Šeima

Klaipėdoje gruziniškas vestuves atšokę legendinio ansamblio "Rustavi" nariai taip pakerėjo Žvejų rūmuose susirinkusius žiūrovus, kad šie nuo savo kėdžių pakilo ploti dar nepasibaigus koncertui. Tokio smagaus renginio klaipėdiečiai sakė jau seniai nematę, o dar 1968 metais įkurto garsiausio Gruzijos ansamblio vadovai ir atlikėjai savo ruožtu gyrė uostamiesčio publiką. Vestuvės Gruzijoje yra didžiulis įvykis - nacionaliniai kostiumai, šimtmečių istoriją menantys tradiciniai šokiai ir dainos vestuvių ritualą paverčia nuostabia švente. Vestuvių linksmybes "Rustavi" pabandė perkelti į Žvejų rūmų sceną. Penkiasdešimt šokėjų, dainininkų ir muzikantų scenoje atrodė išties įspūdingai - tam tikrais epizodais netgi buvo akivaizdu, kad ši scena tokiam kolektyvui yra per ankšta. Atlikėjai dažnai keitė savo tautinius kostiumus. Žiūrovus ypač sužavėjo šokėjai. Šokėjai vyrai striksėjo neįtikėtinu greičiu ir išdarinėjo tokius dalykus, kad retsykiais atrodė, jog jie ne šoka, o skraido. Vieni temperamentingiausių buvo šokiai su durklais ir kardais. Šokėjams meistriškai vaizduojant kautynes į visas puses skriejo žiežirbos. Apie "Rustavi" pasirodymą Žvejų rūmuose dar ilgai primins į grindis šokių metu susmeigtų durklų žymės.

Sužadėtuvėms jaunosios ir jaunojo pusės kepdavo po pyragą (kielinlik ir kijovliuk), kuriais tam tikru momentu buvo vaišinami visi susirinkusieji. Jaunimas, dažniausiai tautiniais rūbais apsirėdęs, taip pat aktyviai dalyvaudavo - ne tik sudarydavo jaunųjų pulką, pasirašydavo sužadėtuvių dokumentą, bet ir krėsdavo "iškalbingas", būtinas išdaigas. Kitas svarbus karaimų vestuvių momentas - sutuoktuvės karaimų šventovėje - kenesoje. Vestuvininkų procesija link kenesos buvo labai reikšminga, tam tikrų taisyklių gaubiama apeigų dalis. Įžengiant jauniesiems į kenesą skambėdavo iškilminga giesmė "Kiorkiu kijovliarnin" ("Jaunavedžių grožis"). Sutuoktuvių ritualo metu garsiai perskaitoma pasirašytoji sužadėtuvių sutartis, dvasininkas laimina jaunuosius ir bendruomenę. Vestuvių puotoje apeiginių veiksmų išliko nedaug - reikšmingiausia čia tapo vestuvių vedlio atamano daina "Onarhejlar" ("Teklesti"). Karaimų vestuvių apeigų Lietuvoje prisilaikoma iki šiol. Kadangi vestuvės dabar gana retos, jos tampa didele švente visai bendruomenei. Tai puiki proga ne tik pasveikinti jaunuosius, bet ir visiems susitikti, pabendrauti, o gal ir kitų vestuvių planus kurti.

Vestuvės rytuose šiandien švenčiamos kaip ir seniau. Ritualą sudaro trys dalys: jaunosios „išėjimas" iš gimtų namų, pervažiavimas į vyro namus, atvykimas. Jaunoji turi būti saugoma nuo blogos akies ar blogų dvasių. Vykstant į vyro namus, jaunosios veidą uždengdavo, o vežiman dėdavo peilį ir t. t. Rytuose vyravęs dekoras veikė visos Suomijos architektūrą ir meną, ypač XIX a. pabaigoje vadinamojo „tautinio romantizmo" laikotarpiu. Tautinis kostiumas labai anksti neteko prasmės ir atsigavo tik tautinio atgimimo metu. Šiandien tai tik simbolinė švenčių detalė. Tiesa, skirtumai jaučiami ir nacionalinėje rytų ir vakarų Suomijos virtuvėje. Pavyzdžiui, rytuose buvo reguliariai kepamas didelis minkštos duonos kepalas, ta pati duona vakaruose buvo kepama du kartus metuose, bet kieta ir apvalios formos. Tai labiau priminė džiūvėsį, mat ir laikoma duona buvo neįprastai — palubėje.

Žemaitijoje ir kitose Lietuvos vietose vestuvės anksčiau buvo pati didžiausia šventė. Vestuvės trunkdavo gana ilgą laiką. Jos turėjo daugybę papročių, apeigų, dainų, oracijų. Iš kitų šeimos švenčių jos išsiskiria ir vestuvininkų išdaigomis, pokyliu. Prieš susituokdami jaunieji privalėdavo išsiaiškinti, ar tarp jų nėra giminystės ryšio. Vyras tais laikais negalėjo vesti anksčiau, negu sulaukė 14 metų amžiaus, o mergina - 12. Tačiau tuokdavosi kiek vyresni. Buvo įprasta, kad mergaitės tekėdavo ne jaunesnės kaip 17-18 metų. Vestuvės prasidėdavo piršlybomis, kurios Žemaitijoje turėjo kelis etapus. J. Pabrėža aprašo „zalietas", t. y. žiedynas. Jos būdavo ir prieš ūkvaizdžius, ir po jų. Prieš „zalietas" jaunikis su jaunąja apsikeisdavo dovanomis, susitardavo, kada paduos užsakus, dalyvaujant piršliui, susigerdavo. Tai buvo svarbus vestuvių etapas, turėjęs vos ne pačių vedybų prasmę. Todėl nenuostabu, kad po „zalietų" jaunieji save laikė vedusiais ir gana dažnai tą naktį miegodavo kartu. Atsitikdavo ir taip, kad jungtuves bažnyčioje nukeldavo net tolimesniam laikui. Toks paprotys gyvavo Rytų Prūsijoje, taip pat žinomas ir kai kuriose kitose kaimyninėse tautose.