Meilės istorijos

Prisimenu ta nuostabų žvaigždėtą vakarą, kai mes buvome kartu. Aš sėdėjau šalia tavęs, o tu šalia manęs. Mes žiūrėjome vienas į kitą. Kvėpavome vienas kitam i veidą. Alsavome aistra. Buvo nuostabu. Tu taip lėtai palietei mano kūną, tą akimirką aš lyg sustingau, pasidariau lyg akmuo. Tavo švelni ranka lietė mano įkaitusį kūną, lietė nugarą. Tavo ranka bėgiojo man po visą odą. Vėliau tu palietei mano koją. Ją glostei labai švelniai, lyg bijodamas, kad galiu sudužti kaip krištolas į smulkius nesurenkamus gabalėlius. Lietei mano veidą, apžiūrinėjai jį savo pirštų galiukais, perbraukei pirštais per mano lūpas. Tuo metu norėjau tau pasakyti, kad tu nuostabus, bet tu mane sulaikei, pasakei ša nieko nesakyk ir tu toliau mane gundei. Tu mane mylavai, žiūrėjai į mane savo žaliomis lyg katino akutėmis, o aš tik sėdėjau ir mėgavausi tavo glamonėmis. Man buvo nuostabu tai jausti. Iš lėto pakėliau savo ranką, apglėbiau tave. Švelniai glostyt tave pradėjau. Tu buvai toks karštas lyg saulė. Aš priglaudžiau savo nosytę prie tavosios. Žvelgiau į tave. Norėdavau vis tave pabučiuoti, bet tu vis atsitraukdavai ir sakydavai palauk dar ne dabar. Tu mane mėgdavai labai erzinti. Tas vakaras buvo ne išimtis. Bet aš nepykau, aš buvau labai patenkinta, kad tu esi šalia ir, kad galiu tave jausti ir liesti. Tu man esi visas gyvenimas. Aš be tavęs lyg dangus be žvaigždžių. Man reikia tavęs. Aš labai pasiilgau tavęs mano mylimasis. Tavo bučiniai ir glamonės mane uždega.

Niekada negalėsiu pamiršti to pirmo karto kai pamačiau tave.... parduotuvėje stovėdama tiesiog netekau amo... tu toks gražus, tu nuostabus - mintyse kartojau tai. Niekaip neišėjai man iš minčių, vis grįždavau į tą akimirką kai pamačiau tave. Tu atrodei tobulas, tiesiog pasakų princas, kurio aš niekada nesitikėjau gauti. Štai vieną karštą vasaros dieną pakviesta važiuoti prie ežero, tam pačiam draugų rate sutinku tave - savo svajonių vaikinuką. Visą vakarą, kol buvome netoliese aš tave tiesiog valgiau akimis, o kai mūsų akys susitikdavo, aš susigėsdavau ir nusisukdavau šalin. Grįžusi namo, negaliu pamiršti tavęs, tavo nuostabaus žvilgsnio, kerinčios šypsenos, kuri mane tiesiog užbūrė. Po to vakaro, pamatęs mane pasisveikindavai priversdamas mane raudonuoti ir svajoti, kad kada nors tu būsi šalia manęs. Ir liūdesys užtemdė mano svajones, nes mano gera pažįstama, rodos, jau su tavimi. Aš negalėjau nieko padaryti, nes neturėjau net tavo telefono numerio. Tačiau tu man taip patikai... savo geriausiai draugei vis kvaršindavau galvą, kaip tu man patikai, kol pagaliau ji man padėjo gauti tavo telefono numerį. Ir štai aš jau tau rašau pirmąjį sms, bijodama, kad atstumsi mane, tačiau ne. Kai prisistatau, tu su malonumu su manimi bendrauji žinutėmis. Tarėmės susitikti, tačiau nesusitarėme iki galo ir dar gan ilgą laiką bendraujame tik žinutėmis.

Kartais vanduo bėga taip greitai, o kartais taip palengva, nes upelis ne visada sraunus. Vanduo taip kaip ir laikas skuba, bet karts nuo karto sustingsta nors akimirkai. Vanduo bėga bėga, kol nevirsta ledu, o laikas bėga, kol atsiranda kas jį sustabdo. Kai sutikau tave, net nepagalvojau, kad galiu pamilti, juk tai buvo neįmanoma, nes aš draugavau su tavo draugu. Kartais mes ateidavome pas tave, tu atvažiuodavai su juo pas mane, bet aš nenorėjau suprasti, kad tave pamilau. Tu buvai jo draugas ir žinojai kaip jis mane skaudina, žinojai kiek kartų verkiau, kai jis mane įskaudino. Tu visada rasdavai žodžių mane paguosti, švelniai apkabindavai, būdavau tavo glėbyje, bet to neįvertinau. Mylėjau tave, bet niekam to nesakiau, pradėjau ieškoti progų dar labiau susipykti su draugu, kad tik tu mane guostum. Ir štai nutiko taip: aš palikau savo vaikiną, bet ne, tikrai ne dėl tavęs, tai buvo jo didžiulė klaida padaryta. Po išsiskyrimo aš nedrįsau prisipažinti, kad be galo, be krašto myliu tave. Bandžiau dažniau su tavim susitikti, ieškojau progų. Ir pagaliau pradėjome susitikinėti, bet ne kaip pora, o kaip labai geri draugai. Po to tu išvažiavai mokytis, likome tik draugai, po truputi nutolome vienas nuo kito, pradėjai mažiau rodyti dėmesio, vis rečiau grįždavai. Man širdelę skaudėjo labai, tiesiog šaukte šaukė tave, troško pamatyti, pabučiuoti ir šiltai apkabinti, bet tu to nenorėjai. Ir štai aš pagaliau išdrįsau tau pasiūlyti susitikti pas draugus, ir praleisti vakarą.

Aš tą vasarą buvau viena, neieškojau ir net nenorėjau jokių santykių. Mano vyro idealas visad buvo Vin Diesel... Ir vieną vakarą, kai šienavom pas močiutę kaime, suskambo mano sesers telefonas ir ji padavė ragelį man. Ten išgirdau jos draugo balsą "labas Saulute, esu ne vienas, o noriu atvykt pas tavo sesę, galiu draugą pasiimt, kad tau būtų ką veikt?" na, kadangi aš buvau viena, geros širdies panelė, sutikau pasiaukoti dėl sesers... Ir ką, aš jau susiruošiau į pirtelę, kai kaip tik tuo metu atvyko mano sesers vaikinas. Aš kaip gerai išauklėta mergina nuėjau su juo pasisveikint, ir ką jūs manot, išlipo iš sportinio automobilio Vin Diesel kopija. Skustagalvis, rudaakis vaikinas... Susilydžiau... Bet tą vakarą mudu nepasikeitėm net telefono numeriais... Taip ir galvojom, kad viskas pasibaigs vienu pokalbiu ant žolės po žvaigždėtu dangumi... bet... buvo miesto šventė ir mano geriausias švogeris man kompaniją vėl parūpino, nuo to laiko mudu kartu, ir šiandien jau trys metai.... bet mūsų gyvenime buvo daug kliūčių. Po antro pasimatymo praėjo mėnuo, kol pasimatėm trečią kartą, bet tada pasimatėm visam... po pusantrų metų jis, kaip ir daugelis lietuvių išvyko laimės ieškoti į Angliją... ten buvo devynis mėnesius... jo balsą girdėdavau kas dvi savaites, bet kalbėdavom po tris keturias valandas... spalio gale jis grįžo... visiškai pasikeitęs...atostogavo dvi savaites... tada mes supratom, kad per tuos devynis mėnesius niekas nepasikeitė ir mudu tikrai mylim vienas kitą...

Prieš metus buvau kitokia, gal ir šypsojausi aš daug daugiau, tačiau... dabar jau viskas yra kitaip ir yra taip kaip jau yra. Taip aš pirmą kartą pamilau žmogų be kurio man taip liūdna dabar. Tada viskas atrodė idealu. Susidraugavome gan greitai, jau po pirmo susitikimo atrodė, kad mes esame, dievaži, kiek laiko pažįstami. Buvo gera turėti draugą su kuriuo laikas prabėgdavo nejučia. Su juo jausdavausi pati laimingiausia. Aš jam patikau, jis man taip pat. Jis man kalbėjo daug, o aš tikėjau juo, vienas kitu pasitikėjome, leisdavome laiką kartu ir atrodė, kad mūsų nieks NIEKADA neišskirs. Ištirpdavau kai jis mane apkabindavo, pabučiuodavo... ir nepajutau kaip jį įsimylėjau, dienos lėkė, o tarp mūsų vis didėjo aistra. O dabar man atrodo, kad pasaulis padalintas mums į dvi dalis... Kodėl? todėl, kad per mūsų kelią perbėgo juoda katė, mūsų kelyje vis daugėja kliūčių. Lieka nuostabūs prisiminimai, neužmirštamos akimirkos ir nuostabus laikas praleistas su juo. Tos minutės praleistos su juo nepakartojamos. Visada džiaugsiuos, kad jį sutikau, kad aš su juo buvau, ir tiek daug visko patyriau. Aš jam dėkinga už tai, kad su manim praleido visą šitą laiką. Gal reikėjo stipriau kovoti ir nepaleisti jo, reikėjo nepabijoti ištarti tai ką aš jam jaučiau, bet laiko jokiu būdu nebeatsuksi atgal... gal aš dar galiu jį turėti, juk kartais visai nekalta draugystė gali pasisukti visai kitu keliu. Esame draugais, o kas gali pasakyti, kad mes negalime būti pora?

Ruduo. Už lango vis kaskart išvystu tą taip gerai žinomą vaizdą, vaizdą, kurį pamačiusi prisimenu tave. Lietaus maži lašiukai, besikabarojantys ant mano kambario lango, šlapi rudeniniai lapai, nepaliekantys batų ramybėje ir tas drėgnas šaltis, priverčiantis kiekvieną žmogų ieškotis kažko artimo, tos savo antrosios pusės, kad būtų šilčiau. Ieško. Ieškojau ir aš. Nevalingai, bet taip atsitiko. Tikriausiai pasiilgau šilumos. O gal reikėjo jau žmogaus. Nežinau. Tačiau tada pasirodei tu. Toks gražus, stilingas. Pasirodei tada, kai maniau kad nerasiu. Nors ne tu nepasirodei, mus supažindino. Suvedė, bet ne likimas, žmonės, norėję, kad būtume drauge. Už tai turėčiau tikriausiai dėkoti, bet ar dėkoja žmogus, už tai kad po to turi kentėti? Sakysite ne? Klystate nes už bent kelias suteiktas nuostabias akimirkas, kupinas neapsakomo džiaugsmo širdžiai galima dėkoti, nepaisant to, kad po to verkiau, verkiau ir vis save kankinau klausimais: kuo aš prastesne? ko manyje truko?.. Tačiau apie viska iš pradžių.... Lygiai prieš metus, susipažinau su vaikinuku, jaunesniu siek tiek už save. Jis buvo išvaizdus, galantiškas, gerai išauklėtas, turėjo tiesiog viską, ko aš taip ilgai ieškojau. Mūsų pažintis buvo kiek dalykinė, turėjau jam padėti, tačiau visą tai prisimenu, kaip gražias popietes, vakarus su juo. Bendravau daugiau nei su savo geriausiom draugėm, todėl jį puikiai pažinau kaip ir jis mane..

Tiesiog noriu pasakyt, kad myliu. Tokią pilką, kasdienę dieną norisi pasakyt, kad myliu, ir diena dėl to - visai ne pilka. Myliu ir švelnus širdies alsavimas plevendamas mintimis pas Tave nuspalvina kasdienį vaizdą iš vidaus tyliai švytinčiomis spalvomis. Ir kaip aš seniau nematydavau to švytėjimo. Ir kaip galėjau matyti, kai nepažinau Tavęs. Žiūriu į sušalusią žolę, o ji tyliai šypsosi ir laukia, kaip ir medžiai, numetę lapus, kaip ir dangus, lyg apsiniaukęs, bet laukia ir sakytum žino ko. Jie turbūt prisimena, kaip gera vėl atgyti, vėl žaliuoti, žydėti ir šviesti. Man atrodo, kad ir aš, kaip jie - truputį sustiręs, truputį apsiniaukęs, bet prisimenu su kokiu džiaugsmu ir kaip švelniai sprogsta pavasario žiedai. Jaučiu šalia atsikartojančio stebuklo svaiginantį kvapą, rodos prisimenu Tave ir stebiuosi, kad kiekvieną kartą gėlės žydi vis kitaip.

Taip ir nesupratau, kodėl tądien taip šaltai pasitikau jį akimis, kurios iki šiol jo labai laukė. Jis suklydo. Taip. Bet suklydau ir aš. Vis bandau paklausti savęs, ar galėjo viskas baigtis kitaip? O atsakymas vis blaškosi šaltame rudens prisiminimų vėjuje. Galėjo... bet... Aš jau seniai jo nematau. Ir taip geriau, kas kartą sau kartoju tuos žodžius ir kartais man atrodo, jog ir pati jau nelabai jais tikiu. Aš nežinau, ar tikrai jį mylėjau, greičiausiai tik labai norėjau, kad viskas būtų gerai. Aš taip stengiausi - dėjau visas pastangas, kad turėtume kur gyventi, kad turėtume geresnius darbus, kad turėtume už ką išmokinti ateityje taip laukiamus vaikus. Bet aš stengiausi, planavau, o jis... Aš atsimenu jo skambutį: "žinai, jinai grįžo iš Anglijos, mes susitikom, aš nebežinau su kuria noriu būti". Ir viskas... trys dienos per kurias bandžiau jį įtikinti, kad daro klaidą. Bet jis nesiklausė. Ji išvažiavo atgal į užsienį ir greitai ištekėjo už to, dėl kurio paliko Darių dar prieš trejus metus. O jis kvailiukas, turbūt tikėjosi, kad ji su visam grįžo pas jį. Nežinau, kaip jis jautėsi sužinojęs, kad ji išteka, nežinau, ar jis nepasijuto eilinį kartą jos apgautas. Tikriausiai pasijuto, bet man to niekada nepasakys. Kai ji išvyko, jis grįžo pas mane, sakė, jog suprato, kad nori būti su manim, kad viskas bus gerai, kad čia tik klaida. Bet nors širdis ir daužėsi be proto, aš žinojau, kad tai ne šiaip klaida, tai klaida, kuri reiškia pabaigą. Mūsų draugystės pabaigą.

Esu be galo jam dėkinga, kad tą vakarą kai viskas prasidėjo, ką dabar vadiname meile, tada jis sulaikė mane šalia savęs, kad nepaleido iš šilto ir rūpestingo savo glėbio, kad neleido išeiti, nors tada buvau tik pakeleivis jo gyvenime. Nuo tada viskas ir prasidėjo, atėjo lauktasis savaitgalis, kuriam buvau prižadėjusi jam masažą, gal tai ir menkniekis. Bet kai kas rytą pasveikindavo su nauja diena, o einant miegoti palinkėdavo saldžių sapnų, tapo mano minčių savininku, pamažu pavergė ir širdele. Kiekvienoje iš jo gautoje žinutėje jaučiau šilumą ir pasiilgimą. Bet ne viskas yra taip gražu... Buvimas su juo, buvo priežastis, kuri išskyrė draugystę, tai nebuvo šiaip draugystė, buvome neišskiriamos draugės. Vienos pradėtą sakinį tiksliai galėjo užbaigti kita, ji buvo mano gyvenimo švieselė, ji visur mane lydėjo, visada man patarė ir mane suprato. Man buvo tiesiog gera su ja, kalbėtis galėdavome ištisą naktį ir niekada nepritrūkdavo žodžiu, visos temos buvo bendros, mūsų net ir vaikystė buvo panaši, nors buvo ir kuo skyrėmės, buvo kelių metu skirtumas, keletas minčių nesutapimų, bet visada rasdavome bendrų interesų. Viena už kitą visada pastovėdavome, visada viena kitą užtardavome, bet pasakydavome ir klaidas, kurių neišvengiamai darėme. Kalbu apie skirtingus žmonės, bet tai labai susiję. Ji ilgai myli tą, kurį mylimuoju dabar vadinu aš.

Dar viena liūdna ir beprasmė diena. Gabrielė atsikvėpė. "Taip pasiilgau gyvenimo... Nors ką aš čia kalbu - aš jį turiu. Visas mano gyvenimas - Kamilė". Nuo tada, kai gimė dukrelė, merginai teko daug ištverti. Šeimos, draugų - visų aplinkinių reakciją į vienišą motiną. O kodėl ji vieniša? Gyvenimas taip norėjo. Dukrelės tėtis išėjo taip ir nesužinojęs, kad sukūrė stebuklą. Tos dienos buvo baisiausios Gabrielės gyvenime. Vieną dieną ji tiesiog išgirdo, kad jo nebėra ir nepatikėjo tuo. Nepatikėjo, kad likimas gali iš jos taip pasišaipyti, kad gali taip kankinti... O ji beveik tikėjosi, kad pagaliau bus laiminga... Ne, jiedu nemylėjo taip, kad negalėtų vienas be kito gyventi. Net nėra vienas kitam sakę to žodžio "meilė". Tiesiog būdavo kartu ir tada viskas atrodydavo paprasta bei aišku. Jie buvo jauni, nieko kito ir nereikėjo tikėtis. Viskas buvo nesudėtinga ir menkos studentiško gyvenimo problemos negalėjo gadinti viso gyvenimo. Dabar ji žino, kad tos dienos buvo gražiausios, nors kartais atrodydavo lyg didžiausias košmaras. Nuolatiniai vakarėliai, bemiegės naktys, o ryte - paskaitos. Po to vėl laikas kartu. Nevisad draugiški juokai, keisti komentarai, atrodė, kad nieko nebus, o judviejų santykiai tiesiog neįmanomi. Abu turėjo antrąsias puses. Bet kai vieną dieną Gabrielė sužinojo, kad Jis paliko draugę, apsidžiaugė. Dabar Jis galės būti mano - pagaliau. Deja... Likimas kartais mėgsta pajuokauti.

Aš visada tikėjau tuo, kad pasaulyje kiekvienas žmogus turi savo antrąją puselę. Kai ta antroji mano puselė atsirado, aš jos neatpažinau. Tik dabar žinau, kad tas žmogus visada bus mano širdyje ir tik jo akys švies mano kelyje. Tada buvo vasara. Išaušo nuostabus rytas, kuris man buvo kitoks nei kiti. Diena buvo ypatinga, nes manęs laukė daug naujų įspūdžių, jaudulio. Esu iš tų žmonių, kurie negali ramiai nusėdėti vienoje vietoje, tad lengvai sutikau draugės pasiūlytai avantiūrai - dalyvauti jos organizuojamame renginyje. Rodos, nieko ypatingo, tik pereiti podiumu jos modeliuotais drabužiais. Visi dalyviai buvo draugai ir pažįstami, tad eidama į mūsų pasirengimo kambarį nemaniau, kad pamatysiu visai nepažįstamą vaikiną. O jo buvo neįmanoma nepastebėti, nes jis šmaikščiai juokavo, kalbėjosi su visais. Kai susitiko mūsų akys, man širdis ėmė pašėlusiai plakti, galvoje išgaravo visos mintys. Bet greit atgavau šaltą protą, kadangi maniau, kad tokiems vaikinams kaip jis, aš nepatinku. Renginys baigėsi, visi atsisveikinome ir išsiskirstėme kas sau. Praėjo keli mėnesiai. Su drauge nusprendėme pašėlti naktiniame klube. Atėjusios greitai įsiliejome į minią ir į šokius. Besižvalgant mano akys užkliuvo už vienų akių, kurios žiūrėjo į mane. Tą akimirką negirdėjau muzikos, nejutau nieko, tik pašėlusiai man daužėsi širdis. Tą akimirką, rodės, kad aplink mane nieko nėra nei žmonių, nei sienų, tik tos akys, su mėlynom kibirkštėlėm, kurios mane taip pakerėjo.

Galbūt ši istorija daugeliui pasirodys banali, galbūt kiti pamanys jog, žodžiai, kuriuos tariu neverti dėmesio. Galbūt... Tačiau žodžiai kuriuos šiandien girdi tūkstančiai širdžių yra be galo nuoširdūs ir liejasi tarsi skaidriausia ir verksmingiausia upė, siekianti pasiekti taip trokštamą širdies kertelę... Nežinau nei nuo ko čia pradėti, o gal tiesiog nutilti ir nebyliai kentėti? Pamenu kai pirmą kartą tave pamačiau... Tarsi gaivaus vėjo gūsis prasklendei pro mane ir tapai toks nepamirštamas... Tą gaivų vasaros rytą mane tarsi užbūrei... Gilios tarsi dangaus mėlis akys, kerinti šypsena, išraiškingas žvilgsnis privertė pakilti nuo žemės tarsi ant sparnų... Dar ir šiandien pamenu tą mūsų susitikimą, kuris atrodo buvo tik vakar... Tačiau jau praėjo 5 metai... Žinai Dainiau dar ir šiandien negaliu atrasti tikrosios priežasties dėl kurios tą vakarą vienas kitam ištarėm tą skaudų žodį "Sudie"... Nesuprantu kas įvyko... Juk buvome tokie laimingi... Pameni, kai prie savo meilės medžio vienas kitam prisiekėm amžiams nesiskirti... Priesaika ir du vardai išrašyti širdy išliko, o tavęs šalia jau nebėra... Kiekvienais metais aplankau tą medį, kuris man sukelia tokius šiltus, meilės pilnus prisiminimus... Kartais atrodo, kad tas vienišas medis verkia kartu su manimi... Po penkerių nevilties metų mes vėlei susitikome... Keista... Dažnai savęs klausiu kodėl likimas mus vėlei suvedė? Deja iki šiol atsakymo dar niekur neradau... Tave pamačiusi jausčiausi laiminga...