Šeima

Šiuolaikinis mergvakaris nebeįsivaizduojamas be pamergių kvailiojimų miesto gatvėse, triukšmingų pasivažinėjimų limuzinu ir, žinoma, vyrų striptizo, tačiau atsisveikinti su mergyste galima ir visiškai kitaip. Sužinojusi, kad kolegės jai organizuoja mergvakarį pagal Mažosios Lietuvos tradicijas, klaipėdietė Irena Niuniavaitė nesitvėrė džiaugsmu. Etnologei, Klaipėdos etnokultūros centro darbuotojai svetimos vakarietiškosios tradicijos. Irena žinojo, kaip praeityje buvo švenčiama paskutinė jaunosios šventė be jaunikio, tačiau patirti tiek daug jausmų ir įvairiausių emocijų mergina nesitikėjo. Spalio 18-osios, trečiadienio, vakarą - likus trims dienoms iki Irenos vestuvių - Etnokultūros centre buvo minimas jaunimo folkloro sambūrio "Audenis", kuriam priklauso nuotaka, dešimtmetis. Po renginio Irenos buvo paprašyta pasilikti. Mergvakariui jau buvo pasiruošta. Pagrindinė organizatorė, žinoma uostamiesčio etnologė ir "Audenio" vadovė Valerija Jankūnaitė ir dar kelios kolegės pirmiausia paprašė Irenos pakilti į patalpą antrajame aukšte. Ten jos laukė tvarkingai sudėti XVIII amžiaus pabaigos- XIX amžiaus vidurio Klaipėdos krašto merginos drabužiai, šiam vakarui pasiskolinti iš kolekcijos. Pasijonis, sijonas, palaidinė ir liemenė. Irenai reikėjo persirengti. Neskubėdama, labai lėtai viena iš mergvakario dalyvių ją rengė, o dar septynios šalia sustojusios moterys dainavo. Dainuojama buvo iš specialiai sudaryto dainyno su vestuvinėmis, meilės, padėkos motinai ir vaišių dainomis.

Kas tai yra – žinote. Tai tokia ypač išdykusi ir linksma šventė, kai dūksta vienos merginos. Arba rimtos, ištekėjusios, vaikų prisigimdžiusios mamos. Nebūtinai tai turi būti prieš vestuves, nors tikrasis mergvakaris būtent tada ir būdavo. O mes, išdykėlės panelės, ir šiaip tokių vakarėlių prasimanydavom. Na, ir prisidūkdavom… Iki paryčių šokdavom ir plepėdavom, burdavom ir bijodavom, verkdavom ir dainuodavom, persirenginėdavom ir vaidindavom, net kartą ketvirtame aukšte lipome iš balkono į balkoną… Kai buvome netekėjusios… Dabar jau gabaliuką laiko nuvalgė šeima – mano mielieji vyras ir vaikučiai. Ir mano jaunystės išdykėles ištiko tas pats likimas. Taigi nemažą laiko dalį per šventes mes leidžiame jau didesnėje kompanijoje – su draugų ir draugių šeimomis. Smagūs tai būna savaitgaliai. Suvažiuoja kelios mielos šeimynėlės – mama, tėtis ir vaikučiai. Tiksliau – mama, vaikučiai ir dar vienas didelis vaikas. Ir prasideda – „Motin, kuris mano rankšluostis?" Kitame gale kažkoks tipelis su barzda – „Mamyte, aš einu pasimaudyti, tu Kaziuką pažiūrėk, gerai?" – ir dingsta vandeny kaip į vandenį… Kiti trys „dideli vaikai" prie medžio parimę kažką jau už marškinių slepia. Ten tie, kur labai tų „mamyčių" bijo, bet dar labiau alaus nori. Prieš laiką. Dar juk ne vakaras. Pasitaiko vienas kitas tipelis, kuris mėgsta prie laužo trepinėti. Tas tai mums, mergaitėms, patinka. Jis niekur nestraksi, nebent malkelių. Visą vakarą kūrena, dešrelių kepa, o rytą pats pirmas jau pusryčių kaičia.

Mergvakario priesaika gali būti sakoma naktį, mėnulio šviesioje, gražioje gamtos vietoje (prie ežero, upės, miške, ant piliakalnio, prie rusenančio laužo, ant tilto, prie jūros ir t.t.). Jos tekstas turi būti sakomas vienos iš draugių, kuri gali iškilmingumo dėlei pasilypėti ant bačkos, kelmelio, suolelio ar pan. O jaunoji turėtų kartoti paskui ją. Jaunąją taip pat galima parklupdyti, išrengti iki apatinių, aprengti kaip nuotaką (apdengti užuolaida ir t.t.). Pats priesaikos tekstas gali būti parašytas ranka kaligrafiniu raštu arba atspausdintas kompiuteriu, galima šalia pridėti piešinėlių. Priesaiką galima įrėminti arba įrišti į knygelę “Jaunamartės elementorius”, arba laikraštuką “Mergvakario žinios”, arba susuktas ir sujuostas kaspinu kaip senovinis pergamentas, arba pateiktas kaip laiškas butelyje ir pan. Tekstas galėtų būti toks: Aš (vardas, būsima pavardė ar kad ir kokia pavarde besivadinčiau) būdama sveiko proto ir ramios sąžinės, prieš tapdama homo sapiens žmona savo ištikimų draugių akivaizdoje iškilmingai prisiekiu, kad sutelkdama visus savo sugebėjimus laikysiuosi šios priesaikos.

Mergvakaryje vyrams ne vieta (nebent padeda pasiruošti, vairuoja, kažką sukala, pakelia ir pan.), ypač jaunajam ir/ar jo draugams. Tikslas – nuotaka ir svarbu ne sugadinti jaunajai nuotaiką ir priversti ją dar labiau liūdėti dėl to, kad išteka, o pasilinksminti, dėl to tokios smulkmenos kaip indų plovimas, skalbimas, patalpų tvarkymas, maisto gaminimas (nebent tai užduotis) turėtų būti sutvarkytos be jaunosios įsikišimo. Keliaraištis – būtinas mergvakario atributas, pamergių dovana jaunajai. Jį galima arba pačioms pasiūti arba nusipirkti. Draugės turėtų parašyti jaunajai palinkėjimus: ant servetėlių, ant širdelės formos lapelių, ant nosinaičių, ant vyriškų šeimyninių trumpikių, ant kočėlo, raštelyje butelyje, senoviniame albume ir pan. Viską įamžinkite – fotoaparate ir filmavimo kameroje, nes tai vienintelis toks vakarėlis tiek jaunosios, tiek jūsų gyvenime:). Iš tiesų tai nėra jokių taisyklių, kaip viską padaryti taisyklingai – tai tik gairės. Galima viskas, kas jums atrodo smagu, nepamirštama, įdomu, vėjavaikiška, fantastiška, beprotiška.