Avatar photoStraipsniai.lt

2000 m. gegužės 5 d. įkurtas elektroninis (ISSN) leidinys – mokslui, švietimui, pramogoms ir gyvenimiškoms aktualijoms skirtas portalas www.straipsniai.lt, kovojantis su kasdienine rutina. Šiandien portale paskelbta virš 15000 straipsnių ir naujienų.

Savižudybė per laiko prizmę

autorius

Žvilgsnis į savižudybę per laiko prizmę - tai žvilgsnis į “istorišką” savižudybę. Deja (o gal ir ne), psichologijai šiame straipsnyje vietos beveik neliko. Noras rašyti būtent apie “istorišką” savižudybę gali kilti dėl dviejų priežasčių: podraug dėl didelio susidomėjimo šia tema ar didelio psichologijos neišmanymo. Apie savižudybę kaip reiškinį Lietuvoje yra rašyta, nors ne tiek jau daug, o veikalo, skirto savižudybių istorijai, Lietuvoje dar nėra. Apie savižudybės raidą Lietuvoje trumpai galima sužinoti iš doc. D.Gailienės veikalų, susiradus dar galima paskaityti kokį G.Beresnevičiaus straipsnį ir tai, deja, beveik viskas. Tuo tarpu apie savižudybių istoriją ne Lietuvoje lietuviškai paskaityti nėra galimybių, mat nėra išverstų leidinių. Konkretaus darbo tikslo straipsnyje nekėliau. Tai tiesiog bandymas pažvelgti į savižudybę iš trijų laiko dimensijų: senųjų amžių, vidurinių ir naujųjų amžių.

Išgirstos mintys apie savižudybę

autorius

Beprotybę gali šlovinti tik tas, kas jos nematė iš arti arba pats joje nebuvo... Negalvokit, kad idiotu būti laimė. Tai iš tiesų tik naivoka iliuzija. O altruizmas, pareigos, tikėjimas ir kiti ne proto dalykai daug kam tikrai atrodo iliuzija, nes nėra pačiupinėjami ir pamatuojami objektyviais matais. Bet kas juos jaučia, žino juos egzistuojant. Tai proto sritis - įrodinėti. Tada jis patiki. Širdis elgiasi kitaip: ji patikėjusi praregi... Manyti, kad protu ir logika galima paaiškinti žmogaus vidinį pasaulį, irgi klaidinga. Juk ne apie pareigą gyventi rašiau. Tai labai abstrakti sąvoka, kuri, deja, nieko nepasako. Kokias pareigas jaučiamės turintys, kokių ne - patys puikiausiai jaučiam ir žinom. Bent aš savąsias žinau.

Dėl kokių priežasčių žudosi studentai?

autorius

Turbūt dar daugelis prisimena Vilniaus universiteto studentą, kuris prieš kelis metus iš gyvenimo pasitraukė savo noru. Pasak jo kursioko Tomo, III kurso istorijos studentas S. buvo labai originali ir išsilavinusi asmenybė, niekas net neabejojo, kad jis pasiliks universitete ilgesniam laikui ir sieks mokslo aukštumų, bet... Staigi ir netikėta mirtis privertė susimąstyti ne tik jo draugus, bet ir visą universiteto bendruomenę. Viena iš versijų, kodėl perspektyvus studentas pasirinko šuolį nuo aukšto Valakampių tilto, yra studijos. Besimokant tik labai gerai, gautas neigiamas įvertinimas buvo per daug skaudus gyvenimo smūgis. O mokytis buvo tikrai sunku, nes universitete atsirado nauja istorijos kryptis – antropologija, beveik visa literatūra buvo anglų kalba, o dėstytojai su dideliu entuziazmu (tai reiškė ir didelį krūvį – aut. past.) dėstė paskaitas. Mokslą ir linksmybes mokėjusio suderinti studento pasirinkimas privertė susimąstyti VU dėstytojus.

Suomijos tradicijos. Vestuvės.

autorius

Vestuvės rytuose šiandien švenčiamos kaip ir seniau. Ritualą sudaro trys dalys: jaunosios „išėjimas" iš gimtų namų, pervažiavimas į vyro namus, atvykimas. Jaunoji turi būti saugoma nuo blogos akies ar blogų dvasių. Vykstant į vyro namus, jaunosios veidą uždengdavo, o vežiman dėdavo peilį ir t. t. Rytuose vyravęs dekoras veikė visos Suomijos architektūrą ir meną, ypač XIX a. pabaigoje vadinamojo „tautinio romantizmo" laikotarpiu. Tautinis kostiumas labai anksti neteko prasmės ir atsigavo tik tautinio atgimimo metu. Šiandien tai tik simbolinė švenčių detalė. Tiesa, skirtumai jaučiami ir nacionalinėje rytų ir vakarų Suomijos virtuvėje. Pavyzdžiui, rytuose buvo reguliariai kepamas didelis minkštos duonos kepalas, ta pati duona vakaruose buvo kepama du kartus metuose, bet kieta ir apvalios formos. Tai labiau priminė džiūvėsį, mat ir laikoma duona buvo neįprastai — palubėje.

P.S.: Dar tikintiems meile

autorius
P.S.: Dar tikintiems meile

Nežinau, ar mūsų, tų, kurie tikrai nuoširdžiai tiki meile, iš tikrųjų liko taip mažai, ar mylėti (na, bent jau tikėti, kad meilė yra) pasidarė taip absurdiškai gėdinga, kad mes paprasčiausiai nebedrįstame prisipažinti mylį. Meilės romanus perdėtu inteligentiškumu besipuikuojantys žmonės laiko dėmesio nevertomis knygomis, muilo operas bežiūri siauras namų šeimininkių ratelis, santuoka iš meilės tapo atgyvena, o šv. Valentino diena, ne taip jau seniai pasiekusi ir mus, vis dažniau pavadinama Vakarų prasimanymu. Taigi kovo 8-oji - komunistams, vasario 14-oji - kapitalistams. Oi, kaip meluojame patys sau. Visi širdies gilumoje norime mylėti ir būti mylimi, norime švęsti visas su meile susijusias šventes, nors akies krašteliu pažiūrėti begaliniu saldumu dvelkiančią melodramą, o šv. Valentino dieną iš ryškiai raudono popieriaus karpyti širdeles ir koketiškai paslaptingai išsiųsti jas tam, kurį nors truputį mylime. Šv. Valentinas yra laikomas įsimylėjusiųjų globėju. Buvo tikima, kad tą dieną paukščiai renkasi sau porą. Laikai ir papročiai pasikeitė, tačiau visuotinis romantikos troškimas šv. Valentino dieną pasireiškia su visa jo pirmaprade jėga. Nuo seno tikima, kad pirmasis viengungis, kurį šv. Valentino dieną sutiks netekėjusi moteris, taps jos "Valentinu". Todėl merginos įsigudrindavo šį rytą sutikti būtent savo pasirinktąjį. XIX a. mergina sutiktajam deklamuodavo specialų eiliuotų posmą. Paviliotasis turėdavo Velykų rytą padovanoti jai pirštines, kurios laikytos nekaltybės simboliu. XVIII amžiuje pirštines išrinktajai dovanodavo tas, kuris norėdavo pasipiršti.

Liaudies Seimo deklaracija apie žemės paėmimą valstybės nuosavybėn ir jos vykdymą reglamentuojantys poįstatyminiai aktai

autorius

GERBIAMI LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISĖTI ŽEMĖS SAVININKAI!
POSOVIETINĖS LIETUVOS RESPUBLIKOS VALDŽIA TEIGIA, KAD 1940-07-22 OKUPACINIO LIAUDIES SEIMO PRIIMTA DEKLARACIJA NUTRAUKĖ JŪSŲ NUOSAVYBĖS TEISES Į JŪSŲ VALDYTAS ŽEMĖS VALDAS. SKAITYKITE ČIA PATEIKIAMUS ORIGINALIUS TOS DEKLARACIJOS IR JOS VYKDYMĄ REGLAMENTUOJANČIŲ POĮSTATYMINIŲ AKTŲ TEKSTUS IR PATYS ĮSITIKINKITE, KAD VALDININKAI JUS APGAVO:

1940-07-22 okupacinio Liaudies Seimo deklaracija visas Lietuvos piliečių nuosavybės teise valdytas žemės valdas nepavertė valstybės nuosavybe, nes ji nebuvo nacionalizacijos aktas (terminas “nacionalizacija” joje išvis nei karto nepanaudotas). Tai buvo iškilmingas programinis okupacinės valdžios pareiškimas. Abejojantiems siūlau pasižiūrėti į “Dabartinės Lietuvių kalbos žodyną” ir išsiaiškinti žodžio “deklaracija” reikšmę.

Kam atiteks 500 milijonų litų vertės žydų turtas?

autorius

Klaipėdoje rusakalbiai žydai plačiai skelbiasi, kad Lietuvos Respublikos ir Klaipėdos savivaldybė atiduotų Mėmelio žydams ir Žemaitijos žydams priklausantį nekilnojamą turtą. Iki šiol apie teisinius šių reikalavimų pagrįstumus Lietuvoje dar nebuvo kalbėta, nes kol kas vyrauja viena vienintelė a priori nuostata: vieni žydai reikalauja kitiems žydams priklausančio nekilnojamo turto, tai tas turtas ir privalo būtinai būti atiduotas. Ši abstrakti reikalavimo nuostata jokiu būdu nėra juridiškai reglamentuota jokiais nei konstituciniais (Europos Sąjungos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos), nei juo labiau Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos juridiniais dokumentais. Šiandien Klaipėdoje gyvenantys žydai, reikalaudami iki Antrojo pasaulinio karo Klaipėdoje (Memelyje, t.y. buvusioje Vokietijoje) ir Žemaitijoje (Lietuvos Respublikoje) gyvenančių žydų turto remiasi ne civilizuotos Europos juridiniais dokumentais, o žydų Talmudu, pagal kurio įstatymus žydų religinei bendruomenei priklausantis turtas privalo priklausyti žydų religinei bendruomenei.

Jurgis Pabrėža apie žemaičių papročius "Vestuvės"

autorius

Žemaitijoje ir kitose Lietuvos vietose vestuvės anksčiau buvo pati didžiausia šventė. Vestuvės trunkdavo gana ilgą laiką. Jos turėjo daugybę papročių, apeigų, dainų, oracijų. Iš kitų šeimos švenčių jos išsiskiria ir vestuvininkų išdaigomis, pokyliu. Prieš susituokdami jaunieji privalėdavo išsiaiškinti, ar tarp jų nėra giminystės ryšio. Vyras tais laikais negalėjo vesti anksčiau, negu sulaukė 14 metų amžiaus, o mergina - 12. Tačiau tuokdavosi kiek vyresni. Buvo įprasta, kad mergaitės tekėdavo ne jaunesnės kaip 17-18 metų. Vestuvės prasidėdavo piršlybomis, kurios Žemaitijoje turėjo kelis etapus. J. Pabrėža aprašo „zalietas", t. y. žiedynas. Jos būdavo ir prieš ūkvaizdžius, ir po jų. Prieš „zalietas" jaunikis su jaunąja apsikeisdavo dovanomis, susitardavo, kada paduos užsakus, dalyvaujant piršliui, susigerdavo. Tai buvo svarbus vestuvių etapas, turėjęs vos ne pačių vedybų prasmę. Todėl nenuostabu, kad po „zalietų" jaunieji save laikė vedusiais ir gana dažnai tą naktį miegodavo kartu. Atsitikdavo ir taip, kad jungtuves bažnyčioje nukeldavo net tolimesniam laikui. Toks paprotys gyvavo Rytų Prūsijoje, taip pat žinomas ir kai kuriose kitose kaimyninėse tautose.

Santuoka - Kaune, vestuvės - Švedijoje, medaus mėnuo - Šveicarijoje

autorius

Žinomos estrados dainininkės ir kapitono padėjėjo pagrindinėje gyvenimo šventėje dominavo marinistinė tema, netrūko linksmybių, siurprizų, kelte užklupo išbandymas jūros liga. Žinoma Lietuvos estrados dainininkė Birutė Petrikytė ir jos vyras, kelto “Palanga” kapitono padėjėjas Igoris Karžickis, šiuo metu mėgaujasi medaus mėnesiu Šveicarijoje. Kelte “Lisco Patria”, kur buvo švenčiamos jų vestuvės, išgirdęs naujieną apie kelionę į Šveicariją, maloniai šokiruotas Igoris nepratarė nė žodžio, o Birutė tik suokalbiškai šypsojosi: ji žinojo apie staigmeną, todėl slapta jau buvo sukrovusi lagaminus. Prabangiu keltu, kur buvo švenčiama puota, iš Švedijos į Klaipėdą antradienį grįžę žmona ir vyras iškart išskubėjo į Vilniaus oro uostą ir išskrido į Šveicariją. Šį siurprizą praėjusį savaitgalį vykusių 50 metų Birutės ir 42 metų Igorio vestuvių proga jauniesiems pateikė jų santuokos liudytojai - Violeta ir Klaudijas Kampanos. Žinia apie kelionę į Šveicariją buvo rasta jūros išmestame butelyje.

Rinkiminiai pažadai ir porinkiminė tikrovė

autorius

Artėja Lietuvos Respublikos (LR) Prezidento rinkimai. Kaip iš gausybės rago pilasi kandidatuojančių į LR Prezidento pareigas asmenų rinkiminiai pažadai. Kiekvienas iš mūsų nejučiomis susimąstome: kurį iš kandidatų pasirinkti, kad po rinkimų nepasijustume apgauti arba apsigavę. Tiems, kurie nori suprasti įvykių priežastis ir išvengti galimo savo neteisingo pasirinkimo pasekmių - siūlau kartu išsiaiškinti kandidatų į LR Prezidentus (ir į bet kurias kitas renkamas pareigas) rinkiminių pažadų tikrąją vertę. Pradžioje susitarkime, kad kandidatų į LR Prezidentus rinkiminiai pažadai ir jų išvaizda tarpusavyje visiškai nesusiję. Vargu ar išrinkto LR Prezidento priešrinkiminė šypsena pamaitins ir sušildys tą pilietį - kuris dėl išsirinkto Prezidento rinkiminių pažadų nevykdymo atsidurs sunkioje materialinėje padėtyje. Todėl rinkiminius pažadus siūlau atskirti nuo rinkiminio šou elementų ir kruopščiai įvertinti. Vertindami nei akimirksniui nepamirškite, kad rinkimų metu rinkėjams aktualūs tik konkretūs renkamo kandidato įsipareigojimai, kuriuos būdamas išrinktas jis realiai įvykdys. Visa kita galime įvardinti ir vertinti vadovaudamiesi mūsų aptariamai situacijai pritaikyta žinomų rašytojų I. Ilfo ir E. Petrovo kūrinių herojaus fraze: tai yra priešrinkiminis opiumas liaudžiai.
Klausantis ar skaitant rinkiminius pažadus jie patys savaime pasiskirsto į dvi pagrindines grupes: Pirmoji ir gausiausioji rinkiminių pažadų grupė - tai nekonkretūs rinkiminiai pažadai. Jų esminė savybė yra ta, kad kandidatas į LR Prezidentus (ar i kitas renkamas pareigas) visiškai nesiaiškina ar išvis tie pažadai įvykdomi ir nepaaiškina kaip juos įvykdys. Jų bendru pavyzdžiu yra šis pažadas: “ išrinkite mane ir visi gerai gyvensite”.

Ką gina žmogaus teisių gynėjai (arba: Ką mes apgaudinėjame? - 2 d.)

autorius

Keturiolika metų gindamas posovietinės Lietuvos Respublikos “valdžią turinčiųjų” masiškai pažeidinėjamas LR gyventojų žmogaus teises aš kartu aiškinausi tų teisių kilmę ir jų visapusišką pagrįstumą. Aiškinausi ir tai, ar gindamas žmogaus teises aš pats beprasmiškai neiššvaistau savąjį gyvenimą. Ne paslaptis, kad objektyviai vertindami LR valdžios ir valdymo bei teisėsaugos pareigūnų užimamą poziciją mano ginamieji kartais pareiškia, jog gindamas žmogaus teises aš “kovoju su vėjo malūnais”. Tuo jie išreiškia savo asmeninę nuomonę, kad gyvenime galima atsisakyti tiesos bei teisingumo ir prisitaikyti prie blogio. Aš visapusiškai ištyriau šios nuomonės pagrįstumą ir įsitikinau, kad ji yra klaidinga. Todėl aš galvoju, kad jau suradau atsakymus į dalį iš tų klausimų – į kuriuos pats sau privalo atsakyti kiekvienas savojo gyvenimo prasmės ieškantis žmogus. Todėl šis straipsnis yra skirtas tiems Gerbiamiems Skaitytojams - kuriuos dar domina jų gyvenimo prasmė. Perskaitęs šio straipsnio pavadinimą beveik kiekvienas šio straipsnio skaitytojas neabejodamas pasakys, kad žmogaus teisių gynėjai gina žmogaus teises. Tačiau toks atsakymas dar nereiškia, kad taip atsakęs žmogus aiškiai suvokia kas yra tos žmogaus teisės.

Tibetas: 45-eri metai po sukilimo

autorius

Štai ką apie padėtį Tibete savo autobiografijoje rašo Tibeto dvasinis ir politinis vadovas Dalai Lama: Tibete kovos už laisvę sąlygos nuolat sunkėja. Blogėja žmogaus teisių padėtis.Vien 1999 metais užregistruoti šeši mirties ir žiaurumų bei prievartos atvejai. Kinų valdininkai išvijo iš vienuolynų 1432 vienuolius, nes šie atsisakė pasmerkti Tibeto išsivadavimo siekius arba Dalai Lamą, kaip dvasinį bei politinį vadovą. Iš savo gyvenamųjų vietų bei mokyklų ištremti 11409 vienuoliai (nuo 1996 iki 1999 metų). Didžiulė iškilusi grėsmė Tibetui - nenutrūkstantis atvykstančių kinų persikėlėlių srautas. Dėl to keičiasi Tibeto visuomenės struktūra. Ji artėja prie svetimo tibetui modelio, būdingo rinkos kapitalizmui. Kartu į šalį plūsta prostitucija, azartiniai žaidimai, alkoholizmas. Šiuos reiškinius remia kinų valdžia, tuo griaudama tradicinę socialinę sanklodą ir moralines Tibetiečių vertybes. Tai net blogiau už bet kokią fizinę prievartą, nes tibetiečiai savo šalyje virsta tautine mažuma, tolsta nuo tradicinio tikėjimo ir kultūros. Kinijos vadovai tibetiečių tautos kultūrinėse ir religinėse ypatybėse įžvelgia pagrindinį atsiskyrimo motyvą, todėl stengiasi sugriauti kūrybingąjį Tibeto civilizacijos ir tautinio identiteto pradą. Nauji kultūros, religijos ir švietimo sistemos apribojimai byloja apie kultūrinio genocido politiką.

1 2 3 … 103 104 105 106 107 108 109 … 118 119 120