Ar mokame gerbti save?

Ar mokame gerbti save?

Daugeliui didesnio miesto gyventojų puikiai turėtų būti pažįstamas jausmas, kai gatvėje, visuomeninio transporto grūstyje, didžiuliuose supermarketuose, apskritai minioje, ūmai pasijunti tokia pasimetusi, maža ir nereikšminga, - kaip smiltelė, kaip skruzdėlytė skruzdėlyne, kuriai nė į galvą negali šauti reikalauti sau kokio išskirtinio dėmesio... Tačiau tai pavojingas jausmas, nes būtent jis mus ir žlugdo kaip asmenybes. Todėl vienąkart reikėtų sau pasižadėti niekada daugiau tokioms nuotaikoms nepasiduoti - net ir pačioje didžiausioje minioje. Išsiruošusios į miestą ar į kokį susibūrimą, pirmiausiai turėtumėm sau įteigti: "Kad ir kiek aplink būtų žmonių, aš ir tik aš esu sau vienintelė. Aš pati sau svarbiausia ir labiausiai verta dėmesio, aš pati sau - labiausiai nepakartojama ir ypatingiausia". Tiktai tokiu būdu mes galime išsivaduoti nuo to pasimetimo ir prislėgtumo jausmo, keliamo galybės nė mažiausio dėmesio į mus nekreipiančių žmonių aplinkui. Tik tokiu būdu mes išsivaduojame iš nieko nereiškiančios smiltelės, skruzdėlytės komplekso. Tik taip išsaugome savo individualumą, savo asmenybę - vadinasi, bet kur, bet kokioje situacijoje esame pasirengusios ginti savo orumą, kovoti už savo teises ir aplinkinių pagarbą. Juk iš tiesų, kai žmogus jaučiasi bereikšmiu trupinėliu, jis tiesiog instinktyviai ima stengtis užimti kaip galima mažiau vietos, - kad tik niekam nesutrukdytų, negaišintų kažkieno laiko, reikalaudamas sau dėmesio.

Kurkime Lietuvą, kurioje būtų daugiau pagarbos šeimai

Kurkime Lietuvą, kurioje būtų daugiau pagarbos šeimai

Pamąstymai apie tai, ką kiekvienam iš mūsų reiškia šeima, šiandien kalbamės su Seimo Šeimos ir vaiko reikalų komisijos pirmininke Rima Baškiene. „Visiems linkiu darnios, gražios šeimos, – pradeda pokalbį Seimo narė, – nes būtent šeimoje bręsta asmenybė, formuojasi asmens kultūra, santykių sistema. Šeima įdiegia žinių troškimą, dvasines vertybes, kultūros supratimą, kultūros vertybių perdavimą iš kartos į kartą. Šeimoje žmogus įgyja patirtį skleistis visuomenėje ir būti visaverčiu jos nariu.“ Kokia šeima gali geriausiai garantuoti asmenybės išugdymą? Visų pirma žvilgsnis krypsta į tradicinę šeimą, kuri grįsta santuokiniu vyro ir moters atsidavimu ir teisių bei pareigų visuma, įsipareigojant psichologiškai, morališkai, teisiškai bei ekonomiškai vienas kitam, o tuo pačiu ir savo vaikams. Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ atlikto tyrimo rezultatai tai patvirtina, nes teigia, kad Lietuvoje šeima yra vertybė, ir du trečdaliai Lietuvos gyventojų šeimą tapatina su santuoka. O ką mano psichologai, šeimų gyvenimo tyrėjai? Vis dažniau apie harmoningos santuokos svarbą darniam vaiko asmenybės vystymuisi ima kalbėti vaikų psichologai. Nenuneigiama vienos talentingiausių psichoterapeučių pasaulyje Virginijos Satir frazė: „Šeimos architektai, formuojantys atmosferą, nulemiančią vaiko asmenybės vystymąsi, yra tėvai. Sutuoktinių santarvė, šeimos kultūra yra ir jų pačių, ir šeimoje augančių vaikų laimės sąlyga.“

Apie pagarbą tarp žmonių

Apie pagarbą tarp žmonių

Kur praeina riba tarp pagarbos ir netakto? Tai nelengvas klausimas. Bet man visų pirma pagarba žmogui siejasi su pagarba tiesai. Nematau pasirinkimo - jei gerbi žmogų, gerbi tiesą, jei dėl žmogaus baimės, pagarbos ar pritarimo traukiesi nuo tiesos, negerbi ir žmogaus. Žinoma, man galite mesti klausimą:"O kas yra tiesa?". Vienas pilietis to kažkada jau klausė ir iš esmės tas jo klausimas parodo, kaip reaguoja žmonės, susidūrę su jiems neparankia tiesa. Tai buvo Poncijus Pilotas. Esame pripratę, kad tiesos sąvoką vartome priklausomai nuo mūsų nuotaikos kaip kepeninę dešrą keptuvėje. Beveik jau tikime, kad tai abstrakcija, o jei abstrakcija, tai tiesos kaip ir nėra - viskas priklauso nuo situacijos ir nuo požiūrio. Taip mąsto beveik visas pasaulis – tiesos nėra. Bet aš taip nemanau. Poncijaus Piloto žodžius paneigė kitas žmogus, pasakęs: "Aš esu tiesa”. Taigi, visada matau reikalą pasakyti, kad yra tiesa. Absoliuti tiesa. Net neleidžianti diskutuoti. Tiesa, niekada neverčianti jos priimti. Jėzus kviečia, bet niekada neverčia. O jei pasirenki, Jėzus priima, bet nebeleidžia gyventi sau.”Gal ir jus norite pasitraukti?”,- klausė jis savo mokinių. Štai ir riba. Kai esi su tiesa, esi su Juo, jei pasitrauki – Jėzus neprieštarauja, net ir siūlo pasitraukti – supranta, kaip nelengva bus, jei liksi Jo mokiniu. Ir visiškai nesmerkia, net siūlo pasitraukti. Bet jei lieki Jo mokiniu, Jis turi teisę pareikalauti visko iš tavo gyvenimo. Net ir patį gyvenimą.

Laimė ir sveikata

Laimė ir sveikata

XXI amžius. Visuotinis progresas, pinigų troškulys, karjeros siekiamybė didėlė, kaip niekada anksčiau. Ir, staiga, stop! Turiu viską, ką gali pasiūlyti XXI amžius, tačiau nėra laimės. O kas tai? Laimė – jausmas, kurio buvo siekiama per amžių amžius. Taigi, kalbėdami apie visuotinį progresą, pažvelkime kaip vyko laimės supratimo progresas. Kone kasdien gauname elektroninius laiškus, pasakojančius įvairias istorijas apie laimę. O literatūroje laimė apibūdinama kaip teigiama emocija ar ištisas teigiamų emocijų spektras, jausmas, žmogaus būsena, kuri pasireiškia įvairiais jausmais - dvasine pusiausvyra, pasitenkinimu, ramybe, džiugesiu, dideliu džiaugsmu. Tai jausmas, kuris yra visiškai subjektyvus, jis kyla tenkinant dvasinius (ar daug tokių tenkiname XXI - progreso amžiuje), pažinimo, bendravimo, estetinius ir fiziologinius poreikius. Laimė visų pirma yra susijusi su gyvenimo tikslo ir prasmės klausimais. Štai, Aristotelis laimės sąvoką apibrėžė kaip kiekvienos veiklos tikslą, o ne asmens būseną. Pats Aristotelis buvo svarbiausias eudemonizmo, teigiančio, jog gyvenimo tikslas yra asmeninis laimės siekimas, atstovas. Šių laikų vartotojiškai visuomenei eudemonizmo krypties atstovai turėtų ką pasakyti - gyvenime žmogui pakanka savęs paties. Stoikai teigė, jog laimė pasiekiama tik tuomet, kai nebijoma mirties, skausmo ir, kas svarbiausia, kai neabejojama, jog laimė yra pasiekiama. Vėlgi, svarbiausia laimė – dvasinė laimė, puoselėjant dorybes.

Per daug laimės negerai

Per daug laimės negerai

Ar laimės siekimas gali būti pražūtingas? Kiek laimės pakanka? Nors knygose teikiama įvairių patarimų, kaip maksimaliai padidinti laimę, naujausi tyrimai rodo, kad visavertį džiaugsmą suteikia ne maksimali, bet santūri laimė. Laimė paprastai koreliuoja su įvairiomis gyvenimo sritimis. Kuo Jūs laimingesnis, tuo Jums geriau sekasi tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime. Laimingi žmonės turi ir daugiau galimybių susituokti ir išlaikyti santuoką; jie yra vertinami kaip darbuotojai, profesionalai, daugiau uždirba, yra sveikesni ir ilgiau gyvena. Psichologai nusprendė pažiūrėti, koks yra optimalus laimės lygis, kad gyvenimas būtų sėkmingas. Tyrimo vadovas Edas Dieneris su kolegomis, išanalizavęs pasaulinio vertybių tyrimo duomenis, pastebėjo, kad laimingiausiems žmonėms (pasitenkinimu gyvenimu įvertinusiems maksimaliu balu) įvairiose gyvenimo srityse sekėsi prasčiau nei ne tokiems laimingiems kolegoms. Rezultatai parodė, kad respondentams, savo laimę įvertinusiems 8–9 balais iš dešimties, įvairiose gyvenimo srityse sekėsi labiau nei tiems, kurie savo laimę vertina 10 balų. Didžiausias pajamas gauna ir aukščiausią išsilavinimą pasiekia ne maksimaliai, bet nuosaikiai laimingi asmenys. Kaip teigia tyrėjai, visiškai laimingais save laikantys žmonės yra mažiau linkę keisti savo elgesį ir prisitaikyti prie išorinių pokyčių, o tai jiems trukdo siekti aukštumų. Vis dėlto „dešimtukininkams“ geriau sekasi užmegzti ir palaikyti ilgalaikius santykius su kitais asmenimis.

Laimė kainuoja pigiai

Laimė kainuoja pigiai

Šokolado plytelė, pliuškenimasis šiltoje vonioje, pietų pogulis, pasivaikščiojimas parke – tai dalykai, žmonėms galintys suteikti daug laimės. Notingemo universiteto darbuotojų atliktas tyrimas parodė, kad paprasti dalykai kur kas svarbesni už prabangą. Tyrėjai lygino loterijos laimėtojų ir paprastų žmonių džiaugsmo lygius. Tiriamųjų buvo klausiama, koks jų pasitenkinimo tam tikrų gyvenimo elementais lygis, ar dažnai ir kaip jie pasilepina. Visų nuostabai loterijos laimėtojams laimę teikiančių dalykų sąrašo viršuje atsidūrė ne prabangios mašinos, papuošalai su deimantais ir kiti brangūs daiktai, o tokie paprasti dalykai kaip muzikos klausymas, knygos skaitymas ir vyno gėrimas. Pasak dr. R. Tunney, norėdami pasikelti ūpą, pasilepiname tam tikrais maloniais dalykais ir pasidovanojame ką nors miela. Rezultatai parodė, kad savo gyvenimu patenkinti 95 proc. loterijos laimėtojų , o iš kitos grupės žmonių laimingi tik 75 proc. „Turtingieji dažniau gali daugiau sau leisti ir pasilepinti, o tai gali turėti įtakos ir bendram pasitenkinimui gyvenimu, – tyrimo rezultatus aiškino mokslininkai. Nustatyta, kad laimingieji žmonės – tiek loterijos laimėtojai, tiek kontrolinė grupė – mėgaujasi vonia, dažnai plaukioja, žaidžia įvairius žaidimus ir užsiima savo pomėgiu. Tie, kurie save apibūdino kaip mažiau laimingus, nesimėgauja nemokamais užsiėmimais, jie dažniau pasidovanoja kitokių daiktų, pvz., CD, DVD grotuvą, ir pigaus maisto.

Kiek kainuoja laimė?

Kiek kainuoja laimė?

Kasdien nuo ryto iki vakaro netylančios politikų bei ekonomikos ekspertų grėsmingos kalbos apie krizę jau taip įgriso, kad daugeliui kelia tik šypseną. Nuskambės kaip paradoksas, bet gal visi šie gresiantys nepritekliai išmokys mus pasijusti bent truputį laimingesniais? Tiksliau – privers permąstyti, kas mums teikia laimės. Tuo tarpu mokslininkai vis nesiliauja ginčytis, kokie žmonės yra nelaimingesni – nieko neturintys ar visko pertekę. Keliaujantys po egzotiškas, bet varganas Rytų ar Afrikos šalis visada pasakoja apie ten matytus žmonių veidus. Lūšnose gyvenantys, vos galą su galu suduriantys čiabuviai žino, kad niekada nesusikraus didžiulių turtų, tačiau visada svečius pasitinka plačia ir nuoširdžia šypsena. Regis, jų laimei reikia tiek ne daug, kad jie gali pasijusti laimingi nuo visu gražumu išskleidusios gėlės. Lietuviai pagal įvairias sociologines apklausas nepriskiriami prie laimingų tautų. Mes nepatenkinti viskuo – pradedant lietingais Lietuvos orais, triukšmaujančiais kaimynais, baigiant vergišku darbo krūviu bei juokingu atlygiu už jį. Tačiau kodėl vieni, gyvendami tomis pačiomis sąlygomis, nuolat niurna, o kiti vis dėlto bando neprarasti humoro jausmo? Laimės pojūtis siejamas su pačiais įvairiausiais dalykais. Didžiosios Britanijos ir Australijos mokslininkai, ištyrę apie 1 tūkst. dvynių porų, nustatė genus, kurie daro žmones laimingus. Tiesa, nuo šių genų priklauso tik apie pusę mūsų laimės pojūčių. Likę veiksniai – santykiai, sveikata ir karjera.

Vieniša ar laisva?

Vieniša ar laisva?

Pastaruoju metu (ačiū emancipacijos judėjimui) vienišos netekėjusios moters etiketė jau nėra toks gėdingas dalykas, kaip tai buvo mūsų močiučių laikais. Vis daugiau moterų drąsiai išreiškia savo teisę rinktis ne tik vyrą, bet ir gyvenimo būdą. Bet turbūt nėra nieko tiek mobilaus ir kartu tiek sunkiai išjudinamo, kaip visuomenės nuostatos. Etiketės: „išsiskyrusi“, „vieniša“, „senmergė“ vis dar klijuojamos bei žeidžia moteris. Kažkodėl vyrams tokiu atveju galioja visai kitos sąvokos: „laisvas“, „viengungis“... O juk sąvokos „vieniša“ ir „netekėjusi“ labai skiriasi. Būti netekėjusia toli gražu nereiškia būti vieniša. Jau greičiau – laisva. Laisva nuo daugelio įsipareigojimų ir apribojimų, laisva rinktis – kaip ir su kuo praleisti laisvalaikį, su kuo gyventi. Tačiau visuomenėje įprasta tapatinti sąvokas „netekėjusi“ ir „vieniša“. Vieniša galima būti dėl įvairių priežasčių, taip pat ir dėl visai objektyvių. O štai „netekėjusių“ gretas sociologai skirsto į 2 kategorijas. Pirmajai priklauso veiklios, ypač užsiėmę moterys, nusprendusios visiems laikams (apie priežastis čia nekalbėsim): „realizuosiu save, darydama karjerą“. Šioms moterims pakanka „ateinančio“ vyro – tonusui pakelti. O ir namai joms tėra vieta, kur galima pailsėti ir atgauti jėgas prieš naują darbo dieną. Šios moterys realizuoja save, kaip asmenybės, tokiu būdu, kokį pačios pasirinko ir niekas neįrodys, kad tai yra blogai.

Vienišas ir… laimingas?

Vienišas ir… laimingas?

Vienišų žmonių daugėja. Dauguma mūsų didesnę dalį savo gyvenimo praleisime vieni. Ir tai verčia į vienišumą žvelgti ne kaip į nerimo ir baimės kupiną būseną, o kaip į saviraiškos siekiamybę; ne kaip į gėdą, o kaip į nepriklausomybę. „Neištekėti“ ar „nevesti“ toli gražu nereiškia „pasmerkti save vienatvei ir liūdesiui“; tai reiškia „suteikti sau šansą“. Šansą užmegzti daugiau, įvairesnių ir įdomesnių socialinių ryšių. Šansą patirti daugiau. Vienišumas – nebe ta būsena, kurią norisi kuo greičiau nugalėti vos ne bet kokia kaina. Jis turi savo privalumų. Juk jau seniai santuoka nebereiškia brandos. Vis daugiau žmonių suvokia, kad tai – vienas nuo kito nepriklausomi dydžiai: gali susituokti, tačiau taip ir likti nesubrendėlis; gali tapti brandžia, atsakinga asmenybe ir nesukūręs šeimos. Žinoma, tai nereiškia, kad nuo šiol žmonės nenorės sutikti tikro sielos draugo, su kuriuo norėtų praleisti visą likusį gyvenimą. Tiesiog jo paieškos nebus tokios desperatiškos, skubotos ir kupinos vienatvės baimės. O žmonės verčiau rinksis vienatvę, nei prastą šeimą. Tai patvirtina ir moksliniai tyrimai: dar niekas neįrodė, kad santuoka arba, atvirkščiai, jos nebuvimas – tai bilietas į laimę. Šių bilietų „kasa“ visai kitur. Laimei pasiekti reikalingas prasmingas gyvenimo tikslas ir geri socialiniai santykiai (nebūtinai su vienu asmeniu).

Didžiausia moterų nuodėmė - išdidumas

Didžiausia moterų nuodėmė - išdidumas

Vatikano ataskaitoje, kurioje nurodoma, kad skirtingų lyčių nuodėmės taip pat yra skirtingos, teigiama, kad moterys yra išdidesnės už vyrus, tačiau vyrai yra geidulingesni, pranešė BBC. Katalikų atliktas tyrimas nustatė, kad dažniausia moterų nuodėmė yra išdidumas, o vyrų potraukį maistui aplenkė tik potraukis seksui. Ataskaita paremta žmonių išpažintimis kunigui Robertui Busai - 95 metų jėzuitų mokslininkui. Popiežiaus asmeninis teologas Vatikano laikraštyje palankiai įvertino šį tyrimą. "Vyrai ir moterys nusideda skirtingai", - rašė monsinjoras Voicechas Gertichas laikraštyje "L'Osservatore Romano". Jis tvirtino, kad vyrams sunkiausia atsispirti geiduliui, rajumui, tinguliui, pykčiui, išdidumui, pavydui ir godumui. Dažniausios moterų nuodėmės išsidėsto taip - išdidumas, pavydas, pyktis, geidulys ir tingumas.

Pirmasis priešas

Pirmasis priešas

Kiekvienas žmogus turi priešų, bet ne kiekvienas žino, kad pagrindinis priešas gyvena žmogaus viduje.
Šis priešas – IŠDIDUMAS. Daugelis mano, jog išdidumas būdingas tik talentingiems, įžymiems žmonėms, nes jie turi kuo didžiuotis. Tačiau gyvenimas rodo, kad šią ydą turi visi žmonės be išimties. Išdidumas gali sukilti ir įsižeidus.
Dauguma žmonių išdidumo nelaiko nuodėme. Žudyti, vogti, girtauti – tai kitas dalykas, o išdidumas – kas gi čia blogo? Šventasis Raštas tvirtina, kad visų žmogiškųjų nelaimių šaknis – IŠDIDUMAS. Apaštalas Paulius laiške (2 Timotiejui 3, 1–4) rašo: „Žinok, kad paskutinėmis dienomis... žmonės bus ... išdidūs, pagyrūnai... pasipūtėliai...“. Dievas pažįsta mus labiau nei mes patys save. Kai skaitau apie nesibaigiantį ginčą tarp žmonių, ginančių savo tautos garbę ir pranašumą prieš kitas tautas, aš pats savęs klausiu – kas tai? Patriotizmas? Karšta meilė savo tautai, tėvynei? Nieko panašaus. Tikrieji patriotai negaili savo tautos gerovei nieko, netgi savo gyvybės. Tikri patriotai tam tikra prasme buvo Mozė ir apaštalas Paulius, kurie buvo pasiruošę netekti paties brangiausio – gyvybės dėl savo tautos išgelbėjimo. Emigrantų ginčuose tarp nacionalinių, politinių ir religinių partijų nėra nė menkiausio patriotizmo. Yra tik viena – didelis išdidumas: „mes, girdi, ne tokie kaip jūs, – mes geresni.“ Žmonės išdidumą laiko pranašumu, bet ko mes iš tiesų verti? Bausmės. „Mūsų teisumas, kaip purvini skarmalai“, – sako Dievas per pranašą Izaiją (64, 6).

C.S. Lewis. Didžioji nuodėmė

C.S. Lewis. Didžioji nuodėmė

Yra viena krikščionių elgesio norma, kuri labiausiai skiriasi nuo visų kitų. Yra nuodėmė, nuo kurios nėra laisvas joks žmogus pasaulyje, kuria kiekvienas bjaurisi, regėdamas ją kituose, tačiau dėl kurios vargu ar kas, be krikščionių, mano esąs kaltas pats. Esu girdėjęs, kaip žmonės prisipažįsta, kad jie blogo charakterio arba kad jiems susuka galvą moterys ar gėrimai, arba net kad jie bailiai. Bet neatsimenu, kad kada nors nekrikščionis prisipažintų dėl šios nuodėmės. Ir labai retai sutikdavau nekrikščionį, kuris nors kiek pasigailėtų kitų, kaltų šia nuodėme. Nėra kito trūkumo, kuris darytų žmogų nepopuliaresnį ir kurį mes dar mažiau suvoktume turį patys. Ir kuo daugiau jo turime patys, tuo labiau jo nemėgstame kituose. Yda, apie kurią kalbu, yra puikybė, arba saviapgaulė, o jai priešingą dorybę krikščioniškoji moralė vadina nuolankumu. Jei pamenate, kalbėdamas apie lytinę moralę, įspėjau, kad tai nėra krikščionių moralės centras. Taigi dabar priėjome tą centrą. Pasak krikščionių mokytojų, pagrindinė yda, didžiausias blogis yra puikybė. Neskaistumas, pyktis, godumas, girtuokliavimas ir panašūs dalykai, palyginti su ja, tėra tik uodo įkandimas: tai per puikybę velnias tapo velniu. Puikybė veda į kiekvieną kitą nuodėmę - tai visiškai prieš Dievą nukreipto proto būsena. Jums atrodo, kad per stipriai pasakiau? Jei taip, pamąstykite. Ką tik sakiau, kad kuo labiau žmogus pasikelia į puikybę, tuo labiau jis nemėgsta kitų puikybės.