Mokslas

Mokslas – objektyvių žinių apie gamtą ir visuomenę gavimas (objektyvaus žinojimo plėtimas, paneiginėjant ankstesnius nepakankamai objektyvius gamtos ir visuomenės modelius arba plečiant, papildant turimas objektyvias, t. y. teoriškai ir empiriškai įrodytas žinias), tiriant tikrovę.

Vaikų ir tėvų pareigos (Ef 6,1–4)

autorius

Tačiau vaikų auklėjimas nėra vien tik drausminimas, bet ir davasinis bei moralinis dalykas. Čia priklauso mokymas. Pastaruoju laiku labai madinga mokant taikyti kuo mažiau direktyvų ir leisti vaikui pačiam pasirinkti savo kelią. Bet Paulius su tuo nesutiktų. Žinoma, yra nemažai valdingų ir viską nurodinėjančių tėvų, neleidžiančių savo vaikams išmokti patiems priimti sprendimus ir šitaip stabdančių jų pažangą. Tėvams reiktų atskirti gerą pedagogiką nuo blogos. Netinkama pedagogika yra tuomet, kai tėvai ir pedagogai vaikui perša savo nuomonę ir primeta valią. Teisinga - kai vaikas yra skatinamas; kai tėvai ir pedagogai drąsina vaiką patį ieškoti atsakymų. Tačiau tam jam reikia pagalbos ir būtinų pradmenų. Tėvai ir pedagogai turi stengtis prieš tai vaiką aprūpinti krikščioniškomis tiesos ir gėrio vertybėmis, tačiau vengti spausti ar versti jomis naudotis. Visas auklėjimas, kaip Paulius rašo, turi vykti "Viešpaties vardu". Dėl šios Pauliaus minties kai kurie tėvai mano, kad drausminimas ir disciplina priklauso tik krikščioniškam auklėjimui ir kad taip Paulius sako norėdamas pabrėžti skirtumą tarp krikščioniško ir nekrikščioniško vaikų auklėjimo. Tačiau atrodo, kad išties šiais dviem žodžiais pasakoma daugiau, būtent, kad greta drausminančių ir disciplinuojančių tėvų stovi pats Viešpats. Tai Viešpats yra tikrasis disciplinos mokytojas ir vykdytojas. Krikščionims tėvams svarbu išmokyti vaikus paklusti ne tik savo autoritetui, bet ir kad jie per tai pažintų Viešpatį ir paklustų jam.

Nuogas ir labai pavojingas

autorius

Lietuvoje kasmet pastoja maždaug trys tūkstančiai paauglių, du trečdaliai tokių nėštumų baigiami abortais. Europoje nėščių paauglių skaičiumi pirmauja Didžioji Britanija. Viena svarbiausių šio reiškinio priežasčių - prastas seksualinis švietimas. Susirūpinęs premjeras Tony Blairas paskelbė "Moralinę kampaniją". O Lietuvoje lytinio švietimo naštą vieni kitiems tarsi kamuolį svaido tėvai, mokykla, žiniasklaida, gydytojai. Nekaltas trimečio pyplio klausimas "Iš kur aš atsiradau?" iki šiol išmuša iš vėžių tėvus ir priverčia juos raudonuoti. Tiesą sakant, sunkiausia pasakyti ne tai, iš kur atėjome, o kaip ten patekome. Kai mano šešiametė dukra šito paklausė prie pusryčių stalo, gerokai sutrikau, nors anaiptol nesu puritoniškai auklėta. Laimė, prisiminiau turinti P.Meilio knygutę "Iš kur aš atsiradau?" Mane nustebino dukros reakcija ir supratingumas - tai jos nė kiek nesutrikdė. Kitą dieną vonioje atidžiai mane apžiūrėjusi ji kompetetingai pareiškė, kad aš daugiau vaikų neturėsiu. Kodėl? Mat neturiu virvelės (suprask - virkštelės), kuria vaikutis galėtų "prisirišti". Tėvelis - visai kas kita. Buvo labai juokinga, kol kitą dieną ji nesiėmė "šviesti" draugų bei močiutės. Tuomet ir suabejojau, ar vertėjo būti tokiai atvirai. Dauguma darželio auklėtojų teigė nekalbančios su vaikais lytiškumo temomis. Rekomendacijos vadinti daiktus tikraisiais vardais jas trikdo. Jos įsitikinusios, kad vaikai imtų kikenti ar nesveikai domėtis lyties dalykais.

Mamos baimės

autorius

O jeigu nesusidorosiu? O jeigu man nesiseks būti mama? O jeigu?... Net sunku išvardinti visas naujai iškeptai mamytę apninkančias abejones, kai ji laiko ant rankų ką tik gimusį kūdikį. Organizmas ką tik patyrė patį didžiausią stresą, o štai dar visa virtinė naujų įsipareigojimų, rūpesčių. Kaip nepriburbuliuoti kompleksų ir naujų baimių jūroje? Kai gali savo baimę įvardinti, lengviau ją suvaldyti. Baimė suklysti iš nepatyrimo. Ko gero, tai labiausiai iš piršto laužta baimė. Net ir pati jauniausia, nepatyrusi mama, vos pagimdžiusi peršoka į intuityvųjį emocijų ir veiksmų pasaulį. Motinystės instinktas yra toks stiprus, kad dažna mama pagal vaiko verksmą gali nuspėti, ko jam tuo metu trūksta - ar dėmesio, ar maisto. Tapus mama, tavo vidinė kelrode žvaigžde turi tapti tavo širdies balsas. Pasitikėk juo ir anksčiau ar vėliau ši tavo baimė išnyks. Baimė, kad nemokėsi prižiūrėti kūdikio. Vaiko priežiūra nereikalauja didelio gudrumo. Sunkiausia tikriausiai yra tai, kad daugelis naujagimių reikalauja absoliutaus mamos dėmesio: užmiega tik ant jos rankų ir skardžiu verksmu praneša, kaip sunkiai išgyvena bet kokį išsiskyrimą. Situacija nelengva, todėl būtina susidėlioti prioritetus. Dabar Tau svarbiausias yra kūdikis. Taigi visus kitus rūpesčius nustumk į antrą planą per daug nesisielodama. Nieko čia keista, kad vienu metu tikrai negalėsi atlikti milijono darbų, kaip kad buvai įpratusi anksčiau.

Iš antrų rankų

autorius

Antroji santuoka yra kur kas didesnis laimėjimas nei pirmoji. Vyrai - nelyginant vaikai. Ne taip sunku nieko nenutuokiantį vaiką nuvesti pas dantų gydytoją pirmą kartą. Tačiau pasodink jį į stomatologo kėdę antrą kartą, kai jis jau puikiai žino, kas yra replės ir dantų grąžtas! Tad jei vieną sykį rimtai nusvilęs vyras vėl ryžosi vesti, galite neabejoti - jis jus iš tikrųjų myli. Ir vis dėlto net jei iš antrų rankų pirktas drabužis yra kur kas geresnės kokybės nei sužvejotas kur nors Gariūnuose, pažįstamiems geriau apie tai neprasitarti - dėvėtos kelnės, net jei jos yra paties Calvino Kleino, niekada nebus vertinamos taip kaip naujos. Panašiai ir su vyrais. Išvardijusios visas naujai atrastojo princo dorybes, frazę: „Tiesa, jis išsiskyręs..." tariame kiek prislopinusios balsą. Žinoma, tai smulkmena. Ir tai jau nieko nebestebina. Psichologo Gedimino Navaičio teigimu, antroji santuoka nėra labai retas reiškinys - Lietuvoje šiuo metu jos sudaro apie ketvirtadalį visų santuokų. Yra ir kitas niuansas - išsiskyrę vyras ir moteris labai skirtingai vertinami. Vyrauja nuomonė, jog jei moteris išsiskyrė, - vadinasi, ji nesugebėjo išsaugoti santuokos, o vyras paprastai laikomas nesuprastu vargšeliu. Taigi jūs turite visus šansus tapti gerąja fėja, kuri jį supras, priglaus ir visa galva pranoks buvusiąją. Atsargiai: toks įsitikinimas neretai labai apsunkina gyvenimą. Viena mano pažįstama, tarkim, vardu Roma, prieš trejetą metų nusičiupo neblogą vyruką iš antrų rankų.

Suskilę namai

autorius

Stresų skalėje skyrybos užima vieną iš pirmųjų vietų - beveik tokią pat kaip artimojo mirtis. Kaip padėti vaikui įveikti šį stresą? Vaikui baisiausia - ilgai trunkantis skyrybų procesas. Skyrybos - santuokos, bet ne tėvystės krizė. Deja, tėvai tai suplaka, ir dėl to kenčia atžalos. Mažyliai reaguoja psichosomatiškai - kūno negaliomis: silpnėja imuninė sistema, dažniau serga, pavargsta, tampa irzlūs. 7-9 metų vaikai tampa agresyvūs, pikti, žiaurūs, nepaklusnūs. Berniukai demonstruoja drąsą ir rizikuoja gyvybe: vaikšto tilto turėklais, riedučiais važinėja gatvėje. Taip trokšta atkreipti tėvų dėmesį, nes skiriantis vaikai paprastai pamirštami. Paaugliai į tėvų skyrybas dažniau reaguoja depresyviai: tampa uždari, liūdni, mažiau bendrauja su draugais. Suaugusiųjų pasauliu nusivylusiam paaugliui, kuris jaučiasi pamirštas ir nemylimas, lengviausia išeitimi užsimiršti neretai tampa narkotikai. Vaikų emocijos tiesiogiai susijusios su protine veikla, todėl jie pradeda blogiau mokytis, blogai miega, tampa išsiblaškę, nepaklusnūs. "Kad išsaugotų tėvų santuoką, vaikai imasi gelbėjimo priemonių - staiga suserga. Kartais jaučia kaltę, ir ima save bausti, - teigia psichiatrė Jolanta Trinkūnienė. - Vaikas kurį laiką gyvena apimtas siaubo: turėjo du mylimus žmones, vieno staiga neteko, todėl prie kito kone liguistai prisiriša". Tarp vaikų ir paauglių psichiatrės Danguolės Valikonienės pacientų - nemaža liūdnų išsiskyrusių tėvų vaikų istorijų.

Profesija - mama!

autorius

„Visos gėlės gražios, tu - pati gražiausia. Visos mamos geros, tu - pati geriausia". Mama - aukštas pareigas užimanti moteris, praleidžianti didesnę savo gyvenimo dalį, pasinėrusi į darbo planus ir strategijas, nesupras moters, teigiančios, kad jai užtenka būti tiesiog mama. Šiandien į tėvų susirinkimą mokykloje ateina įvairiausių profesijų mamos. Pardavėjos, juristės, gydytojos, dėstytojos, kosmetologės... Tačiau tokių, kurios su pasididžiavimu pasakytų: „mano profesija - mama!" sutinkame vis rečiau. Kodėl? Prieš penkiolika metų kiekviena normali mergina svajojo ištekėti, susilaukti vaikų bei gyventi ilgai ir laimingai. Šiandien situacija iš esmės pasikeitusi. Tekėti neskubame: visa galva pasineriame į darbus, tobulėjame ir nesidairydamos į šalis šturmuojame karjeros viršukalnes. Vaikai? Jų vieta rezervuojama kažkur sąmonės užkaboriuose su lentele low priority. Kai bus pasiekti visi užsibrėžti high priority savirealizacijos tikslai. Feminizmas, vakarietiškos visuomenės diktuojamas šeimos modelis, galiausiai ekonominė šalies situacija neleidžia lengviau atsikvėpti. Elgiamės labai atsakingai ir protingai: apgalvojame savo ateitį. Juk savo kažkada būsimam vaikui linkime kuo geriausio: gyvenimo, kuriame nieko nerūksta. Taigi, vienos nė dienos neištvertų be darbinės veiklos. Kitoms karjera - nė motais, nes šalia - gerai uždirbantis vyras. Trečios pagimdo vaiką, paaugina jį kiek priklauso, ir vėl eina į darbą.

Moteris, kuri visada šalia: populiariausi kaimynių tipai

autorius

Ką turime - to neatimsi. Ne kiekvienas žmogus turi namuose kompiuterį, bet ką jau ką, o nors vieną kaimyną turime beveik visi. Na, gal išskyrus kokį vienišių atsikyrėlį, gyvenantį Sibiro glūdumoj. Ar kaljūną prerijose, ieškantį dvasinio nušvitimo ar laukiantį UFO pasirodymo. Kaimynai vyrai - šalia vyrų, išskyrus tuos atvejus, kai vienas kitas aplanko kurią kaimynę, kai šios vyras išvyksta į medžioklę. Kaimynės moterys - šalia moterų, išskyrus tuos atvejus, kai viena kuri lankosi pas svetimą vyrą, kol jo žmona atostogauja kaime. Bent jau taip filmuose rodo. Kaimynus vyrus yra lengviau sugrupuoti. Tie, kurie sveikinasi, ir tie, kurie ne. Visą kitą kaimynų darbą atlieka jų žmonos, įtaigiai sukiodamos vyrų kaklus į vieną ar į kitą pusę. Su moterimis kur kas sudėtingiau. Apibendrinus visas kaimynių moterų rūšis, galima būtų išskirti kelias pagrindines. Visažinė. Ši kaimynė yra tikra vaikščiojanti enciklopedija. Tik tos enciklopedijos turinys apsiriboja namo kaimynų anketiniais duomenimis. Kas, kur, su kuo, už kiek, kada, dėl ko - labiausiai dominantys ją klausimai, atsakymo į kuriuos ji pasiryžusi ieškoti visą likusį gyvenimą. Todėl, jeigu netyčia prisireikia šeštame aukšte gyvenančio kaimyno telefono numerio - drąsiai gali kreiptis į ją. Gausi ir telefono numerį, ir pagrindinės slaptosios kaimyno biografijos suvestinę. Prie puodelio arbatos. Juk ką gali žinoti, gal tu žinai ką nors tokio, ko dar nežino ji?

Kaip užauginti ledi ir džentelmenus?

autorius

Sklando legendos, kad Japonijoje vaikams iki penkerių metų leidžiama viskas, kas tik šauna į galvą. Už tai negresia jokia bausmė ar barimas. Į visus pokštus žiūrima atlaidžiai, tyliai mintijant: „palauk, tuoj tau sukaks penkeri, ir tuomet..." Mūsų mažiesiems net palaukti iki tuomet nelemta. Ir ačiū Dievui, pasakytų ne vienas, kuriam bestebint tokio nepakaltinamojo mažylio išdaigas plaukai piestu stojasi. Kad aplinkiniams piestu plaukai nesistotų, o jums netektų raudonuoti dėl savo atžalos išdaigų, pradėkite nuo pat mažens pažindinti jį su gerų manierų kodeksu. Padaryti tai - visai nesunku. Tik teks apsišarvuoti kantrybe. Įsikibę į parankę kantrybei, nepamirškite pasikviesti ir išminties bei meilės. Draudimai ir taisyklės - dar ne viskas. Turbūt miela matyti ne tik mandagų, bet ir savarankišką vaiką? Tad griežtajai Freken Bok pozicijai šiame straipsnyje oponuos liberalioji Merė Popins. „Ačiū, prašau, laba diena" - šiuos žodžius vaikas turėtų girdėti šeimoje nuo pat mažens. Jeigu norite užauginti tikrą ledi ar džentelmeną, pasistenkite negailėti mandagumo žodžių - ir tai taps bendravimo norma. Freken Bok ir Merė Popins draugiškai linkčioja galvas, sutikdamos su teiginiu. Kitas svarbus niuansas - nepertraukti suaugusiųjų, kai jie kalba. 3-4 metų vaikai yra linkę dalintis savo įspūdžiais ir emocijomis iš karto, nieko nelaukdami. To išvengti galite tik nuolat primindami, kad taip elgtis yra nemandagu. Pakartojus šimtąjį kartą, mažylis įsimins. Bent jau keliems kartams.

Kūdikis a la Haute Couture

autorius

Mažutis gražutis, visas firminis vaikas kapstosi kiemo smėlio dėžėje. Ant jo džinsiukų šviečia D&G etiketės kraštelis, striukė žybčioja įtartinai įdomiomis sagomis su prabangą išduodančiais inicialais. Batukai taip pat nestandartiniai - last fashion miniatiūrinis plonytės verstos odelės modelis su bambuko pluošto padukais, išmargintais Cavalli leopradiniais raštais... Seniai seniai, senų seniausiai, buvo tokie laikai, kai ką nors šiek tiek gražesnio ir užsieniškesnio galima buvo gauti tik turint gerų pažinčių. Parduotuvėse kur ne kur šmėžavo pavieniai kūdikių drabužėliai, gaunami tik „per blatą". Šiais laikais viskas radikaliai pasikeitė. Mūsų mažieji gali būti puošiami naujausių tendencijų drabužiais. Kas kartą vis spalvingesniais ir patogesniais, naujausių technologijų sukurtais šedevrais. Paprasčiausias kombinezonas dabar slepia kelių sluoksnių kvėpuojančias, prakaitą išgarinančias, bet drėgmės iš išorės nepraleidžiančias medžiagas. Batai - su itin patogiai, pagal vaiko pėdos anatomiją, išraitytais padukais - lengvučiai, patogūs, net baloje pasitaškius, dėl membranų vandens nepraleidžiantys. Į vaikų darželiuose iškilmingai organizuojamas tėvų šventes mažieji oriai keliauja aprengti tikrų tikriausiais frakais, miniatiūrinėmis tėvų frakų kopijomis. Ir net vienerių metų damos įplaukia tarsi princesės, padabintos karališkos puotos verta suknele.

Gyventi dėl vaikų

autorius

Europa pasisako už pažangą. Tautos žvalgosi aplinkui ir lyginasi tarpusavyje - ypatingai savo vidaus tvarkas. Pradėdama suprasti, kad iškilo iki šiol istorijoje nežinota problema: gimsta per mažai vaikų. Europa mažėja nė nespėjusi galutinai susivienyti. Daugiavaikių šeimų skaičius tirpsta, jaunimo nusikalstamumas ir psichikos ligos - auga kaip ant mielių. Vis labiau pastebima, kad daugybė tėvų ir net mokytojų su vaikais jau nebesusitvarko - tėvai dėl laiko stokos, o mokytojai dėl smarkiai padidėjusio nekontroliuojamų ir triukšmingų vaikų kiekio. Ką daryti? Besivienijančiai Europai šioje situacijoje atmintin grįžo ideologinė praeitų laikų taisyklė: šalin nesibaigiančias problemas keliančią šeimos instituciją su visu jose nė kiek ne mažiau problemų turinčiu individualiu auklėjimu! Atiduokime reikalą į motinos valstybės rankas, į vieną (dėl to teisingą), gerai organizuotą ir teikiančią vienodas galimybes visiems sistemą! Daugiau vaikų lopšelių kūdikiams! Daugiau darželių trimečiams-šešiamečiams! Ir visos dienos užimto bendrojo lavinimo mokyklų! Kuo daugiau siūlymo, reklamos ir uoliai kuriamų pavyzdžių, tuo noriau atskiros valstybės paklūsta šiems lozungams. O valstybei argi ne geriau: atpuola parama "motinystei"; moterys emancipuojasi, tampa naudingesnės ir našesnės ekonomikai, apčiuopiamai sumažėja rūpeščių ir pareigų vyrams. Kartkartėmis gimstančių vaikelių auklėjimas atiduodamas į išlavintų ir kompetentingų auklėtojų rankas, kurie vieninteliai gali garantuoti auklėjimo sėkmę.

Ar fizinė bausmė yra smurtas?

autorius

"Bet kokia prievarta yra vaiko pažeminimas" - vadinasi, disciplina, bausmė yra smurtas? Šiandien ne ką mažesnę problemą už smurtavimo fenomeną kelia ir tai, kad per daug greitai dauguma griežtų auklėjimo priemonių pavadinamos smurtu ir prievarta. Prie vaiko tuoj ir piršto prikišti nebus galima, bet suaugusiems verčiau grąžinti mirties bausmę, taikyti daug griežtesnes įkalinimo bausmes (paskutinės apklausos rodo, kad labai daug Lietuvos žmonių pasisako už tai). "Teisė į auklėjimą be prievartos" laikoma savaime suprantama bei teisinga. (Beje, ir prieštaringoji ES Konstitucija smarkiai pabrėžia vaiko teises. Pvz., "Jie gali laisvai reikšti savo nuomonę", II-24, tačiau pagrindinių teisių chartijoje pusiausvyra tarp tėvų ir vaikų teisių bei pareigų visiškai neišlaikoma. Apie tėvų teises - išskyrus II-14,3 - daugiau beveik nieko nepasakyta. Pvz., jokios teisės reikalauti paklusnumo ar drausmės; Lietuvos konstitucijoje gerai atspindėti abiejų pusių interesai, str. 38). Knygos "Užsispyręs vaikas" autorius J. Dobsonas, kalbėdamas apie problemą "mušti ar nemušti", taikliai pastebi: "Šiuo klausimu išsakyta daug daugiau kvailysčių negu visais kitais auklėjimo klausimais kartu paėmus". Tikra tiesa! Cituotasis "Veido" straipsnis, galima sakyti, gana nuosaikus, nors ir jis perša išvadą, kad tie, kurie taiko savo vaikams fizines bausmes, prisideda prie to, kad tautai važiuoja stogas, kitaip tariant, vaikas patiria didelę psichinę traumą.

Bausti negalima pasigailėti

autorius

Tėtis draudžia, o mama leidžia. Mama baudžia, o tėtis sako: "Būta čia ko - ir aš taip elgdavausi". Jie prieštarauja vienas kitam ir net patys sau, pamiršdami tokio auklėjimo auką - savo atžalą, kuriai dėl skirtingų nurodymų pasaulis tampa vis painesnis. Vos pagimdžiusi pirmąjį vaiką, jau žinojau, kaip jį auklėsiu. Pirma - ne taip, kaip tėvai: buvau tikra, jog auklėdami mudu su broliu jie pridarė daugybę klaidų. Antra, elgiuosi su juo demokratiškai, nevaržysiu jo laisvių bei teisių bereikalingais draudimais. Tačiau man nė mintis nekilo, kad mano vyras, su kuriuo vaikystėje buvo elgiamasi itin griežtai, gali manyti priešingai! Kai vieną vakarą jis išdėstė savuosius auklėjimo principus - tokius keistus, kad aš jų nė dorai suprasti neįstengiau, - pašiurpusi išspaudžiau tik tiek: „Kokia nesąmonė..." Pirmąsyk mudu susikirtome, vos dukrytė sulaukė kelių savaičių: vyras tvirtino, kad jei ji verkia paguldyta miegoti, reikia nekreipti dėmesio, o aš veržiausi verksniuką nuraminti. Mes ginčydavomės kone dėl kiekvienos smulkmenos ir abu tvirtai tikėjome savo nuomonės ar argumentu teisumu. Vaikų auklėjimas - itin opus šeimos reikalas. Besibarant dėl jo užaštrėja iš gimtųjų namų atsineštų vertybių, pasaulėžiūros, gyvenimo patirties bei principų skirtumai. O kur dar ambicijos ir kartais tiesiog nesveikas savininkiškumo jausmas: „Juk aš ją pagimdžiau!", „Juk tai mano sūnus!".

1 2 3 … 52 53 54 55 56 57 58 59