Vieniša motina, auginanti vaiką – irgi šeima

Vieniša motina, auginanti vaiką – irgi šeima

Lietuviai – ir už santuoką, ir už gyvenimą nesusituokus. Kaip parodė "Veido" užsakymu skambučių centro "Apklausos.LT" atlikta apklausa, pusė (49,8 proc.) apklaustų šalies didžiųjų miestų gyventojų šeima laiko tik susituokusius asmenis, tačiau vos keliais nuošimčiais mažiau apklaustųjų yra ne tokie kategoriški – 42,4 proc. gyventojų šeimos sąvoką suvokia plačiau. Be to, net 73 proc. miestiečių sutaria, kad vieniša motina, auginanti vaiką, taip pat šeima – akivaizdu, kad visuomenei priešinga Seimo pozicija nėra priimtina.

Laimingos santuokos receptas

Manau, viena didžiausių problemų, su kuriomis susiduria šiandien poros, yra supratimo, dėkingumo ir pagarbos tam, kas moteriška, bei tam, kas vyriška, stoka, ir todėl atsiranda nesuvokimas, ką reiškia vienas kitą papildyti. Šioje knygoje mėginsiu jums naujai apibūdinti, kas yra vyriškumas ir moteriškumas ir kaip kiekvienas gali prikelti kitame, kas geriausia, ir paskatinti džiaugtis ir didžiuotis būdamas vyru ar moterimi. Be šio suvokimo, santuoka tampa sąjunga dviejų konkuruojančių bevardės lyties robotų, beviltiškai mėginančių susigaudyti painioje situacijoje, klupinėjančių tamsoje, suglumusių, ieškančių meilėje šiokios tokios naudos ir galiausiai liekančių su savo juodžiausia vienatve, kartėliu, pykčiu. Man rodos, viena pagrindinių klaidų, kurias daro susituokę vyrai ir moterys, yra vengimas įsipareigoti ir aukotis. Šiais laikais žmonės daugiau atsidavę savo karjerai, savo interesams. Regis, žmonės santuoką ir vaikus traktuoja kaip nebūtinai reikalingus, o kitus savanaudiškus pomėgius kaip būtinus. Mes gyvename labai egoistiškais laikais. Tikrieji sutuoktinių ir vaikų poreikiai ignoruojami vardan vieno iš sutuoktinių norų. Santuoka ir vaikai – tai didžiulė auka ir įsipareigojimas. Pastarosios kelios kartos neišmokytos pagrindinių moralės principų. Mūsų visuomenė linkusi tikėti, kad momentinis malonumas be įsipareigojimų – svarbiausias gyvenimo siekis. Meilės jausmas, apie kurį dar nekalbėjau, yra negiliai suvokiama, bet labai vertinama emocija.

Vienišos motinos – socialiniame užribyje?

Vienišos motinos – socialiniame užribyje?

Šiandien kaip vienas iš gimstamumo mažėjimo priežasčių yra įvardijamas šeimų nenoras ar negalėjimas prisiimti dar didesnės finansinės naštos, o neretai – ir moralinės atsakomybės. Tad suvokus, jog šiandien nemažai moterų augina vaikus vienos, nejučia iškyla klausimas: kaip vienas žmogus sugeba tvarkyti ne tik savo, bet ir mažojo žmogučio gyvenimą, kai neretai šis uždavinys atrodo pernelyg sunkus dviejų asmenų šeimai? Vienišų motinų padėtis nėra lengva. Apie ją kalbėjomės su Vilniaus arkivyskupijos Caritas Motinos ir vaiko globos namų darbuotojomis – padalinio koordinatore Vida Neverovič, socialine darbuotoja Rita Jurgėlaityte, psichologe Milda Lukauskiene ir tikslinės grupės paieškos specialiste Zita Šimonyte. Papasakokite apie Motinos ir vaiko globos namus – kada jie įsikūrė, kokia jų misija ir pagrindinės veiklos kryptys? Vida Neverovič: Namai buvo įkurti 1996-aisiais metais, nuo to laiko teikiame pagalbą besilaukiančioms moterims ir moterims, turinčioms vaikus iki pusantrų metų amžiaus. Ši pagalba – įvairiapusė: leidžiame moterims laikinai, tai yra, kol vaikui sukaks pusantrų metų, apsigyventi šiuose namuose, teikiame nemokamą maitinimą, psichologo paslaugas, padedame vienišoms moterims atkurti ryšius su artimaisiais, bendradarbiaujame su teisininku, kuris padeda moterims susitvarkyti įvairiausius dokumentus. Organizuojame bendrus laisvalaikio užsiėmimus, kartu keliaujame, važiuojame į stovyklas.

Kun. Rytis Gurkšnys SJ. Laiminga santuoka

Šio sekmadienio skaitiniai mane paskatino pamąstyti apie santuokos teikiamą palaimą. Kartą teko dalyvauti pamaldose, kuriose buvo susirinkęs gausus šeimų būrys. Viena laiminga pora nugyvenusi beveik trisdešimt metų kartu buvo paklausta: „Kas jums padėjo išgyventi kartu tiek daug metų? Kokia gi jūsų bendro gyvenimo sėkmės paslaptis? Kaip jums pavyko išlaikyti laimingą santuoką?“ Viktorija pasakojo: „Ilgai mąsčiau apie tai, peržvelgdama visus mūsų bendro gyvenimo metus. Pastebėjau vieną svarbų dalyką. Mes abu labai pasikeitėme per tą laiką. Kiekvienas iš mūsų stipriai keitėmės, kad galėtume būti kartu, priimti vienas kitą, papildyti ir paremti. Sugebėjimas keistis pačiam – mūsų sėkmės paslaptis. Kai abu susidurdavome su supančio pasaulio iššūkiais, stengėmės keistis, prisitaikyti ir prisiderinti vienas prie kito, kad abu kartu kovotume su sunkumais. Nesistengėme kovoti vienas su kitu, bet visas savo pastangas skirdavome įveikti bendras kliūtis. Aš planuoju dar trisdešimt metų keistis, nes noriu ir toliau džiaugtis darnia santuoka su savo vyru. Tai nėra lengva. Tačiau verta tai daryti.“ Viena moteris pasakojo apie tai, kaip ji kartą važiavo nauju automobiliu. Sukdama sankryžoje ji užkliudė šalia stovėjusią mašiną ir labai stipriai įlenkė savo automobilio dureles. Išlipusi iš mašinos, ji buvo labai išsigandusi ir sakė kitam vairuotojui: Mano vyras tikrai labai supyks, kai pamatys, ką aš padariau. Šitą naują automobilį mes nusipirkome prieš dvi savaites.

Vienišos motinos imasi darbo

Vienišos motinos imasi darbo

Britės namų šeimininkės, vienos auginančios vaikus, tapo itin pažeidžiamos ekonominės krizės metu. Tačiau ne viena jų kaip tik ėmėsi atkaklios kovos su krize ir grįžo į darbus, rašo „Sky News“. Remiantis paskutiniaisiais duomenimis, Didžiojoje Britanijoje, kur bedarbystė siekia du milijonus, bedarbiais daugiau nei metus laiko yra apie pusė milijono žmonių. 200 tūkstančių iš jų be darbo yra jau daugiau nei du metai. Tačiau „Sky News“ surado ir keletą vienišų motinų, kurios, nepaisant visuotinės bedarbystės, sugebėjo krizės metu pakeisti savo gyvenimus ir pradėti dirbti. Keturis vaikus auginanti 42-ejų Jo Hanson iš Birmingemo nedirbo niekur pastaruosius 20 metų. Iki gimstant pirmąjam vaikui ji dirbo ir kirpėja, ir fabriko darbuotoja. Visus 20 metų moteris ir jos vaikai gyveno iš pašalpų. Moteris tikina, bijojusi, kad nieko negalės pasiūlyti, nes tiek metų niekur nedirbo. Tačiau jos sesuo pasiūlė moteriai nueiti į pokalbį dėl darbo kambarine viešbutyje ir, pačios moters nuostabai, darbą ji gavo. Moteris tikina pagaliau vėl atgavusi pasitikėjimą savimi ir jausmą, kad ji pati gali kažką daugiau, nei tik auginti vaikus. Kita vieniša motina, auginanti tris mažus vaikus, niekur nerasdavo darbo, kurio grafikas leistų ir toliau pačiai auginti vaikus. Dėl to, ji nedirbo pastaruosius septynerius metus. Visgi, vieną dieną pataisiusi sūnaus žaidimų kompiuterį „Xbox 360“, nes naujo negalėjo įpirkti, nusprendė imtis savo verslo.

Laimingos santuokos paslaptis skaičiais

Laimingos santuokos paslaptis skaičiais

Ar galima skaičiais įvertinti, ko reikia, kad du žmonės gyventų ilgai ir laimingai? Pasirodo, galima. Jei susituoksite po 3,5 metus trukusios draugystės, bučiuositės keturis kartus per dieną ir bent kartą per metus kartu atostogausite užsienyje, jūsų bendras gyvenimas bus ilgas ir laimingas. Laimingos santuokos faktorių sąrašas buvo sudarytas vedybų planavimo tinklapio www.confetti.co.uk atliktos apklausos pagrindu. Siekiant nustatyti, kokia yra ilgo bendro gyvenimo paslaptis, buvo apklausta 3000 susituokusių žmonių, rašo „The Telegraph“. Tinklapio atstovė Carol Richardson taip komentuoja šiuos rezultatus: „Tyrimas parodo, kas lemia laimingą ir ilgą gyvenimą kartu. Buvo vertinami tokie faktoriai kaip idealus sutuoktinių amžiaus skirtumas, romantiškos draugystės trukmė. Pastaruoju metu žmonės tuokiasi būdami vis vyresnio amžiaus, nes moterys daugiau dėmesio skiria karjerai, tuo tarpu meilė ir vedybos atsiduria antrame plane. Tačiau vis dar išlieka tendencija, kad jaunikis turėtų būti vyresnis nei nuotaka, nes tai garantuoja emocinį ir finansinį stabilumą. Tyrimas taip pat rodo, kokie svarbūs ilgalaikei santuokai yra bučiniai, apsikabinimai ir romantika“. Apklausos duomenimis, vedybinis gyvenimas sėkmingiausias, kai tuokiasi 31 metų vyras ir 2 metais 3 mėnesiais už jį jaunesnė moteris. Taip pat nustatyta, kad gyvenantys ilgai ir laimingai dažniausiai susipažįsta per draugus, o savo santykius įteisina po 3,5 metų trukusios draugystės.

Vaikai - šeimos laimės garantas?

Trys iš keturių amerikiečių mano, kad pagrindinis santuokos tikslas – abipusė suaugusiųjų laimė ir pasitenkinimas, o ne gimdyti ir auklėti vaikus. Katastrofiškai mažėjantis gimstamumas Lietuvoje, regis, patvirtina šią už Atlanto įsigalėjusią nuostatą, tačiau ar iš tiesų visavertę šeimą galima sukurti be vaikų? Šešerius metus santuokoje gyvenantys Jolanta ir Audrius „pasirašo“ po amerikiečių atlikto tyrimo išvadomis – vaikai nėra pagrindinis vedybų tikslas. „Gyvename susituokę jau gana ilgą laiką, vaikų neturime ir, bent artimiausiu metu, neplanuojame turėti. Kodėl? Nes mums gera dviese“, – tikino 27-erių metų Jolanta. Jos argumentai gana įtikinami. „Šiuolaikinėje visuomenėje vaikai tampa prabanga, kurią ne kiekvienas atsakingas žmogus pasirengęs sau leisti. Nors abu su vyru gana padoriai uždirbame, suprantu, kad nutarę turėti vaikų, labai apribotume savo patogaus gyvenimo galimybes. Skamba egoistiškai? Tačiau ir vaikus juk žmonės dažnai gimdo iš egoistinių paskatų – nori pratęsti giminę, turėti, kas juos prižiūrėtų senatvėje. Ar tai ne egoistiška?“ – savo požiūrį gina bevaikė pora. Pasak Audriaus ir Jolantos, gyvenimas be vaikų turi daugybę pliusų – galima keliauti kada panorėjus, o ne tik per vaikų vasaros atostogas, netenka po bemiegės nakties išvargusiam slinkti į darbą, o norėdamas įsigyti patinkantį daiktą, neprivalai sukti galvos dėl braškančio šeimos biudžeto.

Paprasta sėkmingos santuokos paslaptis

Vokietijos psichologas Ulrichas Clementas kalba apie tai, kas svarbiausia dviejų žmonių gyvenime. „Focus“: Ar paskatinimas, pagyrimas gali padėti išsaugoti santuoką? U. Clementas: Žinoma. Kai partneriai bendraudami yra geranoriški, gerbia vienas kitą, tai jau savaime padeda išvengti krizės. Nekalbu apie pompastiškas pagyras: „tu esi nuostabus“, „tu esi geriausias“. Svarbiausia - maži kasdieniški įvertinimai: „tai teikia man džiaugsmo“, „tai tikrai sąmojinga“, „tai, ką nusipirkai, yra gražu“. Tokie pozityvūs atsiliepimai pagerina santykius. Girdami vienas kitą pasakome: „tu man esi svarbus“. O dėmesys ir kito įvertinimas padeda puoselėti santykius. Kitaip viskas griūva. Svarbiausia – branginti ir vertinti vienam kitą. Tai susiję ir su smulkmenomis, pavyzdžiui, kai aš, žinodamas, jog mano partneris mėgsta tvarką, neišmėtau savo daiktų po visą kambarį. Tvarkymasis kaip pagarba? Porų santykiuose pagarba yra kur kas daugiau nei pozityvūs žodžiai. Aš laisva valia darau tai, kas kitam patinka. Aš suteikiu kitam džiaugsmo. Kartais nutinka, kad žmonės nebeturi pasakyti ar padaryti kitam kažką gero... Dažniausiai į konsultacijas ateinančios poros kalba apie tai, kas juos erzina. Jie nebemoka nieko kito daryti, tik ginčytis. Kai jų paklausiu, kokios partnerio savybės jiems patinka, jie pasimeta ir nežino, ką atsakyti. Tai tikrai liūdna, juk daugelis iš jų anksčiau vienas kitą mylėjo.

Kodėl niekada niekada nereikia skirtis

Kodėl niekada niekada nereikia skirtis

Sako, skyrybos, kaip ir didesnis konfliktai, prasideda nuo smulkmenų. Dažnai besiskiriantys galvoja visiškai priešingai nei įsimylėjėliai - ne aukština vienas kito savybes ir dorybes, o menkina ir lyg save įtikinėja, kad ras geresnį, o štai su šita (ar šituo), tai jau neįmanoma gyventi. Dažniausiai besiskiriantys daro vieną esminę klaidą - galvoja apie save ir savo egoistinius tikslus. Tačiau jie nepagalvoja, kas bus paskui, nepamąsto, kad jie susidurs su ne šiaip kalte ir nemalonumu tik priverstinai bendrauti su antrąja puse. Jie kažkaip turės paaiškinti vaikams, kodėl tėvai - mažesniųjų akyse tiesiog dievybės, o paauglių gyvenime būtini ramsčiai - staiga ima ir griauna jų gyvenimą, traiško jų pasaulį, kuriame jiems buvo taip saugu. Negi jiems pakaks pasakyti, kad tai - tik dėl to, kad mama nepatinka tėčiui arba tėtis - mamai? Ir kai pamatysit klausiamas vaiko akis, tada Jus užpuls tokia gėla ir kaltė, kurios neatsikratysit labai ilgai. Kartais ir iki dienų galo. Kas dar netikit, paskaitykit ištrauką iš vienos geros knygos apie tai. Tikiuosi, kad paskaičiusiems šią ištrauką sumažės noras skirtis bent jau dėl šios priežasties.

Sparnuoti melai

Kaip elgiatės, kai vaikas žiūrėdamas jums tiesiai į akis sako netiesą? Nusimenate, kad netinkamai jį auklėjote? Liepiate pripažinti melą ir griežtai nubaudžiate? O gal apsidžiaugiate: na, gyvenime jis tikrai neprapuls? Papasakosiu anekdotą alegoriją, iš kurio matyti, jog melas - sudedamoji tiesos dalis. Trijų neregių prašoma apibūdinti dramblį (iki šiol jie nebuvo apie jį girdėję). Kiekvienas iš savo pusės gyvūną apčiupinėja, tada pirmasis pareiškia: „Jis kaip rauplėta kolona". Antrasis: „Ne, jis tarsi lanksti žarna". Trečiasis: „Nesąmonė, dramblys panašus į virvelę". Galų gale jie susikivirčija ir išsiskirsto manydami, jog kiti du sakė netiesą. Ar ne panašiai kartais nutinka ir mums? Gal vaikas nepamelavo, o tik pasakė savąją tiesos dalį? Galop net tikras, sąmoningas melas gali labai daug pasakyti apie patį melagį, apie jo vidinį bei išorinį pasaulius. Kai Daiva skyrėsi su vyru, jos trejų metų dukrytę mėnesiui pasiėmė seneliai. Grįžusi mergaitė pasakojo: „Mama, su močiute vaikščiojau po mišką, ten mačiau mėlyną varlę..." „Mėlynų varlių nebūna, nemeluok", - susierzinusi nutraukia mama. Bet ar tai melas? Veikiau lakios vaizduotės sukurtas vaizdinys, teigia psichologai. Trečiokas namo grįžta su mėlynu paakiu. „Netyčia pargriuvau ir užsigavau", - pasiaiškina. Kitą diena jis grįžta su nubrozdintu skruostu, o trečią - dar ir su suplėšytomis kelnėmis. Ar vaikas meluoja? Jis greičiausiai bijo ir gėdijasi pripažinti buvęs apkultas.

Gandrų, kopūstų ir nekrentančių lėktuvų teorijos

Suaugusiųjų galvos nesukimo įprotis gimdo vaikų pasaulyje gandrų ir kopūstų teorijas. Arba „iš kur aš atsiradau?" interpretacijas. Kalbame apie tokius atvejus, kai uoli mamytė, tarkuodama obuolių tyrę savo mažyliui, staiga būna netikėtai išmušta iš vėžių ir numušta nuo darbinio proceso. Tuomet ji ima ir atsako, nesukdama sau galvos: „kopūstuose tave radau, mažuli. Arba gandras atskraidino iš tolimųjų kraštų". Tam kartui tokio atsakymo gal ir užtenka. Nes tikėti pasakomis - vaikams užkoduota genuose. Tačiau atsakymas kartais nutįsta net ir į suaugusiųjų pasaulį. Jau su kitomis interpretacijomis. Kaip amžina princo Hamleto būti ar nebūti retorika, taip amžinai rutuliojamas klausimas - meluoti ar nemeluoti. Vaikams apie kopūstus ir gandrus. Šiaip jau, ne tik melas, bet net ir paprasčiausias nutylėjimas neigiamai veikia vaiko psichiką. Jeigu suaugusiųjų pasaulyje mažas melas gimdo dar didesnį, tai vaikams net ir nekaltas melas sukelia nepasitikėjimą. Ne tik tuo momentu, kai tikroji tiesa išryškėja, bet ir tada, kai meluojama - netikėtai užklupta mamytė ar tėtis ima įtartinai šypsotis ir nenatūraliai entuziastingai gestikuliuoti. Rezultatas - mažas žmogus, koks bebūtų mažas - labai greitai perpranta melagystes. Ir tai jam panašu į išdavystę. Ypač tuomet, kai meluojama norint įbauginti ar atpratinti nuo kokio nors įpročio. „Klausyk manęs, nes kitaip ateis baubas ir pagriebs tave. Arba piktas dėdė policininkas". „Jeigu išdykausi, jeigu triukšmausi, jeigu verksi, jeigu nevalgysi".

Drąsa turėti vaikų

Lietuvos vyriausybė birželio gale pasiūlė motinystės pašalpai įvesti "lubas" (vaiką auginanti motina ar tėvas į rankas negalės gauti daugiau nei 3720 litų; dabar didžiausia išmoka - 7440 litų; taip "Sodrai" pavyktų per metus sutaupyti apie 150 mln. litų). Aplodismentų šitoks sprendimas, žinoma, nesulaukė. Viename iš LRT reportažų buvo pakalbintos būtent moterys, kurių šeimos pajamos siekia apie 20 tūkstančių litų ir jos, be abejo, reiškėsi labai piktai, valdžios sprendimą pavadindamos gryna vagyste: "Lygiai taip pat jausčiausi, jei kas nors įsibrautų į mano butą ir išsineštų televizorių, lovą, šaldytuvą." Tikėtis ko nors kito būtų naivu ir nereikalinga (nors sunkmečiu galėtų nuskambėti ir noro solidarizuotis gaidelė). Visur ir visada, kai tik valdžia persistengia ir puola remti ne tik stokojančius, bet ir ką tik netingi, užstringa savo užsiaugintuose rėmimų brūzgynuose. Visada ir visoms valdžioms paramų, lengvatų, kompensacijų, pašalpų įvedimas buvo ir bus aukso vertės žingsnis, nes patinka liaudžiai. Bet užtat liaudžiai baisiausiai nepatinka, kai valdžia susipranta klydusi. Kai pamato, kad visiems daigeliams nebeužtenka šilto vandenėlio... Tada tokia valdžia apšaukiama tikra bjaurybe. Žmonėms būdingas gebėjimas labai greitai ir tvirtai prisirišti prie įvairių lengvatų tiek, kad jos paverčiamos egzistencijos dalimi, teisėta nuosavybe. Nors apie tikrą nuosavybę net nė minties negali būti.