Nežinau, kaip jūs, bet aš ilgiau nematytų draugų kartais net bijau klausti: „Kaip laikaisi, kaip šeima?“ Atsakymas: „ai, skiriuosi“ tapo nenormaliai dažnas. Kas tada? Tiesiog palinki stiprybės, kantrybės, apie meilę jau tyli, nors ir prisimeni tuos žmones dar prieš penketą – septynetą - dešimtį metų prisiekinėjusius amžiną meilę. Ir nebesupranti – kas nutiko. Man rodos, kad jeigu skyrybų skaičių apskaičiuotume pagal epidemijų taisykles (atrodo, 100 atvejų 10 tūkst. gyventojų?), skyrybas reiktų pripažinti epidemija. Tačiau kiekvienas epidemiologas pasakys, jog epidemija turi priežasčių: įvairių visuomeninių sąlygų, aplinką (taip, aplinka kalta!), didelė gyventojų koncentracija, higienos trūkumas, prastai išvystyta sveikatos priežiūros sistema. Ne kitaip ir su santuoka bei skyrybomis. Dabartinę visuomenę mes dažnai krikštijame „vartotojiška“. Tad ar keista, kad vartotojiškoje visuomenėje santuoka taip pat tapo „suvartojamu“ gėriu? Lygiai tokia pačia preke ar paslauga, kaip, tarkim, automobilio nuoma. Pasižiūrėkime – vedybų sutartis įformina santuoką kaip tam tikrą civilinį sandorį, santuokai „nebeveikiant“ ar „sugedus“, o gal tiesiog – ją „sugadinus“, reiškiamos pretenzijos „kaltajai“ pusei, galiausiai virstančios skyrybomis - santuokos pabaiga. Gavome, suvartojome, sugadinome, išmetėme – tarsi mobilųjį telefoną ar kojines.
