Straipsniai.lt

Nuo to laiko, kai pirmą kartą perskaičiau A.David-Neel knygą „Magija ir Mistika Tibete“, trys šio pavadinimo žodžiai man tapo neatskiriamai susiję. Nepamiršdama, kad Tibetas šiandien yra okupuota, iškankinta, išniekinta šalis, visada apie jį galvoju dar ir kaip apie mistinę Kitą realybę. Nesu profesionali fotografė, todėl dažniausiai pamirštu apie nuotraukos kompoziciją ar meniškumą, o tiesiog stengiuosi užfiksuoti tai, kas man asmeniškai simbolizuoja ribą tarp dviejų tikrovių – kasdienės ir magiškosios. Šventyklų durys, ilgi haliucinogeniškai ryškių spalvų koridoriai, šviesos salos tamsiuose griūvančių vienuolynų labirintuose, nuožmių dievybių koplyčios, atsiskyrėlių būstai, akmenų altoriais pažymėtos Jėgos vietos mėnuliškame gamtovaizdyje man visada atrodo kaip ta slaptoji erdvės ir laiko sankirta, kurioje staiga gali prasidėti pasaulius perkeičiantis vyksmas. Tokio virsmo vieta gali būti žmogus: maldininkas, piligrimas, vienuolis, jogas.

Tibetas (kiniet. Xizang, Tibeto Autonomis regionas, Kinija): budizmas ir valstybės istorija. Budizmas Tibetą pasiekė maždaug VII a. ir, karaliui padedant, pamažu pasklido visuose visuomenės sluoksniuose. Formavosi jis iš dviejų mokymo srovių: Mahajanos ir Vadžrajanos (tantrizmo). Indijoje budizmui išnykus, Tibetas tapo jo skleidimo židiniu ir nuo XVI a. jo tibetietiškoji jo atmaina užkariavo visas Himalajų šalis bei Mongoliją. “Pirmasis pasklidimas” vyko VI a. pabaigoje suvienijus šalį bei pradėjus veiksmingą ekspansijos politiką. Budizmo pradžia Tibete siejama su valdovo Songtseno Gampo laikais ir dviem Budos mokymą išpažinusiom jo žmonomis: Nepalo princese Brikuti Devi ir Kinijos Tangų dinastijos imperatoriaus dukra Veng Čen. Valdant Songtsenui Gampo (617-698), Tibetas tapo viena stipriausių Azijos imperijų. Iki to laiko ji neturėjo savo rašto ir tik Songtsen Gampo įsaku į Indiją mokytis kalbų buvo pasiųsti vienuoliai, kurie grįžę sukūrė tibetietišką abėcėlę indiškosios pagrindu.

Tai religijų, filosofijų, geriausių minčių, mokslinių atradimų šaltinis. Šambalos Valdovai yra Kosminės galios, beribio proto, apie kurį mes net nežinome, valdytojai. Ir Gamtos jėgos jiems paklūsta. Jie Meilės ir Užuojautos Valdovai. Jie atiduoda visas savo jėgas ir neaprėpiamas aukas žmonijos Gerovei ir Bendram Labui. Šambala – gigantiška minčių labaratorija, ne pagal užimamą plotą, bet pagal Mąstytojų galią. Tai visiškai gali suvokti tik tie, kas įsitikino minties poveikiu, perduotu per atstumą. Mintis gyva, kaip ir žmogaus sąmonė, sukūrusi mintį. Ji skrieja žaibo greitumu ir vykdo siuntėjo valią. Todėl Šambalą galima prilyginti galingiausiai radijo stočiai, skirtumas tik toks, kad nėra būdingų paprastam radijui trukdymų, o pasiųstos mintys dauguma atveju pripažįstamos ne kaip kažkas iš aplinkos, bet kaip savo nuosavos. Šambalos didingumas gali būti suvoktas tik einant dvasinio tobulėjimo keliu, kurį siūlo Didieji Šambalos Mokytojai. Neišvengiamas sumenkinimas, patirtas pirmos aukštų sąvokų pažinties metu, einant toliau užleidžia vietą pagarbai ir džiaugsmui. Ir Šambalos suvokimas tampa amžinai augančiu ir kviečiančiu.

Legendos pasakoja, kad Tibeto istorija skaičiuoja jau kelis tūkstančius metų. Mokslas teigia, kad tibetiečių pagrindą sudaro cianų gentys, atėjusios į plynaukštę VI-V amžiuje prieš m.e. Kaip ten bebūtų, bet žinios apie šventą šalį pasidarė prieinamos nuo tada, kai iš Indijos VII m.e. amžiuje ten atėjo budizmas. Panašiai tuo metu Tibete atsiranda raštas, ir dėka jo išliko perrašyti tibeto kalba kai kurie senoviniai budizmo traktatai, kurių orginalai buvo sunaikinti arba visam laikui prarasti Indijoje. Tuo pačiu metu įvyko tibetiečių genčių susivienijimas, ankstesnių sienų praplėtimas ir gyventojų išsidėstymas, įsikūrė Tibeto imperija. XIV amžius dvasiniame Tibeto gyvenime užima svarbią vietą. Nors jau VIII amžiuje, praėjus šimtmečiui po įsikūrimo ant plynaukštės, budizmas buvo paskelbtas valstybine religija, gyvavo jis tik keliose sektose, tarp kurių vėliau pasireiškė priešiškumas, ypač po to, kai jos buvo pripažintos kaip savitos teokratinės valstybinės mokymo sistemos. XIV a. pabaigoje susikūrė nauja budistinė sekta gelug-pa, išvertus "geltonkepuriai". Jai buvo lemta tapti valdančiąja ir šimtmečiui nulemti dvasinius ir pasaulietinius tibetų likimus. Nuo XVIa. sektos vadovas įgyja Dalai-Lamos titulą. Sekančiame šimtmetyje jis įgauna realią , niekieno nenuginčijamą valdžią, tapdamas dvasiniu ir pasaulietišku šalies valdytoju.

1925m. prancūzų žurnale "Vie Des Peuples" pasirodė nedidelis Aleksandros David-Neel straipsnis, trylika paskutiniųjų metų pragyvenusios Tibete. Straipsnyje ji pasakoja apie sklandantį po Tibetą gandą, legendą, kad Šiaurėje, būsimoje Šiaurės Šambaloje, atsiras didvyris, kuris atnaujins pasaulį. Kalbama, kad ši šalis apgyvendinta rusais, taip pat nurodomas Šiaurės Vandenyno artumas; galima patikimai nuspėti, kad tai Sibiras, tiksliau jo dalis. Norisi galvoti, kad tai Altajus su jo didinga Beluchos viršukalne - rusiška Bielovodje. Tibeto dainiai - bardai - apdainuoja nuostabų didvyrį, valdovą Linką, kuris naujame savo įsikūnijime turėtų atsirasti Šiaurės Šambaloje. Jis apjungs visus buvusius savo praeito įsikūnijimo ministrus, generolus ir visus bendražygius. Jis įsikūnys, kad atliktų demoniškų tironų sunaikinimo Žemėje misiją. Bardų ir paplitusia tarp tibetų nuomone, Šiaurės Šambalos Valdovo bendražygiai jau įsikūnijo, daugiausia rusų žemėje. Istorija pasakoja, kad imperatorius Linka buvo didis valdovas, užkariavęs didžiąją Kinijos dalį ir praplėtęs savo valdas iki Sian-fu, Shensi. Jis apytikriai gyveno VII ar VIII mūsų eros amžiuje.

Stovyklavietėje, įkurtoje netoli vienuolyno, vieno iš sustojimų metu apsilankę vienuoliai, mūsų nustebimui, klausinėjo, gal turime bakšišo. Šis žodis visai nebūdingasTibetui; manome, kad čia jis atėjo iš musulmoniškų šalių. Net šio žodžio tarimas vienuoliams yra neleistinas. Czang-po slėnyje matėme daugybę senovės Tibeto statinių (pilys, tvirtovės, vienuolynai). Jie iki šiol nuostabūs, žavi didingumu ir visiškai nepanašūs į dabartinius, neskoningus, menkaverčius statinius. Artėjant prie Centrinio Tibeto čano (vietinis miežinis alus) kvapas vis stipresnis, nes jį geria ir prisigeria iki sąmonės netekimo, kaip matėme, ne tik paprasti tibetai, bet ir lamos. Bramaputros upės pakrantėse nepaprastai daug mendangų, suburganų, tvirtovinių bokštų, pilių bei vienuolynų griuvėsių. Šiose vietose žmonės gyvena jau seniai. Tik čia dar galima pamatyti didvyrišką senojo budistinio Tibeto praeitį. Šiandieninis Tibetas – visiškai sumenkusi ir nuskurdusi šalis.