Meilės istorijos

Dar visai neseniai tikėjau žodžiu, tikėjau priesaika, tikėjau žmogumi. Dar visai neseniai žmogaus akyse mačiau viltį, mačiau ugnelę. Šiandien nebematau ir netikiu niekuo. Ne, ne todėl, jog būčiau apakusi ar visiškai nusivylusi gyvenimu. Žinoma jis nėra proporcingas laimei, bet nusivylimo neužtenka, kad nebetikėčiau ir nematyčiau. Kas atsitiko? Blogiausia, kad neatsitiko nieko. Visai neseniai dalyvavau meninio skaitymo konkurse. Viena mano darugė sakė eilėraštį apie žmogų, kuris šypsosi gatvėje. Įsivaizduokit: stovi ir šypsosi. Pabandykit ir jūs, be galo gera. Tačiau ir tas eilėraštis baigėsi tuo, kad visi nustojo šypsotis. O, kad taip būtų tik eilėraštyje. Grįždama tąkart namo bandžiau atrasti nors vieną žmogelį, kurio lūpų kampučiai nors šiek tiek šypsotųsi. Prisipažinsiu atvirai - nepavyko. Aš mielai sutikčiau, artėjant tokiai nuostabiai šventei, būti pirmoji, kuri džiugintų žmones vien nuoširdžia šypsena. Bet patys pagalvokit, kaip į mane žiūrėtų tie, kurie pyksta ant gyvenimo. Greitai būčiau įvertinta ir ant kaktos turėčiau etiketę su dideliu užrašu: BEPROTĖ. Kai tai suprantu galėčiau skradžiai žemę prasmegti ir tokiomis akimirkomis puolu į neviltį. KIEK MAŽAI MŪSŲ ŽEMĖJE MEILĖS šaukiu į naktį. Negi niekas negali manęs suprasti? O aš juk noriu šypsotis, tiek nedaug tik šypsotis. Pavydit? Ateikit išmokysiu ir Jus. Atrodo taip ir galėčiau baigti šį savo laiškelį, bet nenoriu. Kadangi mano širdis kupina meilės, o mano lūpose nerimastinagi žaidžia šypsena.

Vieną dieną man nusišypsojo laimė, atitrūkti nuo visų darbų ir rūpesčių išvažiavau atostogauti į Palangą. Nieko nėra maloniau nei dienas ir vakarus praleisti prie jūros. Vakare su draugėmis nuėjome į diskoteką. Man patiko ten buvęs vaikinas, su kuriuo visą vakarą šokau. Tačiau namo eiti nutariau viena. Ėjau plačiomis gatvėmis, šiltas vėjas glostė mano kojas, kilnojo mano trumpą sijonėlį. Išgirdusi jūros ošimą, neišvėriau ir nuėjau prie jūros. Stovėdama ant tilto ir žvelgdama į mėlynuosius tolius svajojau apie kažką nerealaus. Jaučiau, kaip kažkoks vaikinas artinasi prie manęs. Aš norėjau pabėgti, bet švelnios rankos apglėbė mano pečius ir tyliai jis tarė: - Mieloji, jau visą vakarą tu mane vilioji savo gražia šypsena. Išgirdusi skardų balsą, atsigręžusi pamačiau Audrių. Su juo buvau susipažinusi diskotekoje. Audriaus akys buvo aistringai įsmeigtos į mane. Aš nuleidau akis. Staiga pajutau jo lūpas, jis bučiavo mano rankas. Nesusivaldžiau ir atstūmiau jį. Kitą vakarą susitarėme susitikti toje pačioje vietoje. Mane sužavėjo Audriaus didelės rudos akys, juodi trumpi plaukai, platūs pečiai ir kerinti šypsena. Nuo to vakaro visą laiką praleisdavome kartu. Važiuodavome į restoranus, diskotekas, piknikus prie jūros. Per visus keturis mėnesius sužinojome viską apie vienas kitą, visus trūkumus, paslaptis. Neturėjau nieko brangesnio už Audrių, jį sapnuodavau kiekvieną naktį. Užsisvajodavau ir tarsi pajusdavau, kaip į mane žvelgia jo didelės rudos akys.

Mažame, jaukiame kambarėlyje skambėjo rami melodij. Aplink mus gaubė tamsūs langai. Tik aukštai danguje buvo matyti, ryškiai šviečiantis mėnulis. Jis ly būtų žiūrėjęs į mus. Mes buvo me paskendę žvakių šviesoje. Ji tai labiau švytėjo, tai prigesdavo, o mus tik dar labiau ramino. Sėdėjome ant minkštos lovos; savo rankomis buvau apkabinęs Ją. Ji prisiglaudė prie mano krūtinės, tarsi mažas, meilus kačiukas. Glosčiau jai galvą, pirštais braukiau per jos rudus plaukus. Jie buvo tokie švelnūs. Negalėjau sustoti lietęs jos švelnius skruostus, mažą nosytę. Padėjęs galvą ant jos pečių ir susiglaudę veidais prisiminėm vakarą, kada dovanojau mažą širdutę, kurios vieną dalį dovanojau jai, o kitą atiteko man. Tai buvo amžinos draugystės širdis. Paskendome ežero vėsoje. Mūsų žvilgsniai susitiko. Kažkur dingo ir žodžiai. Dar akimirka ir mūsų lūpos susiliejo. Lūpos, jos tiesiog žaiste žaidė. Bučinys jis buvo toks saldus. Tada tik galvojau, kad tas lekiantis, negailestingas laikas sustotų. Staiga grįžome į mus supusį pasaulį, paskendome žvakių šviesoje. Neapsakomai buvo gera laikyti apkabintą savo iširdelę. Norėjosi tik viena - ilgai ilgai pasilikti su ja. Ji troško to paties ištarusi "angėlėli, aš taip pat tave myliu". Deganti žvakė, tyliai sklindanti rami melodija, lūpų saldus žaidimas ir dvi įsimylėjusios sielos.
Bėdo laikas ir mums reikėjo išsiskirti. Tas negaislestingas atstumas mus išskyrė. Bet trumpam.

Žiūriu į lėtai besileidžiančią saulę ir jos auksiniuose spinduliuose regiu mano kūną draskančią raudą. Norėčiau drauge su ja pasinerti į jūros gelmes ir daugiau niekada nebejausti skausmo ir nežinomybės, tos beprotiškai nepakeliamos vienatvės ir beprasmybės jausmo. Norėčiau, kad ateinanti naktis išsklaidytų neišsipildžiusių svajonių debesį, norėčiau, kad jis pagaliau plyštų ir visos jame pasislėpusios svajonės išbyrėtų, išsisklaidytų ir daugiau niekada manęs nebekankintų. Kaip gaila, kad jos neišėjo drauge su Tavimi, o pasiliko ir tarsi kirminas mane graužia kiekvieną kartą, kai tik žiūriu į kylančią saulę, lyjantį lietų, pasirodant pirmosioms žvaigždėms, visa tai man primena Tave, Tavo nuostabias žalias akis, kerinčią šypseną, švelnius bučinius, karštą alsavimą ir tyliai ištartus žodžius "noriu būti šalia tavęs dabar ir visada". Och, kad viską būtų galima pamiršti, išplėšti kaip knygos lapą ir išmesti, bet tai neįmanoma, nes viską užmiršti taip staiga, per daug sunku ir skaudu. Bet argi verta dar Tave prisiminti, galvoti apie Tave ir kankintis? Kiek dar laiko reikės, kad viskas pagaliau baigtųsi? Kiek dar rinksiu kaip trupinius Tavo pasakytus žodžius ir lipdysiu vientisą rišlų paaiškinimą dėl ko mane palikai? Ar taip ir nesužinosiu, kodėl turėjau taip ilgai kentėti? Kiek dar laiko guosiu save, kad Tu taip pasielgei tik todėl kad buvau Tau per daug gera, nors iš tikrųjų nemylėjai manęs visiškai... Argi buvo lengva taip viską imti staiga ir užmiršti, taip tarsi nieko nebuvo?

Lietus. Tūkstančiai mažų lašelių atsitrenkia į šaltą žemę. Ir išnyksta... Niekas jų neprisimins, ne visus pastebėjai ir tu. Ne visus net ir labai norėdamas pastebėtum. Tūkstančiai atskirų pasaulių išnyksta tau nė nespėjus suprasti, kad jie išvis egzistuoja... Ašaros. Kaip ir lietus. Tik jos sūrios. Bet juk ir jos - tai tūkstančiai mažų pasaulių: džiaugsmo, skausmo, nevilties... Juk lyja kiekvieno mūsų širdyje. Dideliais, sūriais ir sunkiais lašais. Jie rieda, atsitrenkia, dūžta ir paberia mln. aštrių šukių, kurios sminga į tavo sielą taip skaudžiai, kad nejučia viskas ištrykšta ir prasiveržia į išorę... Bet prasiveržia retai. Juk mes pripratę viską slėpti. Ir tai ne visada tu tai supranti, net tą akimirką, kai labiausiai tavęs reikia šalia... Ne viskas vien žodžiais pasakoma... Rašau SMS į orą. Žiūriu į dangų ir noriu verkt. Aš verkiu kai labai tavęs noriu. Man skauda, kad tu ne čia.
Tai kaip filme. ...būtų kitaip jei tu būtum, pavyzdžiui, miręs, ir aš verkčiau norėdama, kad būtum šalia. Juk žinočiau, kad taip niekada nebus, todėl tas skausmas būtų nepakenčiamai blogas. Štai kur skirtumas. Man sunku kvėpuot. Iš meilės plyšta plaučiai. Ir kas sugalvojo, kad mylima širdimi? Kvailystė. Mylima plaučiais. Įkvepiu ir krūtinė prisipildo paralyžuojančio jausmo... Myliu iš visų plaučių. Ieškau tavęs pravažiuojančiuose taxi, praeivių veiduose, reklamų stenduose.
Mintyse bučiuoju tavo pilvą. Liečiu kaklą.

Rodos, tai tik eilinis vasaros vakaras... vakaras, kuris lyg ir turetu niekuo nesiskirti nuo kitu, bet, deja, skiriasi... Šįvakar jaučiuosi kaip niekad vieniša. ne todėl, kad sėdžiu namuose viena, bet todėl, kad jaučiu kažkokią tuštumą viduje. Sėdžiu balkone ir žiūriu pro langą, tik vaizdą matau kiek kitokį nė visada. Ką matau? Beribe tolumą, tolumą į kurią žiūrint užplūsta įvairiausios mintys. Mintys, kurios dar labaiu suspaudžia širdį, sujaukia jausmus ir priverčia labiau susimąstyti. Apie ka? Apie tai kas yra meilė? Kas tai per jausma, kam jo riekia? Galėčiau klausti ir klausti panašių klausimų, bet juk žinau, kad į juos man niekas nesugebės atsakyti ir jie taip ir teliks retoriniai... Niekas negali, nes meilė yra kažkas nepaaiškinamo ir paslaptingo. Kartais tai atrodo taip artima ir šilta, bet kartais virsta ledu ir atrodo taip tolima... Apibūdinti žodį "meilė" tiesiog neįmanoma. Tam neužtektų net visų gražiauisų pasaulyje žodžių. Jei norėtume pavaizduoti meilę ant popieriaus lapo, neužtektų nė vieno dailininko spalvų paletės. Juk tai neapsakoma ir nepavaizduojama... Tas jausmas stipresnis už mus pačius, jis yra visagalis ir mus valdo. Kad ir kaip keistai skamba, tai yra tiesa. Bet kartais vis dėlto atsitinka tai, ko labiausiai nenorime ir bijome. Kartais meilė tiesiog ima slysti mums iš rankų. Ir tai dažniausiai atsitinka tada, kai, rodos, tiek mažai trūksta iki išsvajotos laimės. Kai trūksta žmogaus, kuris priverstų suspurdėti širdį, tada jauti didžiulę tuštumą.