Šeima

Šeima – giminystės ryšiais susieta žmonių grupė, kurią sudaro tėvai ir vaikai, o plačiąja prasme – ir seneliai, anūkai bei kiti kartu gyvenantys giminaičiai.

Meilei reikia ribų

autorius

Kiekvienos įsimylėjėlių poros didžioji svajonė - darna. Kai pagaliau du pagrindiniai filmo herojai su kupina meilės aistra pažvelgia vienas kitam į akis ir susilieja pirmajam bučiniui, salė palaimingai atsidūsta. Tačiau tik retam filme pamatysi, kaip juodu pasiekia gilią ir brandžią bendro gyvenimo darną. Dauguma istorijų pasibaigia žymiai anksčiau, nei pora pamato: "Kažkas ne taip. Gal visai ne tą pasirinkau?" Nemažai porų būtent čia sustoja ir savo santykius nutraukia. Nieko nelaukdami, ima kurti naujas viltis susirasti tą tikrąjį ir net neįtaria, kad laimės raktą turi jie patys. Ryžto trūkumas kiekvienam asmeniškai ir abiem kartu investuoti į trokštamos darnos sukūrimą, pasmerkia žlugti visus tolimesnius draugystės ieškojimus. Darnai kurti reikia savarankiškų, brandžių asmenybių. Nes tik brandžios asmenybės turi visas bendram dviejų suaugusių žmonių gyvenimui reikiamas savybes. Tik tokios asmenybės gali mylėti ir leistis būti mylimos, yra pakankamai savarankiškos ir nepriklausomos, atviros savo vertybių skalės ribose, patikimos ir pakankamai pasitikinčios savimi, ištikimos sunkiose situacijose bei neblogai žinančios savo galimybes. Kuo mažiau brandos atsinešama į santuoką, tuo mažiau ši teikia pasitenkinimo. Ir tai visiškai nepriklauso nuo amžiaus. Gaila, bet brandos nedaugėja su metais - yra nebrandžių pagyvenusių ir labai subrendusių jaunų žmonių.

Mažieji Romeo ir Džiuljetos

autorius

Pirmoji vaiko meilė - tai tikriausiai vienintelis laikotarpis, kuris nekelia tėvams jokio rūpesčio. Dažniausiai ji aplanko vaikų darželyje ar pradinėse klasėse. Berniukai randa dėl ko dūsauti apie penktuosius metus - mergaitės ima atrodyti tokios nepaprastos ir nesuprastos... Dažniausiai mažieji vyrai įsimyli savo grupės drauges, bendraklases, kaimynes. Tiesa, be jokios vilties, kad tai bus abipusis JAUSMAS. Mergaitės, paslaptingos Coliukės su vyriškam supratimui neįkandamais elementais: kaspinėliais, kasytėmis, sijonėliais... Joms bendraamžiai nelabai rūpi - reikalingesni ir įdomesni vyresni kavalieriai. Mažosios Džiuljetos herojumi gali tapti pramoginių šokių treneris, vyresnis giminaitis, žinomas aktorius ar dainininkas. Tuomet lemtingos meilės auka ištisomis valandomis sėdės prie televizoriaus, akimis ištikimai sekiodama mylimąjį per visus kanalus... Su visu vaikui būdingu rimtumu įtikinamai kartos: kai užaugsiu, ištekėsiu už dėdės Antano... O dėdė tik šypsosis... Teisingai dėdė daro, kad šypsosi sau į ūsą. Šiame amžiuje vaiko jausmai neturi jokio erotinio atspalvio, dėl to nereikia rūpintis, ar pasirinktas tinkamas meilės objektas. Mamai ir tėčiui derėtų susilaikyti nuo ironiškų komentarų ir pamokslų - kiek gi galima apie tą patį? Dukrelė prašo nupirkti dar vieną plakatą su Hariu Poteriu ant kambario sienos besipuikuojančiai kolekcijai? Nupirkite. Ateityje laukia kur kas didesni išbandymai. Ir ne tik piniginei...

Moteris, kuri visada šalia: populiariausi kaimynių tipai

autorius

Ką turime - to neatimsi. Ne kiekvienas žmogus turi namuose kompiuterį, bet ką jau ką, o nors vieną kaimyną turime beveik visi. Na, gal išskyrus kokį vienišių atsikyrėlį, gyvenantį Sibiro glūdumoj. Ar kaljūną prerijose, ieškantį dvasinio nušvitimo ar laukiantį UFO pasirodymo. Kaimynai vyrai - šalia vyrų, išskyrus tuos atvejus, kai vienas kitas aplanko kurią kaimynę, kai šios vyras išvyksta į medžioklę. Kaimynės moterys - šalia moterų, išskyrus tuos atvejus, kai viena kuri lankosi pas svetimą vyrą, kol jo žmona atostogauja kaime. Bent jau taip filmuose rodo. Kaimynus vyrus yra lengviau sugrupuoti. Tie, kurie sveikinasi, ir tie, kurie ne. Visą kitą kaimynų darbą atlieka jų žmonos, įtaigiai sukiodamos vyrų kaklus į vieną ar į kitą pusę. Su moterimis kur kas sudėtingiau. Apibendrinus visas kaimynių moterų rūšis, galima būtų išskirti kelias pagrindines. Visažinė. Ši kaimynė yra tikra vaikščiojanti enciklopedija. Tik tos enciklopedijos turinys apsiriboja namo kaimynų anketiniais duomenimis. Kas, kur, su kuo, už kiek, kada, dėl ko - labiausiai dominantys ją klausimai, atsakymo į kuriuos ji pasiryžusi ieškoti visą likusį gyvenimą. Todėl, jeigu netyčia prisireikia šeštame aukšte gyvenančio kaimyno telefono numerio - drąsiai gali kreiptis į ją. Gausi ir telefono numerį, ir pagrindinės slaptosios kaimyno biografijos suvestinę. Prie puodelio arbatos. Juk ką gali žinoti, gal tu žinai ką nors tokio, ko dar nežino ji?

Vaikas ir geros manieros

autorius

Ar reikalingas Jums mandagus vaikas? Gerai pagalvokite, prieš atsakydami „taip". Nes visų pirma teks pradėti nuo savęs. Visur, visose situacijose stengtis išlikti mandagiais ir kultūringais.Tam, kad vaikas turėtų tinkamą pavyzdį. Kiekvienam amžiaus tarpsniui - savitos elgesio normos. Pirmasis etapas. Jeigu Jūsų vaikui 2-3 metai, pats laikas pradėti mokyti jį mandagiai elgtis. Žinoma, nereikia apkrauti vaiko pamokslais ir nesibaigiančiais draudimais ar apribojimais.Tačiau labai lengvai įgyvendinama užduotis šiame amžiuje yra išmokyti vaiką pasakyti „ačiū", „laba diena", „viso gero". Negailėkite pagyrų, jeigu vaikas ištarė vieną iš šių stebuklingų žodelių, bet nebarkite, jeigu vėl pamiršo padėkoti už saldainį, kurį padovanojo teta. Mandagumo mokymų tyruose geriausia kelrodė žvaigždė bus Jūsų asmeninis pavyzdys, taip pat apie tai yra daugybė vaikiškų knygelių. Kai aiškinate savo atžalai, apie kito žmogaus jausmus, mokykite jį užuojautos ir supratimo.Taip jūs padėsite jam ateityje bendrauti su kitais žmonėmis, susirasti draugų. Užjausti vaikas gali išmokti jau būdamas 2-3 metų amžiaus. Jeigu bendraudamas su bendraamžiais, vaikas susipyksta, pasiūlykite jam galimus problemos sprendimo būdus. Girkite vaiką už gerą elgesį, subarkite už egoizmą. Antrasis etapas. 5-6 metų vaikai pradeda plačiau suvokti gero elgesio ir socialinio etiketo normas.

Pagrindiniai Valdorfo pedagogikos bruožai

autorius

Valdorfo pedagogika yra holistinė pedagogika. Ji siekia mokinį auklėti, ugdyti kūno, sielos ir dvasios stiprybę bei gebėjimus. Ji neapsiriboja vien dalykų mokymu kaip kitos mokyklos. Pagal ją žinios mokiniui turi būti perteikiamos ne dalimis, atskirais gabalais, lyg koks pamažu užtaisomas lopinys, bet visos visų dalykų žinios privalo būti teikiamos tik darnoje su mokinio gyvenimu, jo esamu brandos tarpsniu. Nuo pat įkūrimo 1919 metais, Valdorfo mokykla yra koedukacinė bendrojo lavinimo mokykla. Pirmąją mokyklą R. Steineris įkūrė Štutgarte, savo draugui ir rėmėjui Emiliui Moltui priklausiusio Valdorfo-Astorijos cigarečių fabriko darbininkų vaikams. Greitai mokykla ėmė plėstis. Steinerio sekėjai į ją leisdavo savo vaikus, norėdami juos ugdyti pagal antroposofijos principus. Šiandien Valdorfo mokyklos daugelyje šalių yra įteisintos. Todėl iš valstybės, kaip ir, pavyzdžiui, bažnyčių mokyklos, jos gauna nemažą finansinę paramą, nors iš esmės išsilaiko pačios. Kitas lėšas suneša tėvai, taip pat ir patys mokytojai, atsisakydami dalies savo atlyginimo. Mokesčio už mokslą dydis priklauso nuo tėvų atlyginimo. Visos mokyklos yra privačios, organizuotos draugijų arba susivienijimų pagrindu ir teisiškai nepriklausomos (todėl ir skirtingos). Toms organizacijoms vadovauja mokytojų bei tėvų bendruomenės atstovai. Tačiau sprendžiant pedagoginius klausimus tėvai balso neturi. Taip pat nėra renkama ir tam tikras teises bei pareigas turinti tėvų taryba.

Moteris su vaiku

autorius

Moteris. Skubanti, išsiblaškiusi ar rami ir santūri. Laiminga ar nelabai. Skirtumo nėra, jeigu ji -moteris su vaiku. Su savo vaiku. Bet be savo vyro. Tiksliau, jos gyvenime buvo vyras, galbūt net ir yra, tik negyvena kartu su ja ir vaiko rytais į darželį nepalydi. Ir iš darželio neparveda. Ir kaip visuomet labai svarbu užsiauginti gerus šarvus, arba motinos Teresės kantrybe apsišarvuoti belaukiant, kol visi sunkumai praeis. Bet iki to laiko, kol praeis, teks susidurti su tikrai nemaloniais dalykais. Kai aplinkui visi į tave žiūrės arba kaip į visišką nelaimėlę, arba kai į lengvo elgesio moterį. Na, dar yra ir trečias variantas, kuomet būsi traktuojama kaip užkietėjusi vienišė, nenorinti kankintis su surambėjusiu vyru ir jo surambėjusiomis ego apraiškomis. Bet šiam variantui tu turi turėti minimum labai solidų darbą su labai solidžiu atlyginimu ir visomis socialinėmis garantijomis. Žinanti savo vertę ir vertinanti savo laisvę. Ir sugebanti viena užauginti vaiką. Nebijanti viena auginti vaiko. Nesigėdinti „pasidaryti" vaiko, panaudojusi tam reikalui patikimą donorą. O kadangi trečiasis variantas turi daug privalomųjų punktų, juos visus sunkoka įgyvendinti. Ir dauguma vienišų mamų į šią kategoriją nepapuola. Tuomet belieka aptarti pirmus du, apie kuriuos nelabai malonu kalbėti. Mes ir nekalbėsime. Mes tiesiog pabandysime paanalizuoti, kaip lengviau išsisukti iš tam tikrų kasdienių situacijų. Kurios ne tik vienišoms mamoms su kūdikiai gyvenime nutinka. Visoms mamoms nutinka.

Klupdymas ant žirnių, arba kaip buvo auklėjami vaikai

autorius

Dar mūsų tėvai pamena laikus, kai vaikai buvo buvo auklėjami gamtinėmis priemonėmis. Beržinė košė, klupdymas ant žirnių buvo nepaklusnesnių vaikų gyvenimo palydovai. Laikai keičiasi. Bausti vaikų negalima. Tačiau iškyla klausimas - ar tėvai, nustoję bausti vaikus, nebaudžia patys savęs? Kur nueisime, jei jau dabar pyplys, pirmą dieną grįžęs iš mokyklos sąsiuvinėlyje parsineša ne piešinuką „Kaip aš myliu tėvelius", bet Vaikų teisių apsaugos instancijų telefonus ir rimtą išraišką: „O dabar pabandyk man ką nors..." Šį kartą negvildensime modernaus vaikų auklėjimo įpatumų. Atsigręžkime atgal - pasidomėkime, kaip, už ką ir kodėl vaikai buvo auklėjami įvairiose epochose - pasaulyje ir Lietuvoje. Bausmė - sena kaip pati žmonija. Žmonės visais laikais griežtais (ir skausmingais) metodais koreguodavo elgesį tų, kurie nepaklusdavo tvarkai, nesilaikė bendrųjų taisyklių, buvo tinginiai ar egoistai. Jau seniausi istorijos šaltiniai įrodo, kad auklėjant jaunąją kartą buvo vartojamos fizinės bausmės. Vis dėlto pirmykščių žmonių ugdyme griežtumo, o juolab žiaurumo buvo nedaug, auklėjimas buvo švelnus. Vergovinėje visuomenėje vaikai buvo žiauriai mušami. Kinijoje fizinėmis bausmėmis buvo siekiama griežtos drausmės, paklusnumo ir nuolankumo vyresniesiems. Senovės Egipto raštininkų mokyklose griežtos kūno bausmės buvo įprastas dalykas. Ant mokyklos sienos didelis užrašas skelbė, kad mokinio „ausis - jo nugaroje". Rykštė turėjo įkvėpti norą mokytis.

Aš gerbiu savo vaiką!

autorius

Išugdyta savigarba - tikslas, kurį privalai įgyvendinti, linkėdama savo vaikui laimės. O kaip jį įgyvendinti, mes galime patarti. Teisingas savęs vertinimas - tai savotiškas instrumentas, kurio padedami mes planuojame ir organizuojame visus savo siekius ir poelgius. Vaikui, lygiai taip pat kaip ir suaugusiajam labai svarbus tinkamas ir teisingas savęs vertinimas. Tam, kad jis galėtų augti, suvoktų savo galimybes ir susidėliotų savo reikalavimus aplinkiniam pasauliui. Nori patikrinti, kaip tavo vaikas vertina save? Psichologai tam tikslui naudoja testą, vadinamą kopėtėlėmis. Tačiau jis tinka tik vyresniems nei 3,5-4 metų vaikams. Nupiešk ant popieriaus lapo kopėtėles iš dešimties laiptelių ir paaiškink, kad ant žemiausios pakopos stovi tik labai blogi ir pikti vaikai. Ant aukštesnės pakopos - šiek tiek geresni ir taip toliau. Savaime aišku, kad ant aukščiausio laiptelio stovi tik patys geriausieji ir sumaniausieji. O dabar paklausk, ant kurios pakopos atsistotų tavo vaikas. Jeigu tai bus viena iš trijų viršutinių pakopų, tai vaikas save vertina per daug gerai. Kita vertus, toks rezultatas dažnai pastebimas ikimokyklinio amžiaus vaikų testuose. Jeigu mažylis „pastatys" save ant 4-7 nuo viršaus pakopos, galima kalbėti apie normalų, adekvatų savęs vertinimą. Tačiau jeigu vaikas save įsivaizduoja stovintį ant vienos iš 3 žemiausių pakopų, tai ryškus ženklas, kad vaikas nepasitiki savimi ir nuvertina savo sugebėjimus.

Ar fizinė bausmė yra smurtas?

autorius

"Bet kokia prievarta yra vaiko pažeminimas" - vadinasi, disciplina, bausmė yra smurtas? Šiandien ne ką mažesnę problemą už smurtavimo fenomeną kelia ir tai, kad per daug greitai dauguma griežtų auklėjimo priemonių pavadinamos smurtu ir prievarta. Prie vaiko tuoj ir piršto prikišti nebus galima, bet suaugusiems verčiau grąžinti mirties bausmę, taikyti daug griežtesnes įkalinimo bausmes (paskutinės apklausos rodo, kad labai daug Lietuvos žmonių pasisako už tai). "Teisė į auklėjimą be prievartos" laikoma savaime suprantama bei teisinga. (Beje, ir prieštaringoji ES Konstitucija smarkiai pabrėžia vaiko teises. Pvz., "Jie gali laisvai reikšti savo nuomonę", II-24, tačiau pagrindinių teisių chartijoje pusiausvyra tarp tėvų ir vaikų teisių bei pareigų visiškai neišlaikoma. Apie tėvų teises - išskyrus II-14,3 - daugiau beveik nieko nepasakyta. Pvz., jokios teisės reikalauti paklusnumo ar drausmės; Lietuvos konstitucijoje gerai atspindėti abiejų pusių interesai, str. 38). Knygos "Užsispyręs vaikas" autorius J. Dobsonas, kalbėdamas apie problemą "mušti ar nemušti", taikliai pastebi: "Šiuo klausimu išsakyta daug daugiau kvailysčių negu visais kitais auklėjimo klausimais kartu paėmus". Tikra tiesa! Cituotasis "Veido" straipsnis, galima sakyti, gana nuosaikus, nors ir jis perša išvadą, kad tie, kurie taiko savo vaikams fizines bausmes, prisideda prie to, kad tautai važiuoja stogas, kitaip tariant, vaikas patiria didelę psichinę traumą.

Mamos baimės

autorius

O jeigu nesusidorosiu? O jeigu man nesiseks būti mama? O jeigu?... Net sunku išvardinti visas naujai iškeptai mamytę apninkančias abejones, kai ji laiko ant rankų ką tik gimusį kūdikį. Organizmas ką tik patyrė patį didžiausią stresą, o štai dar visa virtinė naujų įsipareigojimų, rūpesčių. Kaip nepriburbuliuoti kompleksų ir naujų baimių jūroje? Kai gali savo baimę įvardinti, lengviau ją suvaldyti. Baimė suklysti iš nepatyrimo. Ko gero, tai labiausiai iš piršto laužta baimė. Net ir pati jauniausia, nepatyrusi mama, vos pagimdžiusi peršoka į intuityvųjį emocijų ir veiksmų pasaulį. Motinystės instinktas yra toks stiprus, kad dažna mama pagal vaiko verksmą gali nuspėti, ko jam tuo metu trūksta - ar dėmesio, ar maisto. Tapus mama, tavo vidinė kelrode žvaigžde turi tapti tavo širdies balsas. Pasitikėk juo ir anksčiau ar vėliau ši tavo baimė išnyks. Baimė, kad nemokėsi prižiūrėti kūdikio. Vaiko priežiūra nereikalauja didelio gudrumo. Sunkiausia tikriausiai yra tai, kad daugelis naujagimių reikalauja absoliutaus mamos dėmesio: užmiega tik ant jos rankų ir skardžiu verksmu praneša, kaip sunkiai išgyvena bet kokį išsiskyrimą. Situacija nelengva, todėl būtina susidėlioti prioritetus. Dabar Tau svarbiausias yra kūdikis. Taigi visus kitus rūpesčius nustumk į antrą planą per daug nesisielodama. Nieko čia keista, kad vienu metu tikrai negalėsi atlikti milijono darbų, kaip kad buvai įpratusi anksčiau.

Bausti negalima pasigailėti

autorius

Tėtis draudžia, o mama leidžia. Mama baudžia, o tėtis sako: "Būta čia ko - ir aš taip elgdavausi". Jie prieštarauja vienas kitam ir net patys sau, pamiršdami tokio auklėjimo auką - savo atžalą, kuriai dėl skirtingų nurodymų pasaulis tampa vis painesnis. Vos pagimdžiusi pirmąjį vaiką, jau žinojau, kaip jį auklėsiu. Pirma - ne taip, kaip tėvai: buvau tikra, jog auklėdami mudu su broliu jie pridarė daugybę klaidų. Antra, elgiuosi su juo demokratiškai, nevaržysiu jo laisvių bei teisių bereikalingais draudimais. Tačiau man nė mintis nekilo, kad mano vyras, su kuriuo vaikystėje buvo elgiamasi itin griežtai, gali manyti priešingai! Kai vieną vakarą jis išdėstė savuosius auklėjimo principus - tokius keistus, kad aš jų nė dorai suprasti neįstengiau, - pašiurpusi išspaudžiau tik tiek: „Kokia nesąmonė..." Pirmąsyk mudu susikirtome, vos dukrytė sulaukė kelių savaičių: vyras tvirtino, kad jei ji verkia paguldyta miegoti, reikia nekreipti dėmesio, o aš veržiausi verksniuką nuraminti. Mes ginčydavomės kone dėl kiekvienos smulkmenos ir abu tvirtai tikėjome savo nuomonės ar argumentu teisumu. Vaikų auklėjimas - itin opus šeimos reikalas. Besibarant dėl jo užaštrėja iš gimtųjų namų atsineštų vertybių, pasaulėžiūros, gyvenimo patirties bei principų skirtumai. O kur dar ambicijos ir kartais tiesiog nesveikas savininkiškumo jausmas: „Juk aš ją pagimdžiau!", „Juk tai mano sūnus!".

Profesija - mama!

autorius

„Visos gėlės gražios, tu - pati gražiausia. Visos mamos geros, tu - pati geriausia". Mama - aukštas pareigas užimanti moteris, praleidžianti didesnę savo gyvenimo dalį, pasinėrusi į darbo planus ir strategijas, nesupras moters, teigiančios, kad jai užtenka būti tiesiog mama. Šiandien į tėvų susirinkimą mokykloje ateina įvairiausių profesijų mamos. Pardavėjos, juristės, gydytojos, dėstytojos, kosmetologės... Tačiau tokių, kurios su pasididžiavimu pasakytų: „mano profesija - mama!" sutinkame vis rečiau. Kodėl? Prieš penkiolika metų kiekviena normali mergina svajojo ištekėti, susilaukti vaikų bei gyventi ilgai ir laimingai. Šiandien situacija iš esmės pasikeitusi. Tekėti neskubame: visa galva pasineriame į darbus, tobulėjame ir nesidairydamos į šalis šturmuojame karjeros viršukalnes. Vaikai? Jų vieta rezervuojama kažkur sąmonės užkaboriuose su lentele low priority. Kai bus pasiekti visi užsibrėžti high priority savirealizacijos tikslai. Feminizmas, vakarietiškos visuomenės diktuojamas šeimos modelis, galiausiai ekonominė šalies situacija neleidžia lengviau atsikvėpti. Elgiamės labai atsakingai ir protingai: apgalvojame savo ateitį. Juk savo kažkada būsimam vaikui linkime kuo geriausio: gyvenimo, kuriame nieko nerūksta. Taigi, vienos nė dienos neištvertų be darbinės veiklos. Kitoms karjera - nė motais, nes šalia - gerai uždirbantis vyras. Trečios pagimdo vaiką, paaugina jį kiek priklauso, ir vėl eina į darbą.

1 2 3 … 68 69 70 71 72 73 74
1 2 3 … 68 69 70 71 72 73 74