Noriu sužinoti, kiek pinigų turėsiu senatvėje.
– Jūsų klausimas priklauso nuo pasirinkto scenarijaus.
– Aš jau senatvėje.
– Tuomet pasirinkite scenarijų „Esu senatvėje, bet noriu sužinoti, kas bus senatvėje“.
– O jeigu noriu tiesiog nusipirkti maisto?
– Tam skirtas kitas skyrius.
– Kur jis?
– Virtualus.
Senjoras atsisėdo ant suoliuko. Šalia jo sėdėjo kitas žmogus, kuris laukė konsultacijos dėl būsto kompensacijos.
– Ar jūs suprantate, ką jie čia daro? – paklausė pirmasis.
– Taip, – atsakė antrasis. – Jie viską padaro taip sudėtingai, kad galiausiai žmogus pats pasijunta kaltas, jog nesupranta.
Abu nutilo.
Tai buvo ilgiausias ir prasmingiausias pokalbis, kurį tą dieną jie turėjo.
Vilnius, Kaunas ir Klaipėda – miestai be miesto gyvenimo
Vilnius išlaikė savo dangoraižius, bet daugelyje jų veikė tik nuotolinės sistemos. Kaunas turėjo naujų technologijų centrus, tačiau kai kurios tradicinės parduotuvės buvo uždarytos. Klaipėda tebebuvo uostamiestis, tačiau kiekvienas naujas mokestis už logistiką darė prekes brangesnes.
Miesto aikštėse žmonės vis rečiau susitikdavo, nes kiekvienas turėjo savo skaitmeninį pasaulį. Vaikai slinko per trumpus vaizdo įrašus, suaugusieji tikrino naujienas, senjorai bandė suprasti, kodėl jų telefonai nuolat prašo atnaujinti programinę įrangą.
Kartą Vilniaus savivaldybė nusprendė surengti bendruomenės dieną.
Žmonės buvo pakviesti į aikštę, tačiau registracija vyko tik internetu. Atvykus reikėjo nuskenuoti QR kodą, patvirtinti tapatybę ir pasirinkti bendravimo kategoriją.
Pirmoji kategorija buvo „Aktyvus socialinis kontaktas“.
Antroji – „Pasyvus socialinis kontaktas“.
Trečioji – „Atėjau pasižiūrėti, bet nenoriu bendrauti“.
Ketvirtoji – „Neturiu telefono“.
Pastaroji kategorija buvo panaikinta, nes sistemos kūrėjai negalėjo sugalvoti, kaip patikrinti, ar žmogus tikrai neturi telefono.
Taip baigėsi bendruomenės diena dar jai neprasidėjus.
Didysis sugrįžimas į gatves
Vieną vakarą Vilniaus centre dingo elektra. Kartu išsijungė dalis kasų, kelios skaitmeninės paslaugos, šviesoforai ir viešojo transporto informaciniai ekranai.
Žmonės išėjo į gatves ne todėl, kad norėjo riaušių, o todėl, kad nebežinojo, kur kreiptis.
Vieni pyko dėl kainų. Kiti – dėl uždarytų mokyklų. Dar kiti – dėl prarastų darbo vietų, neveikiančių paslaugų, nesaugumo ar jausmo, kad jų niekas nebegirdi.
Prie jų prisijungė žmonės, kurie reikalavo vienodai taikomų įstatymų, aiškesnės migracijos politikos ir veiksmingesnės nusikaltimų prevencijos. Taip pat atėjo tie, kurie protestavo prieš pačius protestus.
Prieš vidurnaktį minia tapo didelė.
Dauguma dalyvių norėjo būti išgirsti. Tačiau grupelė žmonių pradėjo daužyti vitrinas, niokoti automobilius ir padegti šiukšlių konteinerius. Policija turėjo sustabdyti smurtą, apsaugoti gyventojus ir sulaikyti nusikaltimus darančius asmenis.
Tarp žmonių kilo klausimas:
– Kodėl mes iki to priėjome?
Vienas atsakė:
– Nes viską atidėliojome.
Kitas:
– Nes kiekviena problema buvo paversta politiniu ginču.
Trečias:
– Nes politikai manė, kad pranešimas apie problemą yra tas pats, kas jos sprendimas.
Ketvirtas tylėjo, nes jo telefone vis dar veikė socialinių tinklų programėlė.
Jis žiūrėjo į ekraną, kol šalia jo žmonės bandė susitarti, kaip išsaugoti miestą.
Paskutinis Vyriausybės posėdis
Kitą rytą Vyriausybė susirinko į skubų posėdį.
– Turime išspręsti situaciją, – pasakė premjeras.
– Siūlau naują reformą, – atsakė vienas ministras.
– Kokios srities?
– Visų.
– O kaip dėl ankstesnių reformų?
– Jas reikėtų panaikinti.
– O jeigu jos jau panaikintos?
– Tuomet panaikinsime jų panaikinimą.
– O kaip dėl mokyklų?
– Sudarysime darbo grupę.
– O dėl degalų kainų?
– Sukursime strategiją.
– O dėl nedarbo?
– Parengsime platformą.
– O dėl visuomenės pasitikėjimo?
Ministras nutilo.
Šį kartą niekas nepasakė „parengsime programą“.
Jie suprato, kad ne viską galima išspręsti nauju dokumentu.
Tačiau tada suskambo telefonas. Ekrane pasirodė pranešimas:
„Primename: po dešimties minučių prasideda posėdis dėl ankstesnio posėdžio rekomendacijų įgyvendinimo.“
Visi atsistojo ir išėjo.
Lietuva vėl laukė kitos reformos.
Epilogas. Ar tai tikrai galėtų nutikti?
Ši istorija yra išgalvota humoreska. Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos riaušės, penkių eurų degalai, išgalvoti „Bolt“ ir „Wolt“ bankrotai, „Sodros“ bei Mokesčių inspekcijos griūtis, įvykių metu atsiradusios policijos problemos ir kitos katastrofos yra satyrinis scenarijus, o ne pranešimas apie realius įvykius Lietuvoje.
Tačiau už absurdo slypi klausimai, kuriuos verta nagrinėti rimtai:
- Ar migracijos politika atitinka realius darbo rinkos ir integracijos poreikius?
- Ar valstybė užtikrina, kad nusikaltimai būtų tiriami, o įstatymai vienodai taikomi visiems?
- Ar mokyklų reformos gerina vaikų mokymosi sąlygas, ar tik didina administracinę naštą?
- Ar automatizacija didina visuomenės gerovę, kai dalis žmonių praranda darbą?
- Ar mokesčiai, energijos kainos ir reguliavimas leidžia išgyventi smulkiajam verslui?
- Ar pensijų ir socialinės apsaugos sistema žmonėms suteikia saugumą, ar tik dar vieną neaiškią instrukciją?
- Ar politikai prisiima atsakomybę už sprendimų pasekmes?
Prancūzijos, Vokietijos ir kitų Europos šalių patirtys rodo, kad viešasis saugumas, socialinė įtampa, ekonominės problemos ir visuomenės pasitikėjimas valdžia yra sudėtingi klausimai. Prancūzijos 2026 m. spalio protestų pranešimuose aprašyti smurtiniai incidentai, padegimai, parduotuvių niokojimas ir policijos susirėmimai su dalimi demonstrantų. Tai realios žalos pavyzdžiai, tačiau konkrečių įvykių priežastys ir atsakomybė turi būti vertinamos pagal patikimus duomenis, o ne pagal kolektyvinius kaltinimus.
Prancūzams tai nėra juokinga. Žmogui, kurio automobilis sudegintas, parduotuvė apiplėšta ar šeima išsigandusi dėl smurto gatvėje, humoreska nepadengs nuostolių. Todėl satyra gali būti aštri, bet ji neturėtų paversti tikrų nukentėjusių žmonių dekoracija politiniam ginčui.
Lietuvai taip pat nereikia laukti, kol išgalvotos katastrofos taps tikromis. Reikia kalbėti apie problemas laiku, remtis patikimais duomenimis, reikalauti atsakomybės iš valdžios, saugoti žmones nuo smurto, užtikrinti vienodą įstatymų taikymą ir neleisti, kad reformos taptų savitikslės.
Nes didžiausias absurdas būtų ne tai, kad Lietuvoje vieną dieną viskas sugriūtų. Didžiausias absurdas būtų tai, kad apie artėjančias problemas visi kalbėjo dešimt metų, tačiau kiekvieną kartą atsakingi asmenys atsakydavo: „Situacija kontroliuojama. Sudaryta darbo grupė.“
Ši humoreska neskatina rasinės ar tautinės neapykantos. Ji kritikuoja politinius sprendimus, biurokratiją, ekonomines klaidas ir nesugebėjimą laiku spręsti visuomenės problemų. Kaltė už konkrečius nusikaltimus tenka juos padariusiems asmenims, o ne ištisoms tautoms ar migrantų bendruomenėms.
Įvertinkite straipsnį
