Lietuvoje labiausiai paplitusi žūklė plūdine meškere bei spiningavimas, tačiau populiarėja ir dugninė bei muselinė žūklės. Žiemą visuose Lietuvos vandens telkiniuose, išskyrus Baltijos jūrą, dažniausiai taikoma poledinė žūklė. Tad jei apsisprendėte žvejoti, Jums pirmiausia reiktų nuspręsti, koks žvejybos būdas būtų arčiau širdies: plūdinė žvejyba, dugninė žvejyba, muselinė žvejyba, poledinė žūklė, spiningavimas.
Viena populiariausių plėšriųjų žuvų mūsų upėse ir ežeruose yra ešeriai. Ši dryžuota žuvis išlieka aktyvi žiemą, todėl ji yra populiarus žiemos poledinės žvejybos tikslas. Norint sėkmingai žvejoti, reikia žinoti šios žuvies įpročius ir jos buveinę. Šiame straipsnyje mes jums pasakysime, kaip įvairiais būdais sugauti balų turintį ešerį. Kur ešeriai gyvena žiemą? Ešeriai yra mokyklinė žuvis. ... Skaityti toliau
Vologdos krašte itin populiari lydekų žvejyba spiningu upėse ir ežeruose. Lydekos gyvena visur, išskyrus labai mažus ėriukus ir upelius. Lydeka – populiariausias žvejybos objektas ne tik Rusijoje, bet ir pasaulyje. Apie šią žavią žvejybą parašyta šimtai knygų ir sukurti filmai. Lydeka minima net vaikiškose pasakose. Šios žuvies populiarumas toks didelis, kad dar nesutikau žmonių, kurie ... Skaityti toliau
Plūdinė žūklė yra viena iš labiausiai paplitusių žūklės rūšių, leidžianti gaudyti įvairias žuvis. Ši technika pagrįsta plūdės naudojimu, kuri padeda žvejui kontroliuoti masalo gylį ir vietą vandenyje. Pavasarį plūdinė žvejyba yra ypatinga, nes šiuo metų laiku žuvys pradeda aktyviai maitintis po žiemos miego. Šiame straipsnyje apžvelgsime, kur ieškoti žuvų ir kokias rūšis galima sugauti pavasarį ... Skaityti toliau
Tylos ir paslapties atmosfera viliojanti žiemos žvejyba daugeliui tapo tikra žiemos pramoga. Šiuo metų laiku tarsi sniego deimantais nusėta gamta virsta, o telkinių ledo danga į savo atviras erdves kviečia žvejus. Tačiau norint, kad šis žiemos ganyklinis peizažas atgytų su malonumu pagauti sėkmingą laimikį, reikia žinoti kai kurias žiemos žūklės subtilybes ir būdus. Reikalinga įranga ... Skaityti toliau
Viduržiemio efektas, kai ledo šarvas tampa storas, deguonies kiekis vandenyje smarkiai sumažėja ir žuvys tampa anemiškos bei neaktyvios, pastaraisiais metais Lietuvoje nėra dažnas. Jau seniai turėjome tokią gražią žiemą kaip ši. Tokiomis žiemomis ir būna viduržiemis, kai žuvį suvilioti labai sunku. Viduržiemį vandens telkinius žūklei rinktis reikia apgalvotai, nes priešingu atveju namo gali tekti grįžti tuščiomis. Tačiau ir pasirinkus tą vandens telkinį, kuris mažiau kenčia nuo storo ledo šarvo, nėra jokių garantijų, kad ką nors pagausime. Viduržiemį surasti kimbančias žuvis kur kas sunkiau nei žiemos pradžioje ar pabaigoje. Žuvys neaktyvios, trumpiau ir rečiau maitinasi, maisto kiekis mažesnis, be to, jos gana jautriai reaguoja į įvairius oro pasikeitimus. Viduržiemį dažniausiai susiduriame su neaktyviomis žuvimis, kurias žvejojant labai mažomis avižėlėmis ir tinkamai jas virpinant dar galima suvilioti, tačiau keičiantis orui jas gali apimti visiškos anemijos būsena, o tada jau niekas nepadės — nors ir prie pat nosies virpink aižėlę, žuvis net peleko nepakrutins. Vienuose vandens telkiniuose viduržiemio fenomenas yra itin ryškus, kituose jis mažiau juntamas, tačiau bet kuriuo atveju žūklė žiemos viduryje primena loteriją, kai žaidėjų daug, o laimingų bilietų tik keletas.
Yra dalykų, apie kuriuos, atrodytų, kalbėti neverta. Sakykim, sena, bet vis rečiau gvildenama tema kaip atsargus elgesys žūklės vietoje, daugeliui žvejų nėra nei įdomi, nei reikalinga. Sakydamas „atsargus elgesys“, neturiu mintyse mūsų saugumo. Kalbu apie tokį atsargų elgesį, kuris mums leidžia tyliai prisėlinti prie žuvų, jų neišgąsdinant. Ar atsargus elgesys žiemą ant ledo apskritai nesusipratimas? Vaikštome ant ledo kaip ant asfalto, gręžiame eketes, be jokių tūpčiojimų statome ant ledo dėžę, žodžiu, triukšmaujame, nekreipiame į tai dėmesio ir... pagauname žuvelių. Tad kam elgtis kitaip? Ką tuo galime pasiekti? Vienas žymus rusų žvejys apie poledinę žūklę yra parašęs tokius žodžius: „Eketę gręžk tyliai, grąžtą iš eketės ištrauk lėtai ir atsargiai, jokiu būdu ne taip, lyg norėtum kuo daugiau vandens iš eketės išsemti. Eketės nevalyk taip kruopščiai, lyg dalyvautum švariausios eketės konkurse. Kartais jos išvis negalima valyti. Paskutinius 5 metrus iki eketės eik tyliai, netrepsėk. Dėžę ant ledo padėk labai atsargiai, tarsi ji būtų iš krištolo padaryta. Nedaužyk samteliu per batus.“ Bet mes dažnai elgiamės priešingai. Jei jau gręžiame, tai gręžiame. Jei jau traukiame grąžtą, tai taip, kad eketės valyti nereikėtų, kad paskui grąžtą einanti vandens srovė visus ledukus išneštų. Jei jau statome dėžę, tai be skrupulų. O kodėl nepadaužyti samtelio į batą, jei jis apledijęs. Jei žvejys gaudo vienas, ant ledo jis galbūt elgiasi tyliau, ypač — jei gaudoma nedideliame gylyje.
Poledinė žūklė tekančiame vandenyje gerokai skiriasi nuo žūklės stovinčiame vandenyje. Jei upės srovė labai lėta, vanduo žemas — skirtumai nedideli, galima naudoti tuos pačius įrankius ir masalus, kurie naudojami stovinčiame vandenyje, tačiau jei srovė stipri, reikės prie jos taikytis, kitaip žvejybos nebus. Kartais sakoma, kad apie žvejybą srovėje neverta kalbėti kaip apie sudėtingą taktinį ir strateginį mūšį, neva taktikos ir strategijos kuriamos stovinčiam vandeniui, nes jame žvejai ieško ieško žuvies ir neranda. Upėje atseit viskas kitaip — išgręžei eketę ir žvejoji. Na, jei ta upė Minijos žemupys, kuriame žiemą jau net kvėpuoti nėra kuo, tai iš dalies tiesa — išgręžei eketę ir gaudai žuvį. Nori didesnių žuvų — eini aukštyn, kur mažiau žmonių, bet daugiau žuvų. Tačiau, be Minijos žemupio, turime daug kitų upių, ant kurių ledo sėdi žvejai. Tai Nevėžis, Pajūrio Šventoji, Mūša, Danė ir kitos lėtos tėkmės upės. Ir žvejojantys tose upėse pasakys, kad žūklė upėje nėra tokia paprasta ir primityvi, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, ir ne kiekvieną dieną nuo upių grįžę žvejai būna patenkinti rezultatais. Vis tik, kai reikia rinktis tarp stovinčio vandens ir upės, daug kas turbūt rinktųsi upę. Kad ir kaip vertintume, gaudydami srovėje visada pagauname didesnių ešerių, kuojų, plakių ir karšių nei ežere. Taigi ten, kur srovė, gausesni laimikiai, didesnės žuvys. Be to, yra šansas kitokią žuvį — žiobrį, šapalą ar meknę, pagauti.
Nors stambių šapalų daugiausia sužvejojama didžiausiose mūsų upėse, tačiau kur kas maloniau ir įdomiau šias žuvis gaudyti nedidelėse upėse. Įspūdžiai, patirti sugavus didelį šapalą kokioje nors 15 m pločio upėje, bus kur kas didesni nei tokį pat šapalą pagavus Nemune. Šapalai – rajūnai, o stambūs – tikri plėšrūnai. Šios žuvys ėda viską, kas vandenyje yra valgomo. Dar neteko sugauti šapalo, kurio skrandis būtų tuščias. Maždaug pusės kilogramo ir didesni šapalai jau yra plėšrūs ir medžioja žuvis bei varles. Stambių šapalų bet kurioje upės vietoje neužtiksi, ne taip kaip mažųjų. Juo šapalas didesnis, tuo labiau jį traukia gilesnės, įspūdingesnės vietos. Didieji mėgsta duobes, sietuvas upės posūkiuose, šalia kurių yra sraunumų. Patinka jiems ir pagilėjimai upės viduryje, ypač jei šalia yra koks nors kliuvinys (šakų sąnašos, kupstai, dideli akmenys, tiltų poliai ir panašiai), už kurių sūkuriuoja vandens verpetai. Mėgsta šapalai plūduriuojančius nuvirtusius medžius, kelmus, ant kranto augančių medžių nusvirusias šakas. Stambių šapalų galima aptikti ir šiek tiek žemiau sraunumų, kur jau giliau, bet vis dar teka stipri srovė. Neretai šios žuvys renkasi nelygų upės dugną, slenksčius, dėl kurių susidaro įvairios vandens srovės, taip mėgstamos šapalų. Kuo šapalas didesnis, tuo jis didesnis slapukas. Todėl labai retai upėje pamatysi didelį šapalą, nes jis viršutiniuose vandens sluoksniuose pasirodo retokai.
Buvo tik ketvirtadienio popietė. Aš net nebaigiau savo darbo, bet mano mintys jau buvo susikoncentravusios į tikslą. Dar nežinojau link kurio upelio mano kojos patrauks, bet kad jos patrauks abejonių nebuvo. Kaip sakoma „savo širdies neapgausi“. Aš jau žinojau, buvau pasirinkęs pirmąjį šeštadienio pusiaudienį savo žvejybai, todėl galvojau apie išvyką prie netoliese esančios upės. Viena tokia upė yra, savo vandenyse globojanti kiršių, didelių kiršlių. Bet tąsyk aš pasirinkau tos upės intaką, nes tikroji mano aistra yra nedideli upeliai, kuriuose tu tiesiog iš labai arti gali viską stebėti, matyti viską kas dedasi po ir virš vandens. Taigi po trumpo bet persmelkto vaizduote žvilgsnio į žemėlapį, pasirinkau dar nebandytą Siesarties upės ruožą. Taigi ankstyvą šeštadienio rytmetį kartu su Saulės spinduliais pabudęs, po valandos kelio aš žvalgiausi ir negalėjau atsižavėti visiškai skaidriu upės vandeniu. Tiesą sakant, šis upelis, tiksliau jo vanduo turi savo spalvą, sakyčiau žalsvą, matyt dėl molingo dugno... Nuliūdęs dangus plukdė apniūkusius debesis, genamus man mintį apie upėtakio sugavimą, didelio upėtakio. Kurio iki šiol taip ir nesu pagavęs ant muselės, išskyrus strimerį. Mano kojos palietė upelio žvirgždą. Vaizdas nuostabus. Keletas žingsnių, keletas metimų ir pajaučiau, net pamačiau, kaip kažkas paragavo mano museles. Pakartotinas metimas į tą pačią vietą ir apie 30 cm. kiršlys ištarė man „labas rytas“.
Darbo savaitė buvo kaip niekada pilna streso. Jaučiau esąs įpuolęs į nepavydėtiną psichologinę duobę, kupiną nuovargio. Tačiau taip jau yra, kad siekiant atstatyti psichologinę būseną, pirmiausia būtina didelė gryno oro dozė, įpučianti šviežių minčių... būtent todėl, savaitgalio žvejyba buvo automatiškai užprogramuota pasąmonėje ir nekilo jokių abejonių – ji bus. Dar penktadienio vakare buvau sumąstęs lėkt prie mylimo upelio net dviem dienom, tačiau sulaukus seniai matyto draugo skambučio ir žinutės, kad jis rytoj lankysis mano mieste, kaip mat pasiūliau jam prisijungti prie šiek tiek avantiūriško žvejybos plano, ir nors jaučiau iš jo balso begalinį susidomėjimą, tačiau deja ne visada esame priklausomi tik nuo savęs, todėl sutarėme pažvejoti tik gerą pusdienį. Žvejojome Šventosios upėje, kibo nedideli kiršliai, kibo daug, bet ne tie – kraują užkaitinantys... Ir nors žvejyba buvo kupina nuotykių: teko prisemti slystant lyg banglente molio dugnu rėvos vydury, drebulys neapleido nuo staiga užklupusio žvarbaus rudens... Ir nors pačioje žūklės pabaigoje sulaukiau netikėto smūgio aname valo gale, ir kiek besistengiau suvilioti mano masalo paragavusi ‚profesorių‘, tačiau nesėkmingai, teko keliaut namo – o mano mintys buvo jau apie rytojų... Taigi anksti iš ryto, pasirinkęs nebraidžiotą upelio atkarpą, jau buvau kelyje. Budo saulė, rodydama savo veidą per ūkanotą dangų. Nuostabūs bliuzo akordai šildė sielą, pranašaudami nuostabią dieną.
Nors daugeliui skaitytojų jau pats pavadinimas sukels nuostabą, įtarimą, o gal ir kandžią šypseną, kad mes, muselininkai, lendame ne į savo daržą... Tačiau tai tebūnie nežymios mūsų provincialumo apraiškos, kurios tik paskatins diskusiją, stimuliuos žingeidumą bei norą išbandyti kažką naujo. Juoba lydekų žūklė museline meškere Vakaruose senokai nėra jokia naujiena. O apskirtai kalbant, muselinė yra itin universalus žūklės būdas: šiuolaikinės muselių rišimo medžiagos, įrankiai ir technika bei žinoma žvejų vaizduotė leidžia suvirpti nuo mažiausio vabzdžio, iki žuvelių, peliukų, varlių imitacijų bei kitų gyvių, kuriais viliojamos net ir jūrinės ar egzotinių kraštų žuvys. Apibendrinant šią mintį, galima teigti kad muselinė – tai menas pagauti bet kurią gyvuliniu maistu besimaitinančią žuvį. O kadangi, muselininkas nėra balta varna, ir lygiai taip pat kaip ir kiti meškerės broliai nori pajusti didelės žuvies dovanotą kovą, natūralu kad lydekų žūklė ne tik atsirado, bet ir tapo neatskiriama mūsų krašto muselininko duona... Muselių lydekoms turėjau pasirišęs dar nuo pernai vykusių lydekų žūklės varžybų museline meškere. Kadangi pagrindinis to renginio akcentas buvo bendravimas tarpusavy senai matytų ir išsiilgtų bičiulių, lydekinių muselių kolekcija beveik nenukentėjo, nebent keletui egzempliorių nusėdus bičiulio dėžutėje.
Atsisėskit ant upės kranto šiltą vasaros vakarą ir jeigu toje upėje gyvena žuvys, ankščiau ar vėliau būtinai pamatysite ratilus vandens paviršiuje - tai kiršlys, upėtakis, šapalas ar kokia kita žuvis renka vabzdžius nuo vandens paviršiaus. Metas čiupti meškerę - kur yra žuvis, kaip ji maitinasi ir kad ji apskritai maitinasi yra žinoma - belieka parinkti tinkamą muselę. Bet taip būna deja ne visada, taigi norint pagauti žuvį reikia daug žinių, įgudimo ir įvairių gaudymo būdų taikymo. Muselinė žūklė yra daugiau pats procesas, nei žuvies pagavimas. Kitaip sakant žuvis šiame žaidime nėra pagrindinis prizas. Kitais būdais pagauti žuvį žymiai lengviau, bet ne visada tas kas lengvai pasiekiama yra taip įdomu. Muselinę žūklę, kur jūs žvejotumėt, upėje ar ežere, galima padalinti į dvi pagrindines grupes - žvejybą sausa musele ir žvejybą nimfomis arba šlapiomis muselėmis. Trumpai tariant gaudome tuo kas yra ant vandens paviršiaus, arba tuo, kas yra po juo. Abiem atvejais muselės yra surištos iš plunksnų, įvairių šerių, kailių bei kitų medžiagų ir dažniausiai imituoja vabzdžius, kuriais maitinasi žuvys. Šlapia muselė arba nimfa imituoja vabzdžio formą, kuri dar gyvena po vandeniu, o sausa muselė imituoja sparnuotą vabzdį, tupintį arba nukritusį ant vandens paviršiaus. Kaip ir vabzdys, jo imitacija, dirbtinė muselė yra besvorė. Čia iškyla problema, kaip tą muselę "pateikti" žuviai - viskas, ką reikia mesti, turi kažkiek sverti.
