Avinėli, pasipurtyk

Piniginiai reikalai - pavojinga šeimyninių konfliktų zona. Kieno rankose šeimos biudžetas? Taupyti ar mėgautis gyvenimu? Ar gali du skirtingi žmonės rasti kompromisą? Kai naujai iškepta jaunamartė pasitinka savo vyrą, ką tik grįžusį po sėkmingo sandėrio, ir teiraujasi, kiek jam pavyko uždirbti, šis pašiurpsta nuo tokio tiesmukumo. Ir suvokia tai kaip kėsinimąsi į savo laisvę ir privatumą. "Argi tai tavo reikalas? - klausia įsižeidęs. - Pasakyk, kiek reikia, - duosiu." Žmona nuo tokio "dosnumo" pasijunta it gavusi antausį: "Aš tau ką - brangiai mokama prostitutė, kuriai kasryt paberi kišenpinigių?! Juk mes šeima ! " Jos tėvų šeima kas mėnesį susirinkdavo, tėvai sudėdavo į algas, visi išsakydavo savo pageidavimus ir kartu skirstydavo pinigus. Ji įsitikinusi, kad tik toks pinigų tvarkymo būdas išmoko atsakomybės ir leidžia pasijusti šeima. "Tu manimi nepasitiki..." - šniurkščioja viename kampe ji. "O tu bandai pakišti mane po padu", - nenusileidžia jis. Psichologė psichoterapeutė Aurelija Markevičienė mano, kad dėl piniginių nesutarimų šaknys ne visada kalti pinigai. Tiesiog pinigus lengva skaičiuoti ir dėl jų lengviau ginčytis, tuo tarpu slaptas problemas sunkiau įvardyti. Noras kontroliuoti, saugumo trūkumas, nevisavertiškumo kompleksai ir paniška baimė susituokus prarasti laisvę neretai tampa tikrosiomis piniginių kovų priežastimis. Vyrai tikina, kad pinigus turi valdyti šeimos galva.

Biblinė žmogaus samprata pagrįsti auklėjimo principai

Mes laikomės nuostatos, kad žmogų pagal savo atvaizdą sukūrė Dievas. Būdamas pats pavyzdys, jis su savo kūriniais pavyzdingai ir elgiasi. Iš tos elgsenos pirmiausia matosi, kad Dievas žmogų traktuoja kaip laisvą asmenybę, galinčią nevaržomai priimti sprendimus. Tai daro žmogų atsakingą už savo veiksmus ir verčia taikytis su jais (Pr 2, 15-17; 3, 1-19). Kadangi dėl to ir mes žmogų laikome laisva asmenybe bei jį kaip asmenybę gerbiame, tai ir auklėjimo niekaip negalime priimti kaip tiesiog kondicinio proceso. Klasikiniame arba palaipsniškame kondiciniame auklėjime per mažai dėmesio tenka augančio vaiko savarankiškumui. Mūsų įstikinimu, auklėjimo procesas reikalauja iš vaiko nuolatinių naujų apsisprendimų. Ir tame procese reikia padėti vaikui priimti tokius sprendimus, kurie atitiktų Dievo valią. Planuodami auklėjimo kryptis bei tikslus, turime atkreipti dėmesį į tai, kaip Dievas elgiasi su mumis, savo kūriniais. Iš Dievo elgesio galime pasimokyti, kaip elgtis su savo vaikais. Mokslinės pedagogikos šalininkai prieštarauja šiai mūsų nuostatai, tvirtindami, kad moksliniu požiūriu galima kalbėti tik apie empiriškai patikrinamus duomenis, todėl nemokslinės nuostatos neturėtų užimti pagrindinės vietos. Taigi būtent tai, ko mes laikomės - Biblija, Dievo Žodis, kaip neklaidingas ir neabejotinas autoritetas, - ir vadinama nemoksliškomis nuostatomis. Verta paklausti, iš kur gi atsiranda tie vadinamieji patikrinami duomenys? Ogi kritiškai įvertinus kokybines bei kiekybines analizes.

Besilaukiančiosios tabu: valgyk už du!

Valgyk dabar už du - šią frazę iš kai kurių draugių ar mamų išgirsta kone kiekviena besilaukianti moteris. Na, kad taip vadinamos draugės moko, galima suprasti - joms seniai akis badė tavo nepriekaištinga figūra. Tai ir primygtinis siūlymas - valgyk valgyk, mieloji, vardan vaikelio sveikatos - dabar yra tiesiog gerumo šydu pridengtas pavydas. Bet kai taip moko mama ar močiutė, aišku, jos tai daro iš meilės ir iš nežinojimo. Jeigu vis tik pasiduodi savo padidėjusio apetito reikalavimams, visiems priminimams iš šalies ir atleidi vadeles, dažniausiai sulauki kito rezultato - gydytojo nuosprendžio, kad priaugai per daug svorio. Ir kad vaikeliui tai nėra gerai. Taip pat kaip ir tau pačiai. Žinoma, maistas - ypač svarbus besilaukiant. Tik esmė yra ne kiekybė, o kokybė. Subalansuotas ir įvairus racionas - tai ne tas pats, kas didelės maisto porcijos ir nuolatinis užkandžiavimas tarp didžiųjų valgymų. Taip pat svarbu ne tik ką valgai, bet ir kaip bei kada valgai. Vienų ar kitų mikroelementų trūkumas ar perteklius gali pakenkti tiek besilaukiančiai moteriai, tiek jos būsimam vaikeliui. Kad nekiltų jokių problemų, tiesiog reikia klausyti gydytojų ir dietologų rekomendacijų. Pirmoje nėštumo pusėje būsima mama gali nekeisti savo įprastinio raciono. Tačiau būtina atkreipti dėmesį į tai, kad racione netrūktų vaisių ir daržovių, o taip pat rauginto pieno produktų, kurie papildys organizmo atsargas angliavandeniais, vitaminais ir būtinais mikroelementais.

Suskilę namai

Stresų skalėje skyrybos užima vieną iš pirmųjų vietų - beveik tokią pat kaip artimojo mirtis. Kaip padėti vaikui įveikti šį stresą? Vaikui baisiausia - ilgai trunkantis skyrybų procesas. Skyrybos - santuokos, bet ne tėvystės krizė. Deja, tėvai tai suplaka, ir dėl to kenčia atžalos. Mažyliai reaguoja psichosomatiškai - kūno negaliomis: silpnėja imuninė sistema, dažniau serga, pavargsta, tampa irzlūs. 7-9 metų vaikai tampa agresyvūs, pikti, žiaurūs, nepaklusnūs. Berniukai demonstruoja drąsą ir rizikuoja gyvybe: vaikšto tilto turėklais, riedučiais važinėja gatvėje. Taip trokšta atkreipti tėvų dėmesį, nes skiriantis vaikai paprastai pamirštami. Paaugliai į tėvų skyrybas dažniau reaguoja depresyviai: tampa uždari, liūdni, mažiau bendrauja su draugais. Suaugusiųjų pasauliu nusivylusiam paaugliui, kuris jaučiasi pamirštas ir nemylimas, lengviausia išeitimi užsimiršti neretai tampa narkotikai. Vaikų emocijos tiesiogiai susijusios su protine veikla, todėl jie pradeda blogiau mokytis, blogai miega, tampa išsiblaškę, nepaklusnūs. "Kad išsaugotų tėvų santuoką, vaikai imasi gelbėjimo priemonių - staiga suserga. Kartais jaučia kaltę, ir ima save bausti, - teigia psichiatrė Jolanta Trinkūnienė. - Vaikas kurį laiką gyvena apimtas siaubo: turėjo du mylimus žmones, vieno staiga neteko, todėl prie kito kone liguistai prisiriša". Tarp vaikų ir paauglių psichiatrės Danguolės Valikonienės pacientų - nemaža liūdnų išsiskyrusių tėvų vaikų istorijų.

Nuogas ir labai pavojingas

Lietuvoje kasmet pastoja maždaug trys tūkstančiai paauglių, du trečdaliai tokių nėštumų baigiami abortais. Europoje nėščių paauglių skaičiumi pirmauja Didžioji Britanija. Viena svarbiausių šio reiškinio priežasčių - prastas seksualinis švietimas. Susirūpinęs premjeras Tony Blairas paskelbė "Moralinę kampaniją". O Lietuvoje lytinio švietimo naštą vieni kitiems tarsi kamuolį svaido tėvai, mokykla, žiniasklaida, gydytojai. Nekaltas trimečio pyplio klausimas "Iš kur aš atsiradau?" iki šiol išmuša iš vėžių tėvus ir priverčia juos raudonuoti. Tiesą sakant, sunkiausia pasakyti ne tai, iš kur atėjome, o kaip ten patekome. Kai mano šešiametė dukra šito paklausė prie pusryčių stalo, gerokai sutrikau, nors anaiptol nesu puritoniškai auklėta. Laimė, prisiminiau turinti P.Meilio knygutę "Iš kur aš atsiradau?" Mane nustebino dukros reakcija ir supratingumas - tai jos nė kiek nesutrikdė. Kitą dieną vonioje atidžiai mane apžiūrėjusi ji kompetetingai pareiškė, kad aš daugiau vaikų neturėsiu. Kodėl? Mat neturiu virvelės (suprask - virkštelės), kuria vaikutis galėtų "prisirišti". Tėvelis - visai kas kita. Buvo labai juokinga, kol kitą dieną ji nesiėmė "šviesti" draugų bei močiutės. Tuomet ir suabejojau, ar vertėjo būti tokiai atvirai. Dauguma darželio auklėtojų teigė nekalbančios su vaikais lytiškumo temomis. Rekomendacijos vadinti daiktus tikraisiais vardais jas trikdo. Jos įsitikinusios, kad vaikai imtų kikenti ar nesveikai domėtis lyties dalykais.

Po šimts pypkių... rupūžyte rugienoj!

Idiliškas vaizdelis: savaitgalio rytas, tu ramiai gurkšnoji kavą, vartai žurnalus, vyras iškilminga šeštadienio proga ruošia pusryčius, mažasis zuja po kambarius burbuliuodamas sava kalba visas emocijas, kurios tik užklumpa pamačius vieną ar kitą žaislą. Ir tik......pyyyyyyyypt. Iš visos tarškėjimo esmės išsiskiria vienas žodelis. Nekaltai ištartas. Nuo kurio lieki kaip prie sienos prikalta. Vaikas nusikeikia, tarsi būtų surambėjęs keiksmažodžių veteranas. Kaip čia taip? Iš kur čia dabar? Dažni veiksniai, įtraukiantys į jūsų vaiko žodyną ne visai padorius žodelius: bendravimas su vyresniais vaikais mokykloje, gatvėje arba išgirstas "emocionalus" suaugusiųjų pokalbis, pamatytas filmas. Maži vaikai tarsi kempinė sugeria visus naujai išgirstus žodžius ar posakius, kartais net visai nesuvokdami jų tikrosios prasmės. Kai tik iš vaiko lūpų išsprūsta draudžiamas žodis, mes puolame užkirsti jam kelią bardami, drausdami ar gėdindami vaiką. Tokiu būdu pasiekiame tik viena - vaikas užfiksuoja stiprias neigiamas emocijas, susijusias su tuo keiksmažodžiu. Ir ateityje jis stengsis tą žodį vartoti kas kartą, kai jausis piktas, suirzęs, norėdamas šokiruoti suaugusius ar tiesiog maištaudamas, įrodinėdamas savo nepriklausomybę ir savarankiškumą. Paaugliai keiksmažodžiais demonstruoja savo subrendimą ir nepriklausomybę.

Kiaulė taupyklė

"Mama, kur mano 10 litų?" - kiekvieną pirmadienio rytą primena dukra. Ir iškart sunervina tėtį: "Ji įsivaizduoja, kad tiek pinigai jai priklauso už nieką ! Bus tavo, kai užsidirbsi". Dukra įsiplieskia - jai jau 10 metų, ir ji turi teisę turėti pinigų. Tėvas nenusileidžia - vaikystę jis praleidęs be kišenpinigių, bet nesijaučiąs nuskriaustas. Bandome ieškoti kompromiso. Dukra gauna nustatytą sumą kišenpinigių, tačiau taip pat privalo atlikti ir savo pareigas: vakarais sutvarkyti virtuvę ir iš darželio parvesti brolį. Pamokų rengimas ir savo kambario tvarkymas - privalomi ir neapmokami darbai. Tačiau kai atsiranda papildomų darbelių - išnešti šiukšles ar nueiti į parduotuvę, - ji suraukia nosį ir ima derėtis dėl atlygio. Ją galima suprasti - kiaulė taupyklė, kurioje po truputį kaupia pinigus mobiliajam telefonui, savaime nepilnėja. Vienintelis dukters pajamų šaltinis - tėvai. Na, dar močiutė kaime, sąžiningai mokanti už bulvių rinkimą ir malkų nešiojimą. Tačiau šios pajamos tokios retos, kad telefono gali tekti laukti kelerius metus. Net ir taip taikiai išspręsta situacija mums atrodo dviprasmiška. Ar reikia vaikui mokėti už tai, ką jis ir taip privalo daryti? Tačiau negi duoti pinigus už nieką yra geriau? O gal jam turėtų pakakti to, ką nuperkame mes? Pasak psichologės Aušros Griškonytės, santykis su pinigais turi būti sveikas. Abu kraštutinumai - tiek mokėjimas už kiekvieną padarytą gerą darbelį, tiek visiškas pinigų nedavimas - ugdo žmogaus priklausomybę nuo pinigų.

Reikalauju nereikalauti!

Susiklostė stereoptipas, kad moterys daugiau niurzga. Nes jos mieliau reiškia emocijas žodžiais, nei poelgiais. Ir įprasta tai susieti su nepateisintais lūkesčiais, su neatitinkančiais požiūriais į gyvenimą, su charakterių nesuderinamumu. Ar su delikačių moteriškų dienų keliamomis nedelikačiomis audromis, kaitaliojančiomis nuotaikas, tarsi jūros bangavimo laipsnį identifikuojančias skirtingų spalvų vėliavas. Dažniausiai plevėsuojanti vėliava yra juodos spalvos - kai bangavimo laipsnis yra tolygus audrai. Su povandeninių srovių sūkuriais ir išplautomis duobėmis. Kai vyras nevykdo savo pareigų visose gyvenimo srityse. Visose. Dažniausiai tos audros prasideda žodžių junginiu "TU VISADA..." Negali manęs suprasti. Nesugebi uždirbti tiek, kiek reikia. Žadi gerą gyvenimą, o jo kaip nėra, taip nėra. Rodai blogą pavyzdį vaikams. Nesirūpini namais. Manęs nenori. Tu - egoistas! Egoistas yra tas žmogus, kuris savimi rūpinasi labiau, nei MANIMI... Kartais būna iškeliama raudona vėliava - vidutinio bangavimo indeksas. Kai namuose prie uoliai vykdomų pagrindinių pareigų prisišlieja kasdienės, smulkesnės, neįvykdytos pareigos. Dažniausiai viskas prasideda žodžių junginiu "IR VĖL TU...". Parėjęs namo ne iš karto nusiavei batus. Neišnešei šiukšlių. Nepataisei klibančių spintelės durų. Užsibuvai darbe. Pamiršai paskambinti. Užsižiūrėjai į blondinę gatvėje. Jei nesėkmė galima, ji neišvengiama... Ir visai retai, išimtinais atvejais būna iškeliama balta vėliava.

Motiniškas pavydas

Sunku nubrėžti motiniškos meilės ribas - nejaugi jos gali būti per daug? Tik ar pavydas kitai moteriai, nugvelbusiai mylimą sūnų, iš tiesų yra meilės išraiška? Nėra graudesnio vaizdo už žydintį trisdešimtmetį, įsikibusį į mamytės sijoną. Įprasta manyti, kad tokiai daliai savo vaikus pasmerkia itin valdingos motinos, tačiau iš tiesų didesnį ar mažesnį pavydą naujajai sūnaus širdies užkariautojai jaučia beveik kiekviena moteris. Irena, žavi ir veikli 55 metų muzikė, nė neįtarė, kad kada nors gali būti priskirta blogų anytų kategorijai: "Mano sūnus nebuvo vienturtėlis - auginau ir porą metų vyresnę dukterį. Turiu mylintį vyrą ir mėgstamą darbą, tad niekada nebuvau įsikibusi į sūnų kaip erkė. Mudu puikiai sutarėm, išklausydavau jo meilės istorijas ir maloniai bendravau su jo draugėmis. Problemos prasidėjo, kai jis įsimylėjo Jovitą. Kasdien tik ir girdėdavau: "O Jovita mano taip", "o ji pasakė anaip". Mamos nuomonė jam neberūpėjo, nors mano patirtis dvigubai didesnė nei Jovitos. Kai ėmiau švelniai šaipytis iš jo susižavėjimo, sūnus užsisklendė. Įtampos burbulas sprogo per mano gimtadienį. Iki jo likus porai dienų, sūnus atėjo su puokšte gėlių manęs pasveikinti ir prasitarė negalėsiąs dalyvauti šeimos šventėje, nes su Jovita ir draugais suplanavęs išvyką prie Molėtų ežerų. Pasijutau įskaudinta - nejaugi pasisėdėjimas prie laužo su vos kelias savaites pažįstama mergina jam svarbesnis už šeimos tradicijas, už jį užauginusią motiną ir jos jausmus?!

Kas šeimoje turi auklėti vaikus?

Šeima yra, po Dievo, pačių artimiausių asmenų ratas. Pačių svarbiausių, pačių reikšmingiausių, įtakingiausių, brangiausių, mylimiausių, iš Dievo malonės patikėtų vienas kitam, suvestų į draugę rūpintis ir per savo santykius atspindėti Kūrėją. Vyras ištekėjusiai moteriai yra pats artimiausias žmogus, po Dievo antras, tarp žmonių pirmas. Tas žmogus, su kuriuo ji yra vienas kūnas (Ef 5 ,31). Žmogus, kuris svarbesnis už vaikus. Todėl neteisinga sakyti "gyvenu dėl vaikų", mat pirmiausiai turėtume gyventi dėl savo vyrų. Kaip tą padaryti - jau kita tema, beje, gana smulkiai aprašyta Ef 5, 22-33. Mūsų tema - apie vyrus. Pavadinimu pasirinkau eilutę iš Laiško efeziečiams, 5 skyriaus, kuriame labai aiškiai pavaizduota svarbos ir priklausomybės piramidė bei apibūdinti pagrindiniai santykių principai. Paskaitykime Ef 5, 22-33: Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams lyg kad Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva, kaip ir Kristus yra Bažnyčios, savo Kūno, galva ir gelbėtojas. Kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip ir moterys visa kame teklauso vyrų. Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, nuplaudamas valančiu vandeniu per žodį, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą. Taip ir vyrai privalo mylėti savo žmonas tartum savuosius kūnus. Kas myli žmoną, myli save patį.

Nėštumas - ne liga

Neuro dizainas: paprastumo principas

Nėštumas - ne priežastis pernelyg save lepinti valgant už du, saujomis ryjant vitaminus, kasdien skaičiuojant naudingas kraujo sudėtines daleles. Nėštumo viduryje ir aš buvau pagavusi azartą: norėjosi vos ne kas kelios dienos lėkti į laboratoriją ir tirtis. Buvo įdomu, kiek padidėjo, o gal sumažėjo taip reikalingo hemoglobino kiekis kraujyje. O kaip gyvena mano leukocitų armija? Jų, atsakingų už organizmo gynybą nuo nepageidaujamų svečių, kažkodėl buvo truputį daugiau normos. Gydytojas paaiškino, kad tai galima reakcija į nėštumo metu organizme vykstančius pokyčius. Tereikia sekti hemoglobino kiekį, nes jis perneša deguonį, ir atkreipti dėmesį į šlapimo tyrimo rezultatus - pavyzdžiui, dažnas nėščiųjų „drauga"s yra šlapimtakių uždegimas, tad jį reikėtų laiku pastebėti ir jo atsikratyti. Dėl infekcijos gali pradėti mausti pilvo apačią. Tai - apčiuopiamesnis signalas, kad kažkas negerai. Pirmą kartą profilaktiškai pasitikrinau sveikatą dar tik planuodama kūdikį. Iki tol apsilankydavau tik pas odontologą, o pas šeimos gydytoją užsukdavau tik dėl gripo ar dėl laikinų nesusipratimų su skrandžiu.Per pirmąjį apsilankymą ginekologas, echoskopu tepamatęs juodą taškiuką, pasakė, kad mažasis žmogus - savo vietoje. Daugiau tąkart nesulaukiau jokių tyrimų, tik naudingų patarimų. Gavau leidimą šampano arba vyno taurei išgerti. „Nieko tokio, jei vyras kurį nors vakarą jums įpiltų kelis gramus ir gero konjako", - nedraudė gydytojas.

Vestuvių sukaktys

Kiekvieną savaitę mūsų šalyje įregistruojamos naujos santuokos.Keletas tūkstančių laimingų porų tąkart pirmą kartą ištaria:mano vyras, mano žmona.Žiūrint į spindinčius jaunųjų veidus, visada norisi palinkėti ką nors nepaprasta ir kartu įsimintina visam laikui.Kaip priesaiką jaunavedžiams vis ištariame: „Linkime karūnuotų vestuvių!" Mūsų valstybėje pažymimi kai kurie sutuoktuvių jubiliejai, sveikinamos ilgai, darniai išgyvenusios, išauginusios ir dorai išauklėjusios vaikus , poros.Paminėsiu juos. Sutuoktuvių dešimtmetis pažymimas ąžuolinėmis vestuvėmis. Dvidešimt penkerių bendro gyvenimo metų sukaktis pažymima sidabrinėmis, o darnaus sutuoktinių gyvenimo penkiasdešimtmetis - auksinėmis vestuvėmis. Retos, tačiau iškilmingai pažymimos 75 bendro gyvenimo metų sukaktys.Tai deimantinės, gintarinės vestuvės.Šių vestuvių metu sutuoktiniui įteikaima puošni, gintaru inkrustuota krivūlė su skaičiumi „75", o žmonai dovanojami gintaro karoliai.Gintaras šiuo atveju simbolizuoja ištikimybę, pastovumą. Tačiau kai kuriose šalyse yra tradicija laimingiems sutuoktiniams savo bendro gyvenimo kelyje atšvenčia net 25 jubiliejines vestuves.Kadangi mūsų vis dažniau klausiama apie santuokos sukaktuvių pavadinimus, manome, kad tikslinga dar kartą juos priminti.