Šeima

Šeima – giminystės ryšiais susieta žmonių grupė, kurią sudaro tėvai ir vaikai, o plačiąja prasme – ir seneliai, anūkai bei kiti kartu gyvenantys giminaičiai.

Perspektyviausia profesija

autorius

Kaip auklėti vaikus? Gal užtektų remtis vien Biblija? Neužtektų! Biblija, pavyzdžiui, nieko smulkiai nesako apie vaikų ligas ir kaip jas gydyti, nenurodo, kada vaikams tinkamiau eiti miegoti, kiek skirti kišenpinigių ar kada geriau pradėti leisti į mokyklą. Biblija ne receptų knyga ir ne auklėjimo vadovėlis tikrąja prasme. Biblija pateikia pagrindinius principus ir tik kai kuriuos konkrečius nurodymus (reikalavimą paklusti, kitiems skelbti Dievo tiesą ir t. t.) Vadinasi, kad ir auklėjime, kaip apskritai etikoje, privalome remtis savo patirtimi, mokslinių tyrimų duomenimis, tradicijomis bei atkreipti dėmesį į esamą situaciją. Kiek ir kokio amžiaus vaikams naudinga žiūrėti televizorių? Kiek laiko krūtimi maitinti kūdikį? - daug atsakymų galime gauti iš mokslo (apie mokslo vaidmenį taip pat žr. C. Meves "Gyventi dėl vaikų", lksb.lt). Taip pat galime ir turime naudotis praėjusių kartų teisingomis žmogaus sampratomis bei patirtimi. Turime atsižvelgti į savo krašto tradicijas bei kultūrą. Tačiau neužmirškime, kad pats aukščiausias autoritetas yra ir turi išlikti Dievo žodis. Jis taiso tradicijas ir keičia kultūrą. Jis aukščiau už mokslo išvadas, filosofines žmogaus sampratas, gerbiamus papročius bei kitus vertinamus dalykus. Vaikai yra žmonės - žmonės, turintys orumą, kadangi sukurti pagal Dievo atvaizdą. Tai galioja ir kalbant apie naujagimius bei dar negimusius vaikus. Kas šiandien kai kuriems skamba banalokai, istoriniu požiūriu toli gražu nebuvo savaime suprantama.

Drąsa turėti vaikų

autorius

Lietuvos vyriausybė birželio gale pasiūlė motinystės pašalpai įvesti "lubas" (vaiką auginanti motina ar tėvas į rankas negalės gauti daugiau nei 3720 litų; dabar didžiausia išmoka - 7440 litų; taip "Sodrai" pavyktų per metus sutaupyti apie 150 mln. litų). Aplodismentų šitoks sprendimas, žinoma, nesulaukė. Viename iš LRT reportažų buvo pakalbintos būtent moterys, kurių šeimos pajamos siekia apie 20 tūkstančių litų ir jos, be abejo, reiškėsi labai piktai, valdžios sprendimą pavadindamos gryna vagyste: "Lygiai taip pat jausčiausi, jei kas nors įsibrautų į mano butą ir išsineštų televizorių, lovą, šaldytuvą." Tikėtis ko nors kito būtų naivu ir nereikalinga (nors sunkmečiu galėtų nuskambėti ir noro solidarizuotis gaidelė). Visur ir visada, kai tik valdžia persistengia ir puola remti ne tik stokojančius, bet ir ką tik netingi, užstringa savo užsiaugintuose rėmimų brūzgynuose. Visada ir visoms valdžioms paramų, lengvatų, kompensacijų, pašalpų įvedimas buvo ir bus aukso vertės žingsnis, nes patinka liaudžiai. Bet užtat liaudžiai baisiausiai nepatinka, kai valdžia susipranta klydusi. Kai pamato, kad visiems daigeliams nebeužtenka šilto vandenėlio... Tada tokia valdžia apšaukiama tikra bjaurybe. Žmonėms būdingas gebėjimas labai greitai ir tvirtai prisirišti prie įvairių lengvatų tiek, kad jos paverčiamos egzistencijos dalimi, teisėta nuosavybe. Nors apie tikrą nuosavybę net nė minties negali būti.

Iš antrų rankų

autorius

Antroji santuoka yra kur kas didesnis laimėjimas nei pirmoji. Vyrai - nelyginant vaikai. Ne taip sunku nieko nenutuokiantį vaiką nuvesti pas dantų gydytoją pirmą kartą. Tačiau pasodink jį į stomatologo kėdę antrą kartą, kai jis jau puikiai žino, kas yra replės ir dantų grąžtas! Tad jei vieną sykį rimtai nusvilęs vyras vėl ryžosi vesti, galite neabejoti - jis jus iš tikrųjų myli. Ir vis dėlto net jei iš antrų rankų pirktas drabužis yra kur kas geresnės kokybės nei sužvejotas kur nors Gariūnuose, pažįstamiems geriau apie tai neprasitarti - dėvėtos kelnės, net jei jos yra paties Calvino Kleino, niekada nebus vertinamos taip kaip naujos. Panašiai ir su vyrais. Išvardijusios visas naujai atrastojo princo dorybes, frazę: „Tiesa, jis išsiskyręs..." tariame kiek prislopinusios balsą. Žinoma, tai smulkmena. Ir tai jau nieko nebestebina. Psichologo Gedimino Navaičio teigimu, antroji santuoka nėra labai retas reiškinys - Lietuvoje šiuo metu jos sudaro apie ketvirtadalį visų santuokų. Yra ir kitas niuansas - išsiskyrę vyras ir moteris labai skirtingai vertinami. Vyrauja nuomonė, jog jei moteris išsiskyrė, - vadinasi, ji nesugebėjo išsaugoti santuokos, o vyras paprastai laikomas nesuprastu vargšeliu. Taigi jūs turite visus šansus tapti gerąja fėja, kuri jį supras, priglaus ir visa galva pranoks buvusiąją. Atsargiai: toks įsitikinimas neretai labai apsunkina gyvenimą. Viena mano pažįstama, tarkim, vardu Roma, prieš trejetą metų nusičiupo neblogą vyruką iš antrų rankų.

Vaikų ir tėvų pareigos (Ef 6,1–4)

autorius

Tačiau vaikų auklėjimas nėra vien tik drausminimas, bet ir davasinis bei moralinis dalykas. Čia priklauso mokymas. Pastaruoju laiku labai madinga mokant taikyti kuo mažiau direktyvų ir leisti vaikui pačiam pasirinkti savo kelią. Bet Paulius su tuo nesutiktų. Žinoma, yra nemažai valdingų ir viską nurodinėjančių tėvų, neleidžiančių savo vaikams išmokti patiems priimti sprendimus ir šitaip stabdančių jų pažangą. Tėvams reiktų atskirti gerą pedagogiką nuo blogos. Netinkama pedagogika yra tuomet, kai tėvai ir pedagogai vaikui perša savo nuomonę ir primeta valią. Teisinga - kai vaikas yra skatinamas; kai tėvai ir pedagogai drąsina vaiką patį ieškoti atsakymų. Tačiau tam jam reikia pagalbos ir būtinų pradmenų. Tėvai ir pedagogai turi stengtis prieš tai vaiką aprūpinti krikščioniškomis tiesos ir gėrio vertybėmis, tačiau vengti spausti ar versti jomis naudotis. Visas auklėjimas, kaip Paulius rašo, turi vykti "Viešpaties vardu". Dėl šios Pauliaus minties kai kurie tėvai mano, kad drausminimas ir disciplina priklauso tik krikščioniškam auklėjimui ir kad taip Paulius sako norėdamas pabrėžti skirtumą tarp krikščioniško ir nekrikščioniško vaikų auklėjimo. Tačiau atrodo, kad išties šiais dviem žodžiais pasakoma daugiau, būtent, kad greta drausminančių ir disciplinuojančių tėvų stovi pats Viešpats. Tai Viešpats yra tikrasis disciplinos mokytojas ir vykdytojas. Krikščionims tėvams svarbu išmokyti vaikus paklusti ne tik savo autoritetui, bet ir kad jie per tai pažintų Viešpatį ir paklustų jam.

Moteris, kuri visada šalia: populiariausi kaimynių tipai

autorius

Ką turime - to neatimsi. Ne kiekvienas žmogus turi namuose kompiuterį, bet ką jau ką, o nors vieną kaimyną turime beveik visi. Na, gal išskyrus kokį vienišių atsikyrėlį, gyvenantį Sibiro glūdumoj. Ar kaljūną prerijose, ieškantį dvasinio nušvitimo ar laukiantį UFO pasirodymo. Kaimynai vyrai - šalia vyrų, išskyrus tuos atvejus, kai vienas kitas aplanko kurią kaimynę, kai šios vyras išvyksta į medžioklę. Kaimynės moterys - šalia moterų, išskyrus tuos atvejus, kai viena kuri lankosi pas svetimą vyrą, kol jo žmona atostogauja kaime. Bent jau taip filmuose rodo. Kaimynus vyrus yra lengviau sugrupuoti. Tie, kurie sveikinasi, ir tie, kurie ne. Visą kitą kaimynų darbą atlieka jų žmonos, įtaigiai sukiodamos vyrų kaklus į vieną ar į kitą pusę. Su moterimis kur kas sudėtingiau. Apibendrinus visas kaimynių moterų rūšis, galima būtų išskirti kelias pagrindines. Visažinė. Ši kaimynė yra tikra vaikščiojanti enciklopedija. Tik tos enciklopedijos turinys apsiriboja namo kaimynų anketiniais duomenimis. Kas, kur, su kuo, už kiek, kada, dėl ko - labiausiai dominantys ją klausimai, atsakymo į kuriuos ji pasiryžusi ieškoti visą likusį gyvenimą. Todėl, jeigu netyčia prisireikia šeštame aukšte gyvenančio kaimyno telefono numerio - drąsiai gali kreiptis į ją. Gausi ir telefono numerį, ir pagrindinės slaptosios kaimyno biografijos suvestinę. Prie puodelio arbatos. Juk ką gali žinoti, gal tu žinai ką nors tokio, ko dar nežino ji?

Kūdikis a la Haute Couture

autorius

Mažutis gražutis, visas firminis vaikas kapstosi kiemo smėlio dėžėje. Ant jo džinsiukų šviečia D&G etiketės kraštelis, striukė žybčioja įtartinai įdomiomis sagomis su prabangą išduodančiais inicialais. Batukai taip pat nestandartiniai - last fashion miniatiūrinis plonytės verstos odelės modelis su bambuko pluošto padukais, išmargintais Cavalli leopradiniais raštais... Seniai seniai, senų seniausiai, buvo tokie laikai, kai ką nors šiek tiek gražesnio ir užsieniškesnio galima buvo gauti tik turint gerų pažinčių. Parduotuvėse kur ne kur šmėžavo pavieniai kūdikių drabužėliai, gaunami tik „per blatą". Šiais laikais viskas radikaliai pasikeitė. Mūsų mažieji gali būti puošiami naujausių tendencijų drabužiais. Kas kartą vis spalvingesniais ir patogesniais, naujausių technologijų sukurtais šedevrais. Paprasčiausias kombinezonas dabar slepia kelių sluoksnių kvėpuojančias, prakaitą išgarinančias, bet drėgmės iš išorės nepraleidžiančias medžiagas. Batai - su itin patogiai, pagal vaiko pėdos anatomiją, išraitytais padukais - lengvučiai, patogūs, net baloje pasitaškius, dėl membranų vandens nepraleidžiantys. Į vaikų darželiuose iškilmingai organizuojamas tėvų šventes mažieji oriai keliauja aprengti tikrų tikriausiais frakais, miniatiūrinėmis tėvų frakų kopijomis. Ir net vienerių metų damos įplaukia tarsi princesės, padabintos karališkos puotos verta suknele.

Pagrindiniai Valdorfo pedagogikos bruožai

autorius

Valdorfo pedagogika yra holistinė pedagogika. Ji siekia mokinį auklėti, ugdyti kūno, sielos ir dvasios stiprybę bei gebėjimus. Ji neapsiriboja vien dalykų mokymu kaip kitos mokyklos. Pagal ją žinios mokiniui turi būti perteikiamos ne dalimis, atskirais gabalais, lyg koks pamažu užtaisomas lopinys, bet visos visų dalykų žinios privalo būti teikiamos tik darnoje su mokinio gyvenimu, jo esamu brandos tarpsniu. Nuo pat įkūrimo 1919 metais, Valdorfo mokykla yra koedukacinė bendrojo lavinimo mokykla. Pirmąją mokyklą R. Steineris įkūrė Štutgarte, savo draugui ir rėmėjui Emiliui Moltui priklausiusio Valdorfo-Astorijos cigarečių fabriko darbininkų vaikams. Greitai mokykla ėmė plėstis. Steinerio sekėjai į ją leisdavo savo vaikus, norėdami juos ugdyti pagal antroposofijos principus. Šiandien Valdorfo mokyklos daugelyje šalių yra įteisintos. Todėl iš valstybės, kaip ir, pavyzdžiui, bažnyčių mokyklos, jos gauna nemažą finansinę paramą, nors iš esmės išsilaiko pačios. Kitas lėšas suneša tėvai, taip pat ir patys mokytojai, atsisakydami dalies savo atlyginimo. Mokesčio už mokslą dydis priklauso nuo tėvų atlyginimo. Visos mokyklos yra privačios, organizuotos draugijų arba susivienijimų pagrindu ir teisiškai nepriklausomos (todėl ir skirtingos). Toms organizacijoms vadovauja mokytojų bei tėvų bendruomenės atstovai. Tačiau sprendžiant pedagoginius klausimus tėvai balso neturi. Taip pat nėra renkama ir tam tikras teises bei pareigas turinti tėvų taryba.

Gyventi dėl vaikų

autorius

Europa pasisako už pažangą. Tautos žvalgosi aplinkui ir lyginasi tarpusavyje - ypatingai savo vidaus tvarkas. Pradėdama suprasti, kad iškilo iki šiol istorijoje nežinota problema: gimsta per mažai vaikų. Europa mažėja nė nespėjusi galutinai susivienyti. Daugiavaikių šeimų skaičius tirpsta, jaunimo nusikalstamumas ir psichikos ligos - auga kaip ant mielių. Vis labiau pastebima, kad daugybė tėvų ir net mokytojų su vaikais jau nebesusitvarko - tėvai dėl laiko stokos, o mokytojai dėl smarkiai padidėjusio nekontroliuojamų ir triukšmingų vaikų kiekio. Ką daryti? Besivienijančiai Europai šioje situacijoje atmintin grįžo ideologinė praeitų laikų taisyklė: šalin nesibaigiančias problemas keliančią šeimos instituciją su visu jose nė kiek ne mažiau problemų turinčiu individualiu auklėjimu! Atiduokime reikalą į motinos valstybės rankas, į vieną (dėl to teisingą), gerai organizuotą ir teikiančią vienodas galimybes visiems sistemą! Daugiau vaikų lopšelių kūdikiams! Daugiau darželių trimečiams-šešiamečiams! Ir visos dienos užimto bendrojo lavinimo mokyklų! Kuo daugiau siūlymo, reklamos ir uoliai kuriamų pavyzdžių, tuo noriau atskiros valstybės paklūsta šiems lozungams. O valstybei argi ne geriau: atpuola parama "motinystei"; moterys emancipuojasi, tampa naudingesnės ir našesnės ekonomikai, apčiuopiamai sumažėja rūpeščių ir pareigų vyrams. Kartkartėmis gimstančių vaikelių auklėjimas atiduodamas į išlavintų ir kompetentingų auklėtojų rankas, kurie vieninteliai gali garantuoti auklėjimo sėkmę.

Klupdymas ant žirnių, arba kaip buvo auklėjami vaikai

autorius

Dar mūsų tėvai pamena laikus, kai vaikai buvo buvo auklėjami gamtinėmis priemonėmis. Beržinė košė, klupdymas ant žirnių buvo nepaklusnesnių vaikų gyvenimo palydovai. Laikai keičiasi. Bausti vaikų negalima. Tačiau iškyla klausimas - ar tėvai, nustoję bausti vaikus, nebaudžia patys savęs? Kur nueisime, jei jau dabar pyplys, pirmą dieną grįžęs iš mokyklos sąsiuvinėlyje parsineša ne piešinuką „Kaip aš myliu tėvelius", bet Vaikų teisių apsaugos instancijų telefonus ir rimtą išraišką: „O dabar pabandyk man ką nors..." Šį kartą negvildensime modernaus vaikų auklėjimo įpatumų. Atsigręžkime atgal - pasidomėkime, kaip, už ką ir kodėl vaikai buvo auklėjami įvairiose epochose - pasaulyje ir Lietuvoje. Bausmė - sena kaip pati žmonija. Žmonės visais laikais griežtais (ir skausmingais) metodais koreguodavo elgesį tų, kurie nepaklusdavo tvarkai, nesilaikė bendrųjų taisyklių, buvo tinginiai ar egoistai. Jau seniausi istorijos šaltiniai įrodo, kad auklėjant jaunąją kartą buvo vartojamos fizinės bausmės. Vis dėlto pirmykščių žmonių ugdyme griežtumo, o juolab žiaurumo buvo nedaug, auklėjimas buvo švelnus. Vergovinėje visuomenėje vaikai buvo žiauriai mušami. Kinijoje fizinėmis bausmėmis buvo siekiama griežtos drausmės, paklusnumo ir nuolankumo vyresniesiems. Senovės Egipto raštininkų mokyklose griežtos kūno bausmės buvo įprastas dalykas. Ant mokyklos sienos didelis užrašas skelbė, kad mokinio „ausis - jo nugaroje". Rykštė turėjo įkvėpti norą mokytis.

Vasara, kuri nekanda ir nedegina

autorius

Gerbiamas Aleksandras Sergejevičius Puškinas kažkada, pagautas kūrybinio įkvėpimo, parašė meilės eilutes vasarai, kuriose mintis buvo tokia: mylėtų jis ją - vasarą, jeigu ne visi tuntai uodų ir mašalų, zujančių aplink. Tiesa, tai buvo išsakyta su autoriui būdingu lengvumu ir minties gracingumu. Bet šį kartą kalbėsime ne apie klasiką, o apie šiuolaikinių mamyčių ir tėvelių galimybes apsaugoti savo vaikus nuo ne tik paties Puškino koneveiktų, bet ir visų kitų nebūtinai poetų nekenčiamų mašalų, uodų ar perdėm karštos saulės. Tereikia išsitraukti kažkurį kremą ir juo pasitepti. Be jokio poetizmo dramatizmo. Šiais laikais neutralizuoti erzinančias vasaros sudėtines dalis saugant mažuosius - paprasta. Dienai - kremas nuo saulės, vakarui - nuo uodų ir mašalų. Vizitinė vasaros kortelė - svilinanti saulė, jeigu, žinoma, likimas Jūsų nenutrenkė kur nors į poliarinio rato apylinkes. Prieš startuojant vasaros sezonui reklamos mirga nuo dar karštesnių už žadamą karštą vasarą pasiūlymų, kaip apsaugoti savo odą nuo žalingų saulės spindulių. O vaikų odelė reikalauja ypatingos apsaugos. Tą suvokia jų mamos, bet visko mačiusios močiutės - ne visada. „O mūsų laikais jokių ten kremų nebuvo ir nereikėjo. Ir jus užauginom, ir viskas buvo gerai. Prisigalvojat čia viskių nesąmonių..." - ir rūpestingos mamos paliktas kremo buteliukas su pamokymais, kad močiutė, vesdama anūką į kiemą būtinai išteptų jį kremu nuo saulės dažniausiai lieka pamirštas.

Moteris su vaiku

autorius

Moteris. Skubanti, išsiblaškiusi ar rami ir santūri. Laiminga ar nelabai. Skirtumo nėra, jeigu ji -moteris su vaiku. Su savo vaiku. Bet be savo vyro. Tiksliau, jos gyvenime buvo vyras, galbūt net ir yra, tik negyvena kartu su ja ir vaiko rytais į darželį nepalydi. Ir iš darželio neparveda. Ir kaip visuomet labai svarbu užsiauginti gerus šarvus, arba motinos Teresės kantrybe apsišarvuoti belaukiant, kol visi sunkumai praeis. Bet iki to laiko, kol praeis, teks susidurti su tikrai nemaloniais dalykais. Kai aplinkui visi į tave žiūrės arba kaip į visišką nelaimėlę, arba kai į lengvo elgesio moterį. Na, dar yra ir trečias variantas, kuomet būsi traktuojama kaip užkietėjusi vienišė, nenorinti kankintis su surambėjusiu vyru ir jo surambėjusiomis ego apraiškomis. Bet šiam variantui tu turi turėti minimum labai solidų darbą su labai solidžiu atlyginimu ir visomis socialinėmis garantijomis. Žinanti savo vertę ir vertinanti savo laisvę. Ir sugebanti viena užauginti vaiką. Nebijanti viena auginti vaiko. Nesigėdinti „pasidaryti" vaiko, panaudojusi tam reikalui patikimą donorą. O kadangi trečiasis variantas turi daug privalomųjų punktų, juos visus sunkoka įgyvendinti. Ir dauguma vienišų mamų į šią kategoriją nepapuola. Tuomet belieka aptarti pirmus du, apie kuriuos nelabai malonu kalbėti. Mes ir nekalbėsime. Mes tiesiog pabandysime paanalizuoti, kaip lengviau išsisukti iš tam tikrų kasdienių situacijų. Kurios ne tik vienišoms mamoms su kūdikiai gyvenime nutinka. Visoms mamoms nutinka.

Ar fizinė bausmė yra smurtas?

autorius

"Bet kokia prievarta yra vaiko pažeminimas" - vadinasi, disciplina, bausmė yra smurtas? Šiandien ne ką mažesnę problemą už smurtavimo fenomeną kelia ir tai, kad per daug greitai dauguma griežtų auklėjimo priemonių pavadinamos smurtu ir prievarta. Prie vaiko tuoj ir piršto prikišti nebus galima, bet suaugusiems verčiau grąžinti mirties bausmę, taikyti daug griežtesnes įkalinimo bausmes (paskutinės apklausos rodo, kad labai daug Lietuvos žmonių pasisako už tai). "Teisė į auklėjimą be prievartos" laikoma savaime suprantama bei teisinga. (Beje, ir prieštaringoji ES Konstitucija smarkiai pabrėžia vaiko teises. Pvz., "Jie gali laisvai reikšti savo nuomonę", II-24, tačiau pagrindinių teisių chartijoje pusiausvyra tarp tėvų ir vaikų teisių bei pareigų visiškai neišlaikoma. Apie tėvų teises - išskyrus II-14,3 - daugiau beveik nieko nepasakyta. Pvz., jokios teisės reikalauti paklusnumo ar drausmės; Lietuvos konstitucijoje gerai atspindėti abiejų pusių interesai, str. 38). Knygos "Užsispyręs vaikas" autorius J. Dobsonas, kalbėdamas apie problemą "mušti ar nemušti", taikliai pastebi: "Šiuo klausimu išsakyta daug daugiau kvailysčių negu visais kitais auklėjimo klausimais kartu paėmus". Tikra tiesa! Cituotasis "Veido" straipsnis, galima sakyti, gana nuosaikus, nors ir jis perša išvadą, kad tie, kurie taiko savo vaikams fizines bausmes, prisideda prie to, kad tautai važiuoja stogas, kitaip tariant, vaikas patiria didelę psichinę traumą.

1 2 3 … 66 67 68 69 70 71 72 73