Iš Igno Končiaus tautosakos užrašų: liaudies medicina (patarimai sergantiems). Sužinok liaudiškus patarimus, kurie tau labai pravers.

Iš Igno Končiaus tautosakos užrašų: liaudies medicina (patarimai sergantiems)

Užrašyta 1919 m. rugsėjo 11 d. Pateikė A. Vainoriuks:

Narijos kaulas:

• Vainoriukui ant snukio buvęs užaugęs didelis narijos kaulas. Jis atsistojęs prie lango ir bevardžiu pirštu, nuo lango rasą imdamas, trynė prieš saulę, kalbėdamas „Sveika Marija“.
• Reikia trinti apipuvusiu žmogaus kaulu.

Nuo pjūties:

• Išvirinti kiaulės šūdą ir nusunkus duoti gerti.
• Turkpipirį gerti. – A. Vainoriuks.

• Nuo girgždėlės nori pasigydyti – pavok pečluostę.
• Kai įkanda šuo, kad rožė neįsimestų, reikia tuoj iškirpti to paties šuns plaukų ir pasmilkyti. (Iš daug ko yra tekę girdėti).

Karpų gydymas:

• Suskaityti visas karpas ir suraizgyti ant siūlo ar apvarčio tiek mazgų, kiek yra karpų, ir pamesti jį. Galima pamesti ir medelį, kuriame būtų išrantyta tiek griovelių, kiek suskaičiuota karpų. Kas ras, tam prikibs, o pametusiajam nugis. (Plačiai žinomas);
• Baigiantis mėnesiui, reikia pakišti karpa apaugusią kūno dalį po besišlapinančios kiaulės šlapimu ir mazgoti tuo šlapimu karpa (omis) apaugusią vietą. (Padeda. Sesuo taip karpas gydėsi – I. Končiaus pastaba);
• Karpas reikia trinti į akmenį bobnyčioj, ten, kur yra šventas vanduo. (Mano brolis, neva, taip pasigydė – I. Končiaus pastaba)

Nuo pasiutusio šuns įkandimo:

• Pavirinti topolių pumpurus saldžiame piene ir duoti lakti. (Pateikė Anastazija Končienė)
• Arbatos pokio spindintįjį popierių sudeginti virtuvėje, pečiuje (ant kuknės) į žirnelius ir duoti suėsti ar į duoną įmaišyti. (Pateikė Grossaitė).

Pateikė Antanas Mykolas Končius:

• Arielkai viduriuos užsidegus ir putoms pradėjus eiti pro burną, reikia primyžti burną.
• Kai į akį koks krislas įkrenta, moka išliežti arba leidžia vėžio girną.

Pateikė Dzidorius Kazragis:

• Nuo reumatizmo padeda barsuko taukai.

Pateikė Untulis iš Gelingėnų:

• Jei karvė peklaraupe serga, reikia jai išlupti iš uodegos nariukus (išimti kauliukus).
• Kiaulėms greit dvasiot pradėjus, nukirsk uodegų galiukus. Padės.
• Karvei strėnas nuleidus, reikia iškaršti lietuvį, nuleisti kraują.
• Užaugus kaklui, reikia gerti šventintą vandenį.

Pateikė L. Tautkus:

• Nuo gerklės uždegimo: katės šūdą gerti.

Pateikė Anastazija Končienė:

• Jei kas apmirė, reikia jį pavilkti į kitą vietą – greičiau atsigaus.
• Žegčioja žmogus – išgąsdink jį ir praeis.
• Nuo ausų skaudėjimo gydoma motinos pienu. (Taip mano brolį gydė – I. Končiaus pastaba)
• Įsipjovus ar įsikirtus, ant žaizdos uždedama pompotaukšlių, vortinklių, užpilama žemėmis.
• Ant žaizdos užpila ir „vorielkos“ (degtinės), kurioje yra palaikyti topoliai.

Nuo kosulio:

• Aviečių arbata;
• Rūkyti dilgėlėmis;
• Ledinį cukrų ėst (valgyti). Ledinį cukrų padaro taip: cukrų iš vakaro apipila vandeniu ir iš ryto geria nemaišius naudoja.

Kai rankos ar kojos suskeldėja, reikia jas tepti pastijolka (šviežia grietinėle), muilu, žvaktaukiais.

Kraujui iš nosies pradėjus bėgti reikia aprišti mažąjį rankos pirštelį.

Vaistai nuo viduriavimo („trydos“):

• Kiaušius iškepti pirkšnėj (atkasti ugniavietėje anglis ir į raudonus pelenus įpilti kiaušinį. Kiaušinius sumaišyti su pirkšnimis. Galima prieš kepant ir karčiųjų pipirų įdėti,po to tuos kiaušinius ligoniui duoti ėsti (valgyti);
• Virinti spalius;
• Duodamas mairūnas, saulėkrėsliai, metyės suvirintos;
• Degintas karvės ragas piene;
• Kaulai deginti piene;
• Silkę reikia valgyti;
• Karčiuosius pipirus piene virinti, tik reikia žiūrėti, kad jų skaičius būtų neporinis.

Kai nebepasišlapina („nebepramyž“):

• Duoti kiaulės pūslę:

1. a) vieni sako, kad reikia pavirinti ir tą skystimą duoti gerti ligoniui,
2. b) kiti sako, kad reikia paspaudyti į vandenį ir tą vandenį duoti gerti;
3. Duoti gerti varpučių arbatėlę.

Kai skauda dantį:

• Pridėti juodo avino vilnos su medum. (Pateikė B. Grossas)
• Tabokos lapą prie kojos pritverti kryžmai (jei skauda kairiojoj pusėj, tai pritverti prie dešiniosios, jei dešiniojoj – prie kairiosios);
• Smilkyti drigniais – uostyti jų kvapą pasilenkus ant torelkos (lėkštės) – kirminai iš dantų ima byrėti kaip avižos (Pateikė B. Grossas);
• Sutrink kanapių galvelę su paraku ir uždėk. (Pateikė Senkauskis)
• Pakramtyk žaltalankį (neva, karkliniuką) arba juo pakrapštyk dantį. (Pateikė Anastazija Končienė)

Nuo smaugų:

• Sudeginti krupį (rupūžę), jo pelenus sumaišyti su medumi ir duoti valgyti. (L. Tautkus davė vienam sūnui. Padėjo. Kitam sūnui nebespėjo tokių vaistų sutaisyti.) (Pateikė Griušauskas, gyvenęs prie Kuršėnų)

Nuo rožės, išgąsčio, kai supunta (ištinsta):

• Smilkyti rugių miltais;
• Apibarstyti sudegintų plaskanių

Nuo pjūties:

• Išsunkus gerti šviežią vijoklės žiedą, pavirintą vandenyje. (Kai buvau mažas, mano mama tokia arbatra girdė – I. Končiaus pastaba)

Nuo girgždėlės:

• Kišti į girgždančius ratus ar duris. (Daug kas yra sakęs)
• Aprišti nakčiai su juoda šilkine skarele. (Pateikė Anastazija Končienė ir Valė Grigoulalė)

Kai nulūžta koks kaulas

• Pritverti gluosnio žievelių. (Užrašyta pagal Anastaziją Končienę ir daugelio kitų patarimus)
• Kai gyvuliui kaulas nulūžta, dažniausiai duodama sūkaistą varinį pinigą. Varis, būk tai, nueina į perlaužtą kaulo vietą ir kaulai sukimba. (Pateikė Antanas Mykolas Končius)

Pateikė Urbonas:

• Majaus vabalėlį su medumi duoda nuo pasiutusio gyvulio įkandimo. Veikia vienodai: tiek žmogui, tiek gyvuliui įkandus.
• Springstančiam reikia kumščiu per nugarą suduoti.

Nuo šlapinimosi po savimi:

• Suvyniot (apsiaust) drobule su „mėnuliu“ ir įstumti prie svetimų žmonių. (Pateikė Anastazija Končienė);
• Suėsti dvi gyvas peles. (Pateikė Dzidorius Kazragys);
• Išvaksyt (subarti) bobnyčioj. (Pateikė pas Končius tarnavusi mergė);
• Gerti vandens suneštas putas. (Pateikė Anastazija Končienė);
• Gerti sumaltus karosų žvynus su degtine. (Pateikė Leonas Tautkus);
• Pasergėti ir myžant pakišti bliūdelį (miegant, žinoma). Į tą skystimą įmaišyti petliavotų miltų, iškepti pyragą ir duoti suėsti ligoniui, žinoma, apie tai jam net paskui nieko negalima sakyti. (Pateikė P. Petrauskis);
• Sumalti tarakonų ir juos gerti su saldymais. (Pateikė Julijonas Urnikis).

Užrašyta 1913 m. spalio 24 d.:

• Zuikio šlapimą duoti gerti ( Pateikė I. Kentras);
• Į Velykas nuėjus pasakyti: „Ir aš, pons myžaltaškis atėjau“. Jei kas atsakys: „Myžk kaip myžęs“, nepadės. (Pateikė Liudvisė.)

Užrašyta 1912 m. gruodžio 14 d. Pateikė Anastazija Končienė:

Nuo kosulio mirkyti kojas vandenyje, kuriame virė neluptos bulbės.

Įlindus rakščiai, reikia pasmilkyti marškinių audeklu – nesirožys (nekils uždegimas).

Nuo kirminų degina plunksnas ir duoda jas tokias sudegintas ėsti (valgyti).

Užsirožijus ir užsimilžus pirštui, kiša jį į karštą keptą cebulę – greičiau pratrūksta ir skausmą mažina.

Nuo dedervinės tepti rasa nuo lango.

Kai višta nepradeda dėti, jai duoda sūkaistus varius.

Kad kumelė po kokio darbo neišsimestų, duoti po saują visų grūdų: avižų, miežių, rugių.

Kad karvė po apsiveršiavimo geriau nusivalytų:

• Zuikio taukais tepti gyvragį (ragą palei patį kerą);
• Išvirinti marškonę giją ir duoti gerti skystimą, o pačią marškonę pritverti prie kryžkaulio.
• Nagatkų arbatėle girdyti.
• Į gėralą įgniaužyti virtų batvinių.

Kai degina rėmuo:

• Nulaužyt ruginių šiaudų narelius ir bent porą burnoje kramtyti (Taip gydėsi mano mamos patėvis Kaunas – I. Končiaus pastaba).
• „Ėd mane rėmuo“
• „Aš turiu ką ėsti“
• „Ėsk šūdą“. (Tą reikia paskui kartoti)

Užrašyta 1912 m. sausio 14 d.:

Sergant lieliša:

• Užkišti alksnio šaką su lapais už aprumbo. (Pateikė Julijonas Urnikis)

Užrašyta 1912 m. sausio 19 d.:

• Anastazija Končienė pasakojo girdėjusi Ješinskienę (Ješinskio iš Skruzdynų motiną) kalbant, kad žydas liepęs nuplauti vaiką ir tą vandenį supilti šeimynai į duoną – vaikas augs, o jei sirgo, – pasveiks.

Jei vaikai neauga:

• Kūmais reikia pakviest ubagus iš špitolės;
• Kūdikį reikia pakrikštyti senolio vardu. Taip padarė Skruzdynuose Ješinskis. Prieš tai jam per trumpą laiką buvo mirę 22 vaikai. Pakrikštijo Stouslelė (Stasys) – į senolį, ir paaugo.
• Ugniai atsiradus, reikia plėnimis apsūdyti skaudančią vietą (ugnis dažniausiai atsiranda ant lūpų, atrodo kaip šašelis, nugramdyta vieta).

Nuo kosulio:

• Suvirinti avižas su apyniais ir gerti;
• Metylių lapus smulkiąja druska pasūdyti ir valgyti;
• Pinavijų arbatą gerti;
• Kaulo alėjką, išmaišytą drungname saldžiame piene, gerti;
• Klevo žiedus suvirinus gerti;
• Gerti Verionikų arbatą;
• Karklavijas (auga prie upės, karklynuose) gerti.
• Mirkyti kojas (įdėti druskos ir pelenų). Mirkyti kiekvieną vakarą.

Užrašyta 1912 m. vasario 11 d.:

Nuo kirmėlių:

• Ievos uogas ėst;
• Mėtras ėst;
• Česnaką ėst (pratrydus taip pat padeda). Su druska ir duona ėst;
• Listvininkus suraugint smetone (grietinėje).

Užrašyta 1912 m. gegužės 28 d.:

Nuo pjūties:

• Juodas vilnas sulaisčius su degtine dėti vaikui ant pilvo;

Nuo virų:

• Su alksnio pagaliu (degančiu) maišyt po gerklę;
• Duoti ėsti kanapių grūdų.

Nuo liaukų:

• Sumaišius užtriną, paraką ir druską tepti penzeliuku (teptuku);
• Nupjauti po liežuvio „grūdelį“;
• Ant sprando užrišti „užtrino šniūrelį“ (tą, ant kurio užtrinas buvo pakabintas)

Užrašyta 1912m. gegužės 28 d.:

• Kad paršeliai daugiau ėstų, duoti alksnių šakeles su pienu.
• Nuo kosulio vėžių duoti valgyti.

Nuo raupų (randų):

• Vištšūdžius suvirinti su saldžiu pienu;
• Nupjauti uodegos galiuką ir įmesti paršelį į prūdą.

Žmogui nuo putmenų:

• Vėžius gyvus sukimšti, išsunkti ir gerti;
• Tarkuotų morkų sultis gerti;
• Svogūnus supjaustyti ir sudėti į degtinės pusbonkę ir dar įdėti juodnotrynių šaknų.

Susirgus plaučių uždegimu tinka avies spiros: spiras reikia vienas suvirinti arba virinant dar įmesti bezdo, šermukšnių žievės.

Jei paleisi namie vėžį ir jis gaus padvėsti, ant jo užtūpusi muselė įkąs žmogui, ir jam prisimes vėžys (susirgs žmogus vėžiu)

Jei skauda dantis, reikia krupę iš po pastogės ištraukti, padėti ant įkaitintos plytos ir tą jos garą alsuoti, apsidengus galvą drobule.

Jeigu kiaulės neparšiuojasi, reikia giveldrekį į drabužį suvyniojus prie geldos galo prikalti. Prašalys (pašalins) pavydą. Kiaulės tada puikiai seksis.

Jei į akį įaugo miežis:

• Apibadyti su miežiu;
• Su musės pasturgaliu apibadyti;
• Spjauti į akį susirgusiajam nežinant.

Užrašyta 1912 m. gruodžio 26 d.:

Nuo drugio:

• Grybų vandenį gerti (mano senolis yra gėręs);
• Žalius vėžius su „vorielka“ apipilti.

Nuo galvos skaudėjimo ant galvos dėti žemę iš po slenksčio.

Nuo girgždėlės: kramtyt, kas žeimijnoj pats pirmas arba paskutinis.

Užrašyta 1911 m. spalio 26 d.:

Nuo geltos:

• Veizėk į auksą;
• Šikti tupint ir žiūrėt į nagus.

Užrašyta 1911 m. spalio 29 d.:

Kai vaikas naktimis neramiai miega ar krūpčioja, pasmilkyk nakvišomis arba aguonų galvomis. Pasmilkyk ir padėk po galva.

Nuo išgąsčio:

• Katės šūdą gerti.
• Lapės šūdą (Grossui davė Kuleckis)
• Neva minkštas zuikių vilnas suvirinus gerti (Pateikė Kuleckis).

Nuo galvos skausmo gerti su medumi sumuštą baltąjį dirvomedį. (Pateikė Anastazija Končienė)

Užrašyta 1913 m. sausio 20 d.:

Kaklui užaugus:

• Šmirą reikia pritverti arba net popierių, kuriame buvo šmiras;
• Vilnonę kojinę pripilti karštų pelenų ir aptverti kaklą (sprandą)

Pateikė J. Urbonas:

• Kad karvė jaučius apimtų, jai, ką tik apsiveršiavus, reikia duoti ėsti ant duonos užpiltos druskos ir apmelžti krekena.

Pateikė I. Končiaus sesuo:

• Nuo rožės duoti gerti lapės šūdą, kaip kavą išvirinus. (Pateikė I. Končiaus sesuo)
• Nuo kraujo ligos duoti gerti mėtos sultis su užperėtais kiaušiniais.
• Kad karvės pienas negestų, pieną sunkti per Vainikus pašventintus rūtus.
• Nuo šlapinimosi: zuikio kiaušinius sudeginti ir duoti gerti. (Pateikė J. Urbonas)

Pateikė B. Grossas:

• Negalima maudytis upėje, ežere kol gegužė nekukuoja ir vanduo nepražydo – maudantis galima įgauti drugį.
• Kol gegutė nekukavo, gyvuliams duoti išvirintą kirminą – bus sveiki, daug ės.
• Jei karvė ar avis nupampo ir padvėsė – suėdė žaliąjį vorą. Gyvuliui ėmus pampti, reikia sugauti žaliąjį vorą, sutrinti jį rankose ir glostyti negaluojantį gyvulį ta ranka.
• Ką tik susirgus džiova (sukata) reikia gerti arbatą iš susukto medžio.
• Nuo kirmino įkandimo padeda iš ausies bėgantis medus (siera). Juo reikia tepti įkandimo vietą.

Nuo suskio:

• Maudantis kol gegutė nekukavo galima išsigydyti nuo suskio ir brontų;
• Žiemą tris kartus reikia išsimaudyti eketėje;
• Suėsti išvirintą kirminą (gyvatę).

• Kai kaklą skauda, reikia pritverti šunšūdį, tik tokį, kuris per žiemą išbuvo ant kęso (kieso).
• Kai kaklą užima, reikia smilkyti su krupiu.
• Arkliams nuo užandžių duoti žmogšūdį, bonkėje sumuštą su žolėmis.
• Susirgus rože, reikia gerti katės kraują, išleistą iš ausies.
• Nudegus arba nusitvilkius, karvašūdžiu apdėti skaudamą vietą.
• Vaistas vaikams nuo kirminų: išgramdyti iš cigarnyčės (tabokinės) taboką ir duoti sugerti su arbata.

Užrašyta 1913 m. rugsėjo 1 d.:

• Kad dar ir kitą vaiką pagimdytų, gimdyvę reikia pagirdyti rabarbarų arbata.

Nuo pjūties:

• Sugaudyt pusę stiklinės šimtakojų ir duoti su ricina. (Liudvisė)

Nuo dantų sopėjimo:

• Keptą svogūną „dėti“ kryžmai į ausį.
• . Krienų pridėti prie rankos. (Pateikė Liudvisė Drungilalė)

Nuo rožės:

• Dėti bleivosio su kiaušiniu ant mėlyno popieriaus (cukrinio)

Nuo Certaplaukio su miežio varpa sukti apie žaizdą. (Pateikė Liudvisė Drungilalė)

Rachitikus vaikus reikia taip mazgoti (plauti): įmesti neatakusius šuniukus į verdantį vandenį ir kiek pavirinti. Po to juos išimti ir tą vandenį atšaldžius iki reikiamos temperatūros maudyti jame vaiką. (Pateikė Barbora Stauskaitė)

Užrašyta 1913 m. sausio 21 d.:

Nuo saulės nudegimo plautis karvės sriutomis. (Kurše, Austėje, girdėjusi Barbora Stauskaitė)