Meilės istorijos

Labas, žinai, būna tokių momentų, kai pasiilgsti kažko nepažinto... šiandien pasiilgau tavęs.... o gal greičiau nieko... ir nejaučiu dar to, tarsi per dilgėles einant basomis, jausmo... to jausmo, kai niekas nepalietė, o tau kūnu bėga tokie šiurpuliukai, tarsi tave kas iš tiesų liestų, bet nebūtų tavo.... gal taip visą gyvenimą ir ilgesiuos kažko svajoto, bet nesant tikro... galbūt mintimis kursiu romantikos gaidas, o realybės kaukėje nemirktelsiu nė vienu jausmu.... kaip ir šiandien žengiant prieš visuomenę, veide sustingęs šaltis ir abejingumas priverčia praeivius trauktis... tiesiog trauktis, nes tau nesvarbu per ką peržengsi.... Taigi... laukiu tavęs nepažinto ir nepaliesto... galbūt taip geriau... juk gyvenu du gyvenimus.... tu ir aš jame... aš ir tavęs nėra.... ir viena praradus vis tiek atsiranda antras.... visada pasilieki tu... visame.... gerų dienų ir įspūdžių, kad ir kur bebūtum.... :*

Pilki medžiai, pilka žolė, pilkas kambarys. Pilkas mano pasaulis. Viskas pilka! Tik tyla neaiškios spalvos. Tikriausiai ji juoda. Mano lūpos vėpčioja, bet negirdžiu savęs. Kalbu, juokiuosi, bet negirdžiu savęs. Girdžiu tylą. Rankomis užsidengiu galvą, blaškausi po kambarį. Atsimušu į sieną, suklumpu kampe. Po truputį rimstu. Įsikniaubiu į patį kampą, užsidengiu ausis, užsimerkiu ir tūnau ten ilgai. Ilgai... Kas čia? Girdžiu neaiškius garsus. Nesuvokiu, nesuprantu, kur esu. Turbūt miegojau. Ir tikriausiai gana ilgai. Nedrąsiai atsimerkiu. Aplinka įprasta. Kambarys, primėtytas skarmalų, sulūžusi sofa ir mažas staliukas. Ant jo mano pusiau atmerkta akis pro miglą pastebi tik vieną objektą - maišelį. Akys išsprogsta. Dingsta migla. Pati nejuntu, kaip atsistoju, griebiu ir bandau slėpti, kur nors įkišti. Staiga atsipeikėju. Suprantu viską, ką darau. Tik nuo ko aš tai slepiu? Juk mano tėvams vis tiek, ką aš veikiu. O jei būtų mane pamatę prieš užmiegant tam kampe? Arba tą maišelį ant stalo? Nereaguotų. Koks jiems skirtumas, kuo aš užsiimu... Jiems vienodai. Niekas nerūpi. Na, žinoma, išskyrus tai, kad būtų ką išgerti. Ir dar užkandos. Stoviu kambary saujoj sugniaužus savo apgailėtino gyvenimo dalį. Nors iš tikrųjų man neapsiverčia liežuvis savo egzistavimą vadinti gyvenimu. Pagriebiu nuo savo lovos striukę ir išeinu iš savo kambario. Leidžiuosi laiptais žemyn ir einu į virtuvę. Et, šeimos vaizdelis...

Greitai bėga laikas... jau prabėgo 8 metai. prieš tiek metų mes susituokėme. O tada viskas buvo taip gražu... Mylėjau tave besąlygiškai, nes tu buvai pirmoji ir vienintelė mano meilė. Tekėti labai bijojau, bet žinojau kad su atsakymu, ne, prarasiu tave visam laikui. Tai mane gąsdino dar labiau nei santuoka. Tiesa man tada buvo 18metų... o tau 28-eri... Tu labai norėjai santuokas, tada įsivaizdavau, kad mane labai mylėjai. Na taip man atrodė. Dabar atrodo kitaip... Tau tiesiog buvo patogu... Aš buvau jauna gyvenimo nesugadinta mergička kurią galima valdyti kaip lėle. Bet gyvenimas nestovi vietoj ir mažos mergaitės užauga ir daug ką supranta. Aš suprantu, kad ir aš pasikeičiau. Pasikeitėm abu... O gal pavargom vienas nuo kito? Supratau kad kas liko tarp mūsų bendra tai tik vaikai. Taip mes juos labai abu mylim. Bet kur tas žodis, mes. Mūsų jau nėra. O gal ir niekada nebuvo? gal tik aš norėjau tuo tikėt. Niekas nežino... Nesigailiu, kad tave pažinau, nesigailiu kad mylėjau. O gailiuosi, kad taip tau atsivėriau, kad tavim taip pasitikėjau, o svarbiausia taip prie tavęs taip prisirišau. Išmokyk mane būti tokia šalta. Aš taip norėčiau būti tokia kaip tu... Ir atsakyti tau tuo pačiu. Bet ne tai būčiau ne aš.

Gyvenime mano... meile mano... mano vizija, iliuzija, tikėjime... kodėl...? Parašyta viena neatsargi sms, vėliau susižavėjimas, dar vėliau meilė, didžiulė meilė griaunanti taisykles, sienas... leidžianti kvėpuoti, mąstyti, gyventi... Bet, tavo šeima... mano šeima... mes susikūrėm mažą gyvenimą, pasaulį, kuriame buvai tu, aš ir mūsų meilė - gili gili, spalvota, kvepianti... Mes nelietėm tavo šeimos, nelietėm mano šeimos, gyvenom dvigubus gyvenimus. Giliai širdyje įstrigę tavo žodžiai "Mieloji, ar tu tikrai nori turėti mano vaikelį?" liks manyje amžiams. Tai nebuvo netyčia, buvo apgalvotas, planuotas, laukiamas, išsvajotas mūsų kūdikis... Tavo šeimoje auga dukros, mano šeimoje taip pat dukros. Man gimė sūnus, mūsų sūnus, mielasis - mažutis, mielas, bejėgis mūsų meilės kūdikis, toks panašus, panašus, panašus į tave... Kartą vaikščiojant mums jūros pakrante paklausiau tavęs "Mielasis, o gal negyvenam dėl kitų žmonių, o gyvenam dėl savęs, mūsų toks gražus kūdikis". Tačiau tu pasakei, kad tavo dukros tau niekada neatleistų, atstūmei mus, bet mielasis, o kaip mūsų meilė, mūsų sūnus? Paaukočiau visą gyvenimą dėl tavęs, bet tu to negalėjai padaryti... Buvo sunku... išgyvenau tavo atstūmimą pripažinti mus pasauliui, bet negalėjau be tavęs gyventi, kaip feniksas kilau iš pelenų, tam kad vėl gyvenčiau... Gyvenom laimingai savo sukurtame pasaulyje tu, aš, kūdikis ir mūsų didžiulė meilė, bet... Mielasis tu padarei klaidą ir tavo žmona sužinojo apie mūsų santykius.

Buvo paskutinė vasaros diena, žiūrėjau į žvaigždėtą dangų ir riedėjo ašaros, kodėl? todėl kas baigėsi vasara ar todėl kad visą vasarą Tavęs nemačiau? hm... nežinau... prieš 10 dienų buvo svarbiausia mano šventė... sukako 18metų, o Tu manęs nesugebėjai pasveikinti... visa tą dieną tik ir laukiau Tavo žinutės arba skambučio... deja taip ir nesulaukiau... Visa vakarą verkiau... niekada negalvojau kad gali pamiršti... Labai Tavimi nusivyliau... atrodo visai nesenai buvo viskas gerai mūsų santykiuose, ir taip staigiai viskas nutrūko... Kodėl? kaltint save, Tave, ar aplinkinius? Juk sakei kad Tavęs laukčiau... deja kad ir kaip laukiau, laukiu ir lauksiu niekas nepasikeis..atrodo žadėjai tiek daug... bet jau praėjo mėnesis kaip neparašai... Gaila... ir vėl verkiu ir vėl kenčiu... žinau kad nuo to geriau nebus, bet kitaip negaliu... atsiprašau kad taip beprotiškai Tave myliu... Liko trys mėnesiai iki Tavo grįžimo... Laukt lauksiu, bet nežinau ar sulauksiu... gailiuosi kad Tave pamilau... bet vis tiek MYLIU...

Praėjusi vasara buvo ypatinga... Ypatinga mūsų meilei... Meilei, kurios jau nebėra... Nesunaikinau nei aš, nei tu jos - ją sunaikino laikas... Laikas be tavęs... Niekas nepadėjo man užmiršti... Bėgdama vis tiek nesugebėdavau neatsigręžti... Eidavau nuleidus galvą, kad nieko nematyčiau, bet akys vis tiek vogčiomis pažvelgdavo į dangų, kad pamatytų žvaigždes, kurios labiausiai primindavo, apie tavas akis... Bet ne vien žvaigždės buvo tokios brangios ir artimos mūsų meilei... Jai buvo brangiausia žiema... Žiema, atnešusi sniegą, kuriame mes žaizdavom lyg maži vaikai, kuriame įsižiebė kibirkštėlė, sušildžiusi mūsų širdis, uždegusi meilę. Nuostabiausias laikas, pažinus tave, man tapo gruodis... Kada aš pajutau pirmą kartą taip plakančią širdį, dėl žmogaus, kuriame radau savo svajonių princą... Deja, princai būna tik pasakose, o pasakomis tikima laikinai... Dabar tai niekam nieko jau nebereiškia.. Na, galbūt man - pirmoji meilė juk ypatinga tuo, jog lieka visam gyvenimui atminty... Bet šią vasarą aš ją paskandinau... Pasiryžau po tiek laiko, kada tik vildavausi išgirsti tavo žingsnius artėjančius link manęs... Aš ant smėlio didžiosiom raidėm užrašiau tavo vardą, paskutinį kartą prisipažinau meilėje ir pridėjau laišką be raidžių, kurį sukūriau mintyse iš tų žodžių, kurie liko neišsakyti tau.. Tau, kuris įsiamžino mano gyvenimo knygoj tarp pagrindinių personažų... Vis dėlto Ačiū, tau už viską... Už tai kokia aš dabar esu.. O VAIKYSTĖ - vieną dieną ji vis tiek turėjo mirti...

Pastarosiom dienom vaizdai, iš mūsų buvimo kartu, prieš akis lyg filme pagreitintam tik sukasi, sukasi, bėga. Mūsų pieva, maudynės ežere, kai lipant nuo kalno, pirmąkart paėmei mane už rankos, kai guliu skaitydama knygą kambary, ir tu įeini netikėtai ir mes mylimės nors aplink namuose pilna žmonių, kai tu sėdi mano virtuvėje priešais mane, ir geri mano paruoštą kavą iš mano mažų porcelianinių puodelių, ir kai aš pasipūtus bandau vaidinti, kad pykstu ant tavęs dėl mūsų tokių santykių, o tu sėdi žiūri į mane ir tavo akys juokiasi, ir kai pasilinksminime tavo namuose, tu išsivedi mane šokti, ir visas pasaulis aplink išnyksta, lieka tik tavo rankos, tavo artumas, o kai tu snaudi, aš glostau tavo nugarą ir negaliu sulaikyti graudulio, todėl atsikeliu ir išeinu, nes žinau, vis tiek, kad turėsiu išeiti, ir einu per namo, bliaudama kruvinom ašarom, nematydama kelio po kojom, ir kai eidama keliu pamatau nuvažiuojančią tavo mašiną ir neviltį tos akimirkos ir džiaugsmą kai tu grįžti, mane pamatęs, ir paimi kartu, ir kai gulėdama šalia, žiūriu į tavo veidą liečiu pirštais, ir aš žinau, kad tai laikina ir noriu įsiminti, kad šio prisiminimo man užtektų ilgam, akimirka galbūt paskutinė, o gal dar ir ne, ir kai tau išėjus, aš guliu įsikniaubus į savo ranką, uosdama savo kūną, nes jis kvepia tavim ir svaigdama nuo to kvapo, ir tą paskutinę mūsų akimirką, kai tu, atsiklaupęs prie mano lovos, glostai mano kaklą, norėdamas nuraminti, nes ką tik pasakei, kad viskas - pabaiga.

Sėdžiu viena kambaryje ir galvoju... Kad ir kaip toli aš būčiau nuo Tavęs ar Tu nuo manęs - aš niekada Tavęs nepamiršiu ir visada Tave mylėsiu... Antrasis sakinys skamba taip banaliai, tarsi iš kokios nors muilo operos. Bet juk jos ir kuriamos remiantis realiu gyvenimu! Mano mažas gyvenimėlis - kaip ta muilo opera... Mūsų meilė prasidėjo ne ypatingai gražiai. Bet laiką atgal atsukti vis tiek norėčiau... mums tuomet abiem buvo po aštuoniolika. Aš savo namuose, sode skyniausi raudonuosius serbentus (juk skanu vasarą blynai su trintom uogom su cukrumi). Keliu pravažiavo rusva mašina su muzikos garsais. Lyg matytas veidas už vairo, bet tiek tik ir tepagalvojau... Iki vakaro. Vakare, dar saulei nenusileidus, TU pasirodei prie mano kiemo vartų... ta pati rusva mašina. Truputį šnektelėjom, vadinai važiuoti su Tavimi į Kauną. Nesutikau. Juk pirmą kartą taip susitikom, niekad anksčiau taip nebendravom, negaliu juk aš iškart taip imt ir važiuot... 😉 Na taip, mes mokėmės mokykloje, bet tada tik labas ir šiaip kokiu mokykliniu reikalu persimesdavom porą žodžių. Daviau Tau savo telefono numerį. Ir Tu nuvažiavai. Neskambinai man ir nerašei. Maždaug po savaitės vieną naktį sulaukiau skambučio. Atsiliepiau - tačiau niekas su manimi nekalbėjo. Tyla truko kokį 15 min. O tada aš padėjau ragelį. Ryte parėjo žinutė iš to pačio numerio. Esmė - matai ką naktimis sapnuoju... netyčia per miegus ir paskambinau... Buvau devintame danguje! Nuo tada susirašinėjom SMSais, po savaitės nutarėm susitikti.

Kiekvieną minutę širdy spurda mintis - ar jis galvoja apie mane, kodėl jis galvoja apie mane? Kuo gi aš skiriuosi nuo kitų? Kaip jis sugebėjo manyje pažadinti niekada nepatirtus jausmus? Bijau pati savęs, bijau to, ką jaučiu, bijau, kad, jei nenumalšinsiu šito troškulio - išprotėsiu. Jaučiuosi keistai ir kvailai, kad šitaip stipriai įsimylėjau. Bet - tai tiesa, nuo kurios niekur nepabėgsiu, kurią turiu pripažinti, kurią turėsiu išgyventi. Išgyventi viena, nes beveik nėra galimybės patirti tai kartu. Turiu tai slėpti, kada norisi tiesiog šaukti apie tai... Uždraustas vaisius... Beprotiškai sunku man, bet - ką išgyvenu, ką jaučiu - man labai brangu, nes niekada netikėjau, kad pati tai patirsiu... Nesu kokia jauniklė, negriausiu to, ką sukūriau, bet... ŠITAS JAUSMAS už mane stipresnis, privalau JO paragauti, kad galėčiau gyventi toliau ir nieko nesigailėti... Atleisk, kad trukdau savo mintimis, bet tik TU vienas gali apie jas žinoti...

Vėlus vakaras... Tyla... Dar karts nuo karto sukapsi lietaus lašeliai į langą. Aš viena. Už lango sklaidosi niūrūs debesys, atnešę lietų. Pasirodo dailusis mėnulis, pilnatis. Kambaryje plevena žvakių liepsnelės. Susimąstau. Kas darosi mano galvoje? Sumaištis. Prisiminimai, prisiminimai apie tave, kurie nepalieka manęs. Atrodo gyvenimas lekia, vos spėji paskui jį... Bet tu paskui mane, kodėl nepaleidi manęs? Susitikome gana neįprastoje vietoje - bažnyčioje. Pajuokavom, persimetėm keliais žodžiais ir pasukome savo keliais. Bet likimas krėtė pokštus. Jau kitą dieną mes buvome vėl drauge. Tas vakaras buvo nuostabus. Mes daug kalbėjom, juokavom, linksmai leidom laiką su draugais ir net nepajutom kaip mūsų rankos susikibo. O toliau pamažu viskas tik gražėjo. Tavo bučiniai buvo patys nuostabiausi. Būti tavo glėbyje, jausti tavo kvapą, matyti tavo šypseną, tiesiog būt šalia tavęs buvo taip gera. Nuo to svaigulio tapau akla, akla nuo meilės tau. Šalta, laukiau tavęs, sakei ateisi. Valanda, dvi... Snigo, buvo sunku ką įžiūrėti. Bet aš tave taip aiškiai mačiau su kita... Tu atsisukai, greit paleidai Jos ranką, sustojai ir žiūrėjai į mane. Tavo akys buvo išsigandusios ir pasimetusios. Aš jaučiausi kaip trenkta žaibo vidury žiemos. O tu pastovėjai, apsisukai ir nuėjai, nuėjai ir negrįžai. Negaliu susivaldyti, jaučiu kaip skruostu rieda ašara. Ta žiema paliko randą manyje, buvo be galo skaudu. Buvai pirmoji naivios, jaunos mergaitės MEILĖ.

Dabar liko tik ašaros ir į šukes subyrėjusi širdis. Aš į pasaulį negaliu žiūrėti tiesiai, sutikdama gyvenimo kliūtis. Dabar aš į viską žiūriu per skausmo prizmę, kuri iškreipia mane supantį pasaulį. Tai vis per Jį. Kam tada reikėjo sakyti tuos žodžius, kurie man atrodė tarsi plaukiantys iš širdies gelmių, jie mane glostė savo švelnumu, nelyginant mylimo žmogaus švelnių rankų. Jis mane lepino ir mylėjo, kaip greitai visa tai išblėso - o kaip skaudu man prisiminti! Dabar tie žodžiai tokie sentimentalūs ir nereikšmingi. Kam tada reikėjo taip kalbėti, kad nemanei mylėti. Man skaudu, aš nerandu vietos gyvenime, man ankšta, troškina, mažai erdvės. Žemė iš po kojų slysta, galva svaigsta, nežinau kas darosi, gal mirtis jau beldžiasi į duris! Na ir tegul, aš nenoriu mylėti! Ne! Ne! Aš noriu mylėti! Ar Jūs girdite?! - bet man sunku. Širdis blaškosi nerimsta, ieško laisvės. Sudužusios šukės drasko ją nuo bet kokio krustelėjimo, kurį gali sukelti prisiminimai. Matau!!!... Akyse aš Tave matau tarsi stovėtum priešais. Tos meilios ir gražios akys, kurios taip meistriškai melavo. Tos lūpos, nuo kurių visą laiką svaigdavau ir virpėdavau. Kuriomis Tu apiberdavai mane karštais bučiniais. Tos švelnios rankos kurios negailėjo glamonių karštomis naktimis. Bet viskas dabar beprasmiška. Gyvenimas dabar nesvarbus ir monotoniškas, liūdnas ir tamsus, tarsi juodžiausia naktis. Beviltiška ko nors dabar tikėtis.

Supratau, kad meilė ne vien tik laimė širdyje, o ir neapykanta, ašaros kančia... Būna visko joje... Išdavystės... Apgaulės... Netekties... Ir daug, be galo daug ašarų... būna širdyje taip blogai... atrodo slysta žemė iš po kojų, kad ir kaip nenorėtum gyventi - tenka... Dėl rytojaus, dėl ateities... Jei galėtum atsukti laiką atgal ir nedaryti to, ką padarei... Įsimylėjai ne tą, kuris tau buvo skirtas... Ir tavo meilė jau nelaiminga... Vis mąstai kodėl... Kodėl taip atsitiko? Kai ašaros upeliais bėga, o skausmas netelpa širdy, tu nori to, ko jau negali įvykti... Atrodo, tai kas buvo taip gražu, tai buvo tik gražu... prisimenu kas buvo... ir ko daugiau jau nebebus... Rankos dreba, širdis virpa ir visa tai dėl tavęs... Kažkada be galo tave mylėjau, Donatai, o dabar po šitiek laiko supratau, kad tu nevertas... nevertas, kad liečiau ašaras dėl tavęs, nevertas, kad tave mylėčiau... Tu žaidi kitų žmonių jausmais, galbūt kada nors pajusi kaip su tavim žaidžia, bet jau nieko negalėsi padaryt, nes bus per vėlu...