Šatrijos Ragana (1877-1930)

Rašytoja, lyrinės psichologinės prozos pradininkė lietuvių literatūroje, vertėja, pedagogė, labdarė, nacionalinio judėjimo dalyvė Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana gimė 1877 m. kovo 8 d. Ksavero Šiukštos dvarelyje (pastatai neišlikę), netoli Medingėnų esančiame Keturakių kaime (dabar Plungės rajonas, Žlibinų seniūnija). Pakrikštyta Medingėnų bažnyčioje. Po Marijos gimimo jos tėvai Stanislava ir Anupras Pečkauskai su vaikais persikėlė
gyventi į netoli Užvenčio buvusį A. Pečkausko paveldėtą Labūnavos dvarą (Kelmės r.). Čia prabėgo Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos vaikystė.
Vienintelėje išlikusioje rašytojos autobiografijoje (1926 m. vasario 8 d. laiškas Juozui
Tumui-Vaižgantui) Marija rašo: „Esu šeimynoje vyriausia - paskui sesuo Zofija, paskui brolis Steponas, paskui Vincentas. 1885 m. gavau pirmąją mokytoją, iš Vilniaus Sumorokaitę (advokato sesuo). Bet jau prieš tai mokėjau skaityti - kuomet išmokau - nežinau, labai anksti - 5 metų jau turėjau tėvo užprenumeruotą „Wieczory rodzinne”, laikraštį vaikams.

Gausių šeimų tarpusavio pagalbos bendrija. Konferencija “Žmogaus teises ginančios organizacijos Lietuvoje”.

Šioje konferencijoje buvo išsakyta daug vertingų minčių, padedančių geriau suvokti problemas, susijusias su žmogaus teisių deklaravimu ir jų įgyvendinimo galimybėmis. Ilgą laiką domėdamasi žmogaus socialinio statuso sąlygotomis problemomis, galiu teigti, kad žmogaus teisių suvokimas, jų išmanymas padeda ne tik užtikrinti žmogaus pilnavertę integraciją į visuomenę, bet ir viena ar kita linkme pakreipti augančios kartos sąmonėjimo, savivokos procesus. Pati augindama keturis mažamečius vaikus, dažnai susiduriu su problemomis, kurios daugelio visuomenės narių net neįvardijamos kaip problemos. Kai kurias iš jų ir norėčiau atskleisti šiame savo pasisakyme. Gal mano apžvelgiama visuomenės dalis nėra labai gausi, tačiau ji ypač jaučia visuomenės stratifikavimąsi, skirstymąsi į skirtingus sluoksnius, drįstu teigti net ir į klases, nors šiuolaikinėje visuomenėje laikomasi nuomonės, kad nėra ryškių kriterijų, leidžiančių išskirti klasinį išsisluoksniavimą, turintį įtakos žmogaus teisių įgyvendinimui. Žmogaus teisių deklaravimas - tai dar ne šių teisių įgyvendinimas. Žmogaus teisės – tai ne vien politiniais sprendimais apibrėžtos asmens gyvenimo sąlygos. Tai – mūsų kasdienybė, mūsų savivertė, mūsų savijauta visuomenėje.

Kodėl stringa sklypų skandalo išaiškinimas? (arba: Ką mes apgaudinėjame?)

Šį klausimą visiškai rimtai aptarinėja Lietuvos Respublikos valdžios pareigūnai, žurnalistai ir šiaip visi kas tik netingi. Kuomet aš išgirstu frazę “sklypų skandalas”- man darosi nejauku. Nejauku todėl, kad nesigirdi nei vieno žmogaus balso – kuris teisingai įvertintų posovietinėje Lietuvoje vykstantį žemės išgrobstymą. Nejauku dėl visuotino melo ir ypač dėl to - kad Lietuvos žmonės pirmiausiai meluoja patys sau. Sutikite, kad visos tautos susitaikymas su melu yra daug baisesnis net už grupės valdžios pareigūnų bandymą apgaule ir prievarta perskirstyti piliečių nuosavybės teises į jų žemės valdas. Jeigu turto netekęs žmogus yra tik nukentėjusiu nuo apgaulės ir prievartos žmogumi – tai susitaikęs su melu žmogus netenka dalies jo žmogiškumą nulemiančių vidinių dvasinių savybių, t.y., dalies savojo žmogiškumo. Visų šiame straipsnyje įvardintų skandalų pabaigos dar nesimato. Tikriausiai todėl, kad pas mus jau sukurtos naujoviškos “teisinės” valstybės pareigūnai iš kitų piliečių tarpo išsiskiria savo naujovišku pasaulio suvokimu. Norint kad šios naujoviškos valstybės pareigūnas elgtųsi kaip žmogus – jo moralus elgesys turi būti reglamentuotas individualiai tam asmeniui priimtu LR įstatymu. Taip pat būtina patikimai kontroliuoti to įstatymo vykdymą. Bet kuriuo kitu atveju posovietinis pareigūnas paaiškins, kad tame laikotarpyje apie kurį kalbame joks įstatymas asmeniškai jo buvimą žmogumi nenumatė … Esant tokiai teisei ir tokiai pareigūnų moralei eiliniams mirtingiesiems aš patariu nesekti aukštuomenės pavyzdžiu ir laisvalaikiu pagalvoti: – kodėl vienas iš 4000 metų senumo Babilono valdovo Hamurabio kodekso straipsnių greta vykstančio nusikaltimo nepasmerkimą prilygino bendrininkavimui nusikaltime ir už tai numatė atitinkamas bausmes? Kodėl Biblijoje Senajame testamente “Išėjimo knygoje” 23.2 mokoma: “Neisi paskui minią pikto daryti ir teisme nepritarsi daugumos sprendimui, pažeisdamas tiesą”?

Valstybės nuostatos ir požiūris į piliečių teises ir privataus turto neliečiamumą

LR Konstitucijos 9 ir 33 str. nustato LR piliečių teises valdant šalį. Šie straipsniai absoliučiai nevykdomi ir ignoruojami. Per 14 metų nei vienas piliečių inicijuotas referendumas neįvyko ir neįvyks. Tai įrodė paskutiniojo bandymo surengti referendumą rezultatai – kai pasisakiusiųjų už referendumo surengimą kas antras parašas buvo išbrokuoti be teisės įrodyti jų autentiškumą. Atsakomybės už tai niekas nenešė. Parašai buvo išbrokuoti, o tie kurie tariamai klastojo parašus taip pat liko nenubausti… Apie tai, kad lygiomis teisėmis galime dalyvauti rinkimuose negali būti net kalbos, nes paskaitę rinkimų įstatymą įsitikinsite, kad renkamais gali būti tik 2 procento turinčių rinkimo teisę Lietuvos piliečių atstovaujantys asmenys. Tokia padėtis kai išrinktas Seimas neatstovauti bent trečdaliui piliečių yra nenormali. Apie Seimo narių atsakomybę ir mandato atėmimą kalbama 10 metų, bet poslinkių nėra nei per nago juodymą. Todėl Seimo narių savivalė pasiekė viršūnę. Jie užsimojo taisyti Konstituciją, nušalinti Tautos išrinktą Prezidentą kas tolygu rinkimų teisės atėmimui iš piliečių. Tą jie gali padaryti niekieno netrukdomi, nes jiems tai leidžia daryti 67 LR Konstitucijos straipsnis. Mūsų giliu įsitikinimu Konstitucijos pataisas ir Prezidento tinkamumą eiti pareigas turi spręsti Tauta t.y., piliečiai - kurie priėmė Konstituciją ir išsirinko Prezidentą. Čia gaunasi teisinis absurdas - nes vieni renka kiti tuos rinkimus panaikina. Tai ypač aktualu esamoje situacijoje, kai Seimas neatstovauja daugumai Lietuvos piliečių ir gina politinių grupuočių interesus (t.y., apie 2 procentų LR piliečių interesus).

Filosofija

Ir šiandien kiekvienas žmogus privalo surasti savo atsakymus į tuos pačius klausimus. Neįmanoma pavarčius enciklopediją, sužinoti, ar yra Dievas arba pomirtinis gyvenimas. Žinynas taip pat negali patarti, kaip gyventi. Tačiau susipažinus su kitų žmonių mintimis, lengviau patiems susidaryti požiūrį į gyvenimą. Ilgainiui mokslas įminė nemažai senųjų mįslių. Vienas iš senųjų graikų filosofų, gyvenęs daugiau nei prieš du tūkstančius metų, taip pat manė, kad filosofija atsirado dėl žmogaus stebėjimosi. Pasak jo, žmogus taip viskuo stebisi, kad filosofiniai klausimai iškyla savaime. Daugeliui žmonių pasaulis yra toks pat nesuvokiamas, kaip ir triukas, kai fokusininkas iš skrybelės, kuri prieš minutę buvo tuščia, ištraukia triušį. Mes suprantame, kad fokusininkas mus apgavo. Bet knieti sužinoti, kaip jis taip padarė. Kai kalbame apie pasaulį, viskas šiek tiek kitaip. Žinome, kad pasaulis nėra apgavystė ar triukas, nes vaikštome žeme ir patys esame to pasaulio dalis. Mes suvokiame, kad dalyvaujame kažkokiame mįslingame dalyke ir norime sužinoti, kaip viskas susiję. Kažkas viduje mums sako, kad gyvenimas - didžiulė mįslė. Nors filosofiniai klausimai ir turi rūpėti visiems žmonėms, bet filosofu tampa ne kiekvienas. Dėl įvairių priežasčių kai kuriuos žmones kasdienybė taip įtraukia į savo sūkurį, kad stebėjimasis pasauliu kažkur pranyksta. Čia filosofai sudaro garbingą išimtį. Filosofas niekada nesugeba prisitaikyti prie pasaulio. Jam ir toliau pasaulis lieka nesuvokiamas - net mįslingas ir mistiškas. Sako, kad ir filosofai kaip ir vaikai turi vieną bendrą savybę. Galima sakyti, kad filosofas visą gyvenimą išlieka toks pat imlus kaip ir mažas vaikas.

Savižudybė

Savižudybė - reikšminga mirties priežastis daugelyje vakarų šalių, kai kuriais atvejais jų būna daugiau nei mirčių auto avarijose per metus. Dauguma šalių išleidžia didžiulius kiekius lėšų kelių saugumui užtikrinti, bet mažai skiria savižudybių ir būdų joms išvengti tyrimams, o taip pat žmonių mokymui kaip išspręsti savo problemas.
Bandymai žudytis, mintys apie savižudybę dažnai yra požymis, kad žmogus nepajėgia susidoroti, dažniausiai dėl kokio nors įvykio ar eilės įvykių, kurie jam yra labai traumuojantys ar kankinantys. Dažniausiai šitie įvykiai praeis, jų poveikis galės būti sušvelnintas arba jų neįveikiamumas palaipsniui išnyks, jei žmogus galės priimti konstruktyvius sprendimus apie savo elgesį krizinėje situacijoje, kai ji yra pačioje blogiausioje stadijoje. Kadangi tai gali būti labai sunku, šis straipsniukas yra bandymas pagilinti žinias apie savižudybes, kad galėtume lengviau suprasti ir padėti kitiems žmonėms krizės metu, o taip pat kaip patiems ieškoti pagalbos arba priimti geresnius sprendimus.

Teisybė gimsta meilėje

Teisybė gimsta meilėje

Kažkada seniai seniai vienas neatsargus filosofas pasakė tokią sparnuotą tezę – „teisybė gimsta ginčuose...“ Na, nuo tada ir prasidėjo... Nuo tada visa parlamentinė valstybių valdymo politika ir partinis gyvenimas yra paremtas ginčais, debatais ir kitokiomis muštynėmis. Ir niekas nebando su šia sparnuota fraze ginčytis. O juk ginčijamasi yra ne tik politikoje, bet ir alaus bare, šeimoje, mokykloje – žodžiu visur, kur tik žmogaus protas pasiekia. Proto šviesoj, širdies tamsoj – pasakytų poetas... O nesiginčija tik medžiai, žuvys, debesys, akmenys, katinai ir paukščiai. Nesiginčija ir vienas kitą mylintys žmonės... Jie sutaria.

Esu šaukiamas meile...

Esu šaukiamas meile...

Jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis, ir visą mokslą: jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas. Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji viską pakelia, viskuo tiki, viskuo viliasi ir viską ištveria. Meilė niekada nesibaigia“. Net nežinau, kodėl man kilo noras pradėti šį rašinį tokiais nuostabiais apaštalo Pauliaus žodžiais. Gal todėl, kad šiais žodžiais pasakoma tikrų tikriausia tiesa. Juk iš tiesu meilė yra tai, be ko mes negalime įsivaizduoti gyvenimo žemėje, be ko šis gyvenimas būtų neįmanomas. Kaip nuostabu yra žvalgytis aplinkui, kai visur matai trykštančias nuoširdumu, švelnumu ir draugiškumu akis. Tada supranti, jog iš visų pusių tave supa meilė.

Meilės šventės atgarsiai

Meilės šventės atgarsiai

2003 m. vasario 13 dieną vėl į Kauno Martyno Mažvydo vidurinę mokyklą buvo sukviesti visi - mylėję, mylintys ir mylėsiantys – į jau tradicinę konferenciją – šventę “Juos įkvėpė meilė…” Šįsyk dalyviams buvo pasiūlyta ruošti literatūrinius, mokslinius, tiriamuosius, kūrybinius darbus apie tai, kaip meilė įkvėpė ryškias pasaulio ir Lietuvos asmenybes – rašytojus, kompozitorius, dailininkus, mokslininkus, karvedžius, atradėjus, valdovus – suspindėti genialumu, sukurti šedevrą, atlikti žygdarbį, pakreipti tautos (o gal ir pasaulio?) istorijos taką arba paaukoti savo talentą ant žemiškos buities altoriaus. Kadangi tokia konferencijos tema leido joje dalyvauti ir dalintis gerąja patirtimi įvairių mokymo branduolio dalykų pedagogus bei jų ugdytinius, darbas buvo organizuojamas sekcijose. Visų pranešimų temos buvo paskelbtos iš anksto, kad visi renginio dalyviai – klausytojai ir žiūrovai – galėtų pasirinkti, kas jiems įdomiausia.

Kompiuterių raida

Pirmuosius mechaninius skaičiavimo įrenginius dar antikos laikais naudojo matematikai, inžinieriai bei prekeiviai. Kinijoje ir Japonijoje prieš keletą tūkstančių metų iki Kristaus gimimo jau buvo naudojami skaičiuotuvai, padaryti iš karoliukų, pritvirtintų prie specialaus rėmo (karoliukai vadinosi kalkulėmis, iš čia ir kilo terminai “kalkuliuti” ir “kalkuliatorius”. Ant siūlo suvertų kalkulių pozicija atitiko tam tikrą skaičių. Vieną iš tobulesnių mechaninių kalkuliatorių 1642 metais sukūrė prancūzų mokslininkas Blezas Paskalis. Šį įrenginį, pavadintą “Paskalina”,sudarė ratukai, ant kurių buvo užrašyti skaičiai nuo 0 iki 9. Apsisukęs vieną kartą, ratukas užkabindavo gretimą ratuką ir pasukdavo jį per vieną skaičių.
Pagrindinė “Paskalinos” yda – labai sudėtingas įvairių operacijų, išskyrus sudėtį, atlikimas. Pirmąją mašiną, kuria lengvai atliekami visi keturi veiksmai, 1673 metais sukūrė vokietis Gotfrydas Vilhelmas Leibnicas.

Kalėdų atvirukai

Nuo XIX a. vidurio krikščionių pasaulis šventė Kalėdas panašai kaip tai darome ir mes - tik dar be kalėdinių atvirukų. Sveikinimo piešinio idėją atseksime iki pat Viduramžių, - bent jau galime pirštu parodyti į 1466 m. išgraviruotą Jėzų, žengiantį iš žiedo. O pirmojo kalėdinio atviruko "krikštatėviu" derėtų laikyti serą Henry Cole, pirmąjį Londono Viktorijos ir Alberto muziejaus direktorių. 1843-iaisiais jis pavedė, kad John Collcott Horsley (kuris, beja, ne tik gerai žinomas menininkas, bet ir pagarsėjo veikla, nukreipta prieš nuogų modelių naudojimą - dėl ko gavo pravardę Clothes-Horsley) sukurtų kalėdų atviruką. Džonas padarė tūkstantį kopijų, tačiau iki šių dienų išliko tik tuzinas. O reakcija į pirmąsias atvirutes buvo priešiška. Ir nors kartu su "Merry Christmas and a Happy New Year to you" užrašu buvo pavaizduotas gerasis samarietis aprengiantis nuogąjį, o antrojoje - alkanojo pamaitinimas, bet už pavaizduotą įprastinį šventinį šeimos tostą už nedalyvaujantį buvo apkaltintas, kad propaguoja alkoholizmą ir kad nėra pakankamai religinis. Kai kurios protestantų sektos draudė siųsti atvirutes iki pat XX a. pradžios.

Ar Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjai gina Lietuvos Respublikos piliečių konstitucines teises?

Asmens subjektinė teisė yra reali o ne deklaratyvi tik tuo atveju, jeigu asmuo turi teisę ją realizuoti. Posovietinės LR piliečių konstitucinė teisė paveldėti ir valdyti iki 1940 m. nepriklausomos Lietuvos valstybės sovietinės okupacijos jų tėvų teisėtai įgytas žemės valdas yra tik deklaratyvi, nes realiai tomis žemės valdomis disponuoja piktnaudžiaujantys teise valdininkai. Todėl aš buvau priverstas kreiptis į LR Prezidentą - kaip į LR Konstitucijos vykdymo garantą. LR Prezidento patarėjai ir LR Specialiųjų Tyrimų Tarnybos specialistai į tą mano prašymą sureagavo vienodai: nuo mano keliamų problemų atsiribojo atsirašinėdami. Aš Savo kreipimąsi pakartojau. Tuomet LR Prezidento patarėjai nusprendė visam laikui atsiriboti nuo manęs ir nuo kitų galimų posovietinės realybes negerovių viešintojų. Tuo tikslu iš valdininkams savo pažiūromis artimų asmenų rato nusprendė sukurti “Bendruomenių atstovų tarybą prie LR Prezidento”, kuri Jo Ekscelencijai teiktų “teisingą” informaciją. Akivaizdu, kad tokia taryba visas aštresnes problemas nutylėtų - kadangi kandidatai į šios tarybos narius niekuomet nepasireiškė pagarsindami posovietinėje LR esančias negeroves. Tokios savivaliaujančių valdininkų bendraminčių tarybos sukūrimas taptų dar vienu sunkiai įveikiamu barjeru kiekvienam tiesos ir teisingumo ieškančiam LR piliečiui.Tikiuosi, kad skaitytojus sudomins šiame straipsnyje mano pateikiama ir daugeliui iš jų taip pat aktuali informacija.