Šeima

Nors ekspertai teigia, kad brolių ir seserų priešiškumas ir peštynės yra normali šeimos gyvenimo dalis, tai nebūtinai turi tapti norma jūsų šeimoje. Nors su kai kuriomis priešingybėmis gimstama, kitos yra sukuriamos. Nekontroliuojamos brolių ir seserų peštynės neturėtų būti laikomos neišvengiama pasekme auginant daugiau nei vieną vaiką. Mokymasis sugyventi su savo broliu ar seserimi vaikui yra pirmoji pamoka kaip bendrauti su kitais vaikais. Čia pateikiama keletas patarimų kaip sukurti harmoniją tarp vaikų, kol dar priešiškumas neįleido šaknų. Auginkite saugiai prisirišusius prie tėvų vaikus. Geriausias būdas apsaugoti vaiką nuo siaubingo pavydo naujagimiui yra visų pirma pripildyti jo emocinį rezervuarą. Mes pastebėjome, kad brolių ir seserų peštynių yra mažiau tose šeimose, kuriose vaikai yra auginami saugiai prisirišę. Šie vaikai įžengę į antruosius metus ir pasiekė darželinį amžių jau turi savybes, kurios juos iš dalies saugo nuo karštų peštynių su kitais vaikais: jie neturi vidinio pykčio, nejautrumo ir giliai įsišaknijusio pavydo jausmo. Kadangi šie vaikai turi stiprų savęs pajautimą ir vidinę ramybę, jie taip pat bus jautresni ir dėmesingesni kitiems – ypatingai savo naujam broliukui ar sesutei. Iki to laiko, kol naujas broliukas ar sesutė atvyks į namus, prisirišęs vaikas bus labiau pasiruošęs pereiti prie bendravimo su kitais, ne tik mama (ypatingai su tėčiu) ir nekreips daug dėmesio į tai, kad teks dalintis mama.

Esu girdėjusi, kad pasaulyje dažniausiai ”karas” vyksta tarp brolių ir seserų: dažniausiai būna taip, kad jie nesutaria, pešasi, nebrangina vienas kto, o kad tai reikėjo daryt, supranta tik tada, kai užauga ir pilnai subręsta, arba kai savo sesės/brolio netenka. Panašus karas vyksta ir tarp manęs ir mano brolio- dažniausiai mes nesutariam, pykstamės, ir panašiai… Pati net nelabai suprantu, kodėl taip yra: na, kodėl mes negalime sutarti. Atrodo, vienas kitą nesigėdydami pravardžiuojame, ko neišdrįstume daryti, tarkim, tarp draugų. O mokykloje beveik visad sutariam pakankamai gerai: kai kartais jį susitinku, tik draugiškai paplepam, o namie karas prasideda iš naujo… Bet kodėl taip yra? Kodėl mes negalime normaliai sutarti? Matyt, tai įgimta - kaip ir visiems kitiems… Bet mano mamai, pavyzdžiui, buvo kitaip. Kai ji buvo maža, gyveno nuosavame name su dviem pusbroliais - žodžiu, ten gyveno abi šeimos. Ji kartu su savo pusbroliais nugyveno visą savo vaikystę, tad jie buvo kaip broliai ir sesuo. Bet jokio karo tarp jų niekad nebuvo. Jie visad sutardavo, kartu žaisdavo, kartu eidavo į mokyklą - gyveno tikrai draugiškai, nors mano mama pora metų už juos vyresnė. Taigi, tarp jų jokio karo nebuvo - mat mano mama, nors ir už juos abu vyresnė, prie jų nekibdavo, ir sutardavo gerai- ji buvo tarsi geriausi draugai, neskaitant kelių mamos vaikystės draugių, su kurimis ji draugauja iki šiol. O mano tėčiui - atvirkščiai: jis turi du brolius, ir yra iš visų jauniausias.

Tie patys tėvai, tie patys genai, ta pati vaikystė, tie patys namai, gal net tas pats kambarys ir tie patys drabužiai... Jūs buvote broliai (seserys) - draugai ir priešininkai, dalijotės paslaptimis ir artumu, o kartais nutoldavote ir susvetimėdavote. "Brolių ir seserų tarpusavio santykiai - permainingi ir nevienareikšmiški, - sako Adele Faber ir Elaine Mazlish, pasaulyje pripažintos tėvų ir vaikų santykių ekspertės, lektorės, knygų autorės. - Jie apima ir "aš tave myliu" ir "aš tavęs nekenčiu." Indianapolio (JAV) universiteto psichologijos profesorė Victoria Hilkevitch Bedford, tyrinėjanti jau suaugusių vaikų ryšius, sako, kad daugumai iš jų šis ryšys reiškia lūkesčius, įsipareigojimus ir nesutarimus. Pasak V. Bedford, visų amžiaus grupių ir visų giminystės laipsnių broliai bei seserys yra įsitikinę, kad jie visada gali pasikliauti vienas kitu (nors iš tiesų retai kada vieni kitiems padeda). Ypač seserys nutrūkusius ryšius vertina tik kaip laikiną reiškinį. Jos tikisi, kad ateityje ryšiai atsinaujins, ir tai iš tiesų atsitinka. Tačiau V. Bedford taip pat aptiko, kad seserys tarpusavyje barasi dažniau. "Artimi santykiai gimdo konfliktą." Artimi žmonės turi randų, kurie likę nuo vienas kitam padarytų žaizdų. Dažnai mes susidarome savivaizdį tik pagal savo vietą tarp brolių ir seserų. Pirmieji gyvenimo įspūdžiai lieka ilgiems metams. Vaikystės varžytuves mes perkeliame į suaugusiųjų gyvenimą.

Psichologai teigia, kad brolių ir seserų priešiškumo šaknys - vaikystėje nuslėptų vaikiškų skriaudų, nusėdusių širdies gilumoje, pasekmė. Netinkamas auklėjimas vaikystėje gali sudrumsti giminiškus santykius visam gyvenimui. Labai dažnai galima pastebėti, kad tėvai tarsi patys provokuoja konfliktus tarp brolių ir seserų, skatina konkurenciją, pavydą ir kitas neigiamas emocijas. Todėl nereiktų stebėtis, kad suaugę jų vaikai tarpusavyje nesutaria ir neranda bendros kalbos. Auklėdami savo vaikus pasistenkite nedaryti šių pagrindinių klaidų. Nelyginkite vaikų tarpusavyje. Kas gali būti skaudžiau vaikui, kai jo mama ištaria: „Tomukas mūsų šeimos pasididžiavimas, pirmūnas, o Ingutė tai negabi mokslams“. Svarbiausia prisiminti, kad kiekvienam vaikui sunku nuolat būti su kuo nors lyginamam, tad jis pradeda kerštauti tam, kurį visi giria. Nereiktų stebėtis, kad toks vaikas visam gyvenimui įgyja nepilnavertiškumo kompleksą. Pamirštamas vyresnysis vaikas... Kai gimsta mažasis broliukas arba sesutė, vyresniojo vaiko psichika patiria didžiulį smūgį. O jeigu tėvai visą dėmesį pradeda skirti naujagimiui ir tarsi pamiršta vyresnįjį, tai mažasis jam gali virsti tikru priešu. Įsidėmėkite, kad vaikui suvokti, jog jis turi sesę ar brolį, reikia nemažai laiko. Nepalikite jo su savo mintimis vieno. Skatinkite jį žodžiais reikšti savo jausmus, pabrėžkite jo privalumus prieš mažąjį šeimos narį, atsiklauskite vyresnėlio dėl kiekvieno atiduodamo jo daikto mažajam.

Jeigu tėvų paklaustume, ką jų vaikai turėtų vieni kitiems jausti, atsakymų būtų įvairių: mylėti vieni kitus, saugoti, rūpintis, gerbti, būti tolerantiški, supratingi, dalytis ir padėti vieni kitiems. Tačiau jei tų pačių tėvų paklaustume, ką jie patys vaikystėje jautė savo broliui ir sesei, jie atsakytų: pavydą, konkurenciją, pyktį, bet ir meilę bei susižavėjimą. Kodėl tėvams rūpi, kad jų vaikai sutartų? Būdami vaikai mes svajojome apie artimą ryšį su broliu ar seserimi. Tie, kurie augo vieni, svajojo apie sesutę ar broliuką, su kuriuo būtų smagu pažaisti. Tėvai sakydavo, jog brolį ar sesę turime mylėti ir niekuomet nesibarti, nesimušti. Tačiau iš tikrųjų meilė ir neapykanta, draugystė ir konkurencija, vienas kito saugojimas ir atstūmimas yra normalių brolių ir seserų santykių dalis. Maži vaikai suvokia meilę kaip ribotą dalyką: tėveliai „turi“ meilės, tačiau su kuo daugiau žmonių ja tenka dalytis, tuo mažiau jos kiekvienam tenka. Kivirčydamiesi vaikai dažnai kovoja dėl didesnės šio meilės „pyrago“ dalies. Anksčiau ar vėliau iškyla teisingo meilės „padalijimo“ problema ir neretai lieka opi visą gyvenimą. Vyresnioji dukra ir po metų gali su nuoskauda prisiminti, jog jaunėlei buvo leista įsiverti auskarus trejais metais anksčiau nei jai. Svarbu atsiminti, kad vaikų tarpusavio nesutarimai yra ne tik nemalonūs, bet ir naudingi.