Rekomendacijos vyresnio amžiaus žmonėms ir jų artimiesiems. Pagyvenusių žmonių gyvenimo kokybė turėtų prisidėti prie žmogaus noro ir gebėjimo gyventi aktyvų gyvenimo būdą bei ilgaamžiškumą.

Senėjimas yra ilgas procesas, prasidedantis laipsnišku žmogaus organizmo funkcinių galimybių mažėjimu. Skiriamos trys šio laikotarpio stadijos: senatvė – 60–74 metai, senatvė – 75–89 metai ir ilgaamžiškumas – 90 metų ir vyresni.

Su amžiumi prarandamas psichologinis lankstumas, o domėjimasis nauju, nežinomu pakeičiamas stabilumo ir patikimumo troškimu. Senėjimo neišvengiamumo suvokimas, susijęs su socialinio statuso praradimu, fiziniais apribojimais ir psichikos pokyčiais, vyresnio amžiaus žmones veda į socialinio rato susiaurėjimą, nepilnavertiškumo ir nenaudingumo jausmą, o kartais ir sunkias depresines būsenas.

Psichologinis pagyvenusio žmogaus portretas:

Tyrimai ir kasdienė praktika rodo, kad yra keletas būdingų pagyvenusio žmogaus gyvenimo būdo ir elgesio bruožų:

• saviizoliacija iš socialinės aplinkos dėl socialinio gyvenimo pilnatvės praradimo, ryšių su visuomene kiekio ir kokybės apribojimo;
• vienatvė – būtent senatvėje netenkama draugų ir artimųjų, praeina seni draugai, vaikai pradeda gyventi savo gyvenimą, dažnai atskirai nuo pagyvenusių tėvų. Senyvo amžiaus žmogui atimama galimybė bendrauti, gauti visą įmanomą pagalbą, nuolat judėti ir veikti;
• sumažėjęs susidomėjimas gyvenimu atsiranda dėl socialinių kontaktų stokos, abejingumo sau ir aplinkiniam pasauliui;
• psichologinė apsauga, kuris varžo protą, jausmus ir gyvybinę veiklą, paprastai leidžia žmogui rasti laikiną dvasios ramybę, tačiau senatvėje gali pakenkti, nes sukelia norą išvengti naujos informacijos ir kitų gyvenimo aplinkybių, kurios skiriasi nuo nusistovėjusių. stereotipai;
• atsargumas, taupumas, taupumas – dėl savotiško laiko pojūčio. Pagyvenęs žmogus visada gyvena dabartimi, jo praeitis, prisiminimai, taip pat ateitis visada su juo, dabartyje. Tam tikri veiksmai planuojami iš anksto, vyresnio amžiaus žmogus jiems ruošiasi protiškai;
• nesugebėjimas suvokti naujų dalykų dėl to, kad vyresni žmonės nuo jaunystės bando sukurti kažką panašaus į prarastą rojų, nerimauja ir apgailestauja; koncentruodamiesi į praeitį, jie nepastebi dabarties, taip prarasdami ateitį, nustoja vystytis kaip asmenybė;
• jautrumas, dirglumas, kaprizingumas, rūstumas, godumas ir pan. – senatvėje aiškiai išryškėja tie neigiami charakterio bruožai, kurie buvo maskuojami jaunystėje;
• nerimas ir įtarumas atsiranda dėl nepasitikėjimo savo jėgomis;
• neigiamos emocijos ir depresija atsiranda dėl pernelyg didelio panirimo į ligą.

Tačiau neturėtumėte kurti psichologinio pagyvenusio žmogaus portreto tik dėl neigiamų senatvės psichologinių savybių ypatybių. Vietos ir užsienio mokslininkų tyrimai rodo įvairias seno žmogaus teigiamo požiūrio į gyvenimą ir visuomenę apraiškas.

Galima išskirti šiuos sėkmingus socialinius ir psichologinius senatvės tipus (I.S. Kon):

Pirmasis tipas – aktyvi kūrybinė senatvė, kai vyresni žmonės, išėję į užtarnautą pensiją, ir toliau dalyvauja visuomeniniame gyvenime, ugdo jaunimą, teikia visą įmanomą pagalbą tiems, kuriems jos reikia – gyvena visavertį gyvenimą, nepatiria jokios negalios.

Antrasis tipas – pasižymi tuo, kad pagyvenę žmonės pradeda užsiimti veikla, kuriai anksčiau neturėjo laiko: saviugda, poilsis, pramogos ir pan., šio tipo pagyvenusiems žmonėms būdingas geras socialinis ir psichologinis prisitaikymas, lankstumas, prisitaikymas , tačiau jų energija nukreipta tik į save.

Trečias tipas – dažniausiai pasitaiko tarp moterų. Jie randa pagrindinį savo jėgos panaudojimą šeimoje; Tačiau, kaip pastebi psichologai, šios grupės žmonių pasitenkinimas gyvenimu yra mažesnis nei pirmųjų dviejų grupių.

Ketvirtas tipas būdinga žmonėms, kurių gyvenimo prasmė yra rūpintis savo sveikata. Su tuo susijusios įvairios veiklos formos ir moralinis pasitenkinimas. Tačiau tuo pat metu pastebima tendencija perdėti tikrąsias ir įsivaizduojamas ligas bei padidėjusį nerimą.

Pagrindiniai veiksniai, skatinantys senėjimą:

• aiškaus gyvenimo ritmo trūkumas;
• susiaurinti bendravimo sritį;
• pasitraukimas iš aktyvaus darbo;
• „tuščio lizdo“ sindromas;
• žmogus pasitraukia į save;
• vienatvės jausmas;
• diskomforto jausmas iš uždaros erdvės ir daugybės kitų gyvenimo įvykių bei situacijų.

Daugelio šių veiksnių galima išvengti arba juos gana neskausmingai įveikti, pakeitus požiūrį į senėjimo procesą apskritai.

Pagyvenusių žmonių gyvenimo kokybė turėtų prisidėti prie žmogaus noro ir gebėjimo gyventi aktyvų gyvenimo būdą bei ilgaamžiškumą. Jis formuojamas dalyvaujant valstybei ir pačiam žmogui:

• tinkamas pensijų aprūpinimas;
• būsto sąlygos turi atitikti senyvo amžiaus žmogaus reikalavimus ir gyvenimo sąlygas, priklausomai nuo gebėjimo savimi pasirūpinti praradimo laipsnio;
• aplinkos prieinamumas (viešoji, transporto infrastruktūra, sveikatos priežiūros ir socialinės apsaugos institucijos ir kt.);
• informacijos prieinamumas;
• vyresnio amžiaus vartotojų teisių apsauga;
• galimybė gauti papildomą išsilavinimą;
• prieinamos ir kokybiškos medicinos ir socialinės paslaugos;
• sveika gyvensena (racionali mityba, fizinė ir protinė veikla, psichologinis ir emocinis stabilumas).

Senyvo amžiaus žmonių gyvenimo kokybės kriterijai:

• poreikių tenkinimas
• fizinė savijauta
• psichinė gerovė
• socialinė gerovė
• pasitenkinimas gyvenimu

Geros savijautos jausmas arba jausmas, kad „man sekasi gerai“ susiję su tokiomis problemomis kaip:

• būstą
• veikla
• sveikatos
• šeimos santykiai
• gyvenimo prasmė

Senyvo amžiaus žmonių gyvenimo kokybę lemiantys veiksniai:

• jausmas „kad su manimi viskas gerai“
• gyvenimo prasmė
• vertės jausmas

Senyvo amžiaus žmonių gyvenimo kokybė labai priklauso nuo aplinkinių gebėjimo su jais bendrauti, nuo slaugos ypatybių žinojimo, taip pat nuo gebėjimo suteikti pagyvenusiam žmogui psichologinę pagalbą, padėti organizuoti aktyvų poilsį, darbą, subalansuota mityba ir įrengti namus pagal senyvo amžiaus žmogaus poreikius.

Tie, kurie rūpinasi vyresnio amžiaus žmonėmis, turi prisiminti, kad kiekvieno žmogaus gyvenimo kelias yra unikalus, o praeities veikla verta pagarbos. Dabar bejėgis ir silpnas, šis žmogus jaunystėje ir brandoje mylėjo ir buvo mylimas, mokėsi ir dirbo, augino vaikus. Žmogaus suvokimas apie savo vertę šeimai, artimiesiems ir visuomenei prailgins jo aktyvų gyvenimą ir praskaidrins senatvę.

Negalima neprisiminti iškilaus mokslininko Dmitrijaus Likhačiovo žodžių: „seni žmonės il