Meilės istorijos

Buvo gražu. Žvaigždės ir mėnulis spindėjo tamsiame nakties danguje. Mėnulis stebėjo juos, susėdusius ant suoliuko šalia fontano, kuris net ir naktį tryško vandenimis, o krentančios žvaigždės slapčia pildė jaunuolių galvose vos gimstančias svajas... Jiedu sėdėjo vienas priešais kitą, susikibę rankomis. Jis žaidė jos dailiais pianistės pirštais ir vis stengėsi kažką pasakyti. Ji, pakerėta nakties grožio, nenuleido akių nuo jo, kerinčiai atrodančio mėnulio šviesoje... Tyla. Girdėti tik kaip tiška vandens lašai - tikšt tikšt tikšt... Jis sunėrė josios pirštus su savaisiais, prisiglaudė arčiau ir vos girdimai ištarė: "Myliu". Pažvelgė į jos akis: dangaus žydrumo akyse suspindo ašara. Pakibo ant tankių blakstienų ir nukritusi pradėjo riedėti jos rausvais nuo šalčio skruostais. "Tu verki?", - išsigando jis. "Ne, tai tik vandens lašai, kuriuos atpūtė vėjas", - tarė ji ir nedrąsiai perbraukė ranka veidą. Bet jis ją per daug gerai pažinojo. Jis suprato, kad ištryškusi ašara - džiaugsmo. Tą naktį žvaigždės nebekrito. Buvo niūru. Pilni lietaus debesys plaukė dienos dangumi, uždengdami saulės spindulius, kurie taip veržėsi į žemę. Jiedu susitiko miesto aikštėje. Ji, sustirusi nuo lietaus ir šalto rudeninio vėjo, priėjo, apkabino jį. Jis paėmė jos rankas ir žvelgė į ją - šlapią, bet laimingą, sušalusią, bet su šypsena veide... Buvo tylu. Girdėti tik kaip lietaus lašai atsimuša į šlapią grindinį - tikšt tikšt tikšt...

Ir viskas prasidėjo nuo tos gražios vasaros... Nuo lietaus kuris lijo ne iš dangaus, bet iš indų. Kai pajutau širdy apsigyvenusį naują jausmą, pamaniau, kad tai tik laikina, kad viskas praeis, bet deja suklydau...Tas jausmas vis augo ir augo, kol galiausiai mus suvedė taip, jog dabar negalim vienas be kito. O buvo visko ir ašarų ir negandų ir juoko ir pykčio... Tiek daug įveikią nepasiduokim dabar. Noriu, kad žinotum ir niekuomet nepamirštum keletą dalykų. Žinok, kad myliu tave ne už tai, kad gražiai atrodai, ne už tai kad tavo veidas dar nepapuoštas giliomis raukšlėmis, myliu tave nes tu esi žmogus, kuris gelbėja mane visais aspektais pradedant išklausymu, baigiant ašaros nušluostymu. Nesvarbu, kur aš bebūčiau su tavimi ar už šimto mylių, niekuomet nenustoju apie tave galvojus. Tu visuomet esi mano širdy... "Beprotis aš be tavęs lunatikė tu dėl manęs"... IŠ tiesų tai mes esam tikri bepročiai, metų sūkuryje paklydę ir nejaučią metų skirtumo kuris taip daug reiškia žvelgiant į mūsų ateitį kartu. Bet žinai aš tikiu tavimi tikiu kad mūsų ateitis priklauso tik nuo mūsų noro būti kartu. pasirašo amžinai Tavo.

Šiandien šeštadienis. Dar prieš gerą pusmetį laukdavau savaitgalių. Nes juose būdavai tu. Rašau ir akyse kaupiasi ašaros (kur ten kaupiasi, jau verkiu...). Jau ne kartą prisiekiau sau, kad neverksiu, bet nieko negaliu sau padaryt. Ilgiuosi tavęs bele kaip... Žinau, kad beprasmiška, bet širdis nesugeba tavęs pamiršt. Buvai geriausias mano draugas. Bet kaip pats sakei, gyvenimas nestovi vietoj, viskas keičiasi. Pasikeitėm ir mes. Kaip aš bijojau šito laiko, tokio kaip dabar, kai nebus tavęs šalia, kai beveik nebendrausim ir viskas kas buvo gera, gulės kažkur praeity... Kaip aš nekenčiu vienatvės... Aš nemoku būt viena... Viską aš suprantu, kad taip turėjo būti, kad tu nebūsi amžinai, bet po velnių, kodėl dar pjauna tavęs ilgesys? Kaip aš norėčiau leisti kitam save pažinti, būti laiminga, džiaugtis gyvenimu. Negaliu, nors ir nesėdžiu tarp 4 sienų, bet kažkas stabdo... Man visi kiti tokie nykūs, tokie tušti... Galėčiau gal susirasti bet ką, kad tik nebūčiau viena, bet ir to neišeina padaryt... Žinau, tau viskas kitaip... Turi savo mergytę ir su ja gal esi laimingas. Tai gerai, linkiu tau laimės. Suprantu, kad tai kas buvo turėtų likt praeity ir prasidėt kažkas naujo. Bet viskas darosi priešingai ir nesuprantu kam... Ir dar, labai nekenčiu žodžių "viskam savas laikas"... Koks dar savas? jeigu aš noriu šiandien gyvent, o ne egzistuot. Noriu šiandien džiaugtis. Nesmerkit, jeigu nesuprasit mano minčių. Netaikau to daugumai. Parašiau tai, kas šiandien buvo susikaupę.

"Meilė - laukinė galia. Kai stengiamės ją valdyti, ji mus sunaikina. Kai stengiamės įkalinti, paverčia vergais. Kai mėginame suprasti, supainioja ir sutrikdo. Ši galia žemėje yra tam, kad suteiktų mums laimės. Tačiau mylint taip, kaip dabar mylime, kiekvienai ramybės minutei tenka valanda sielvarto." Aš bandžiau suprasti... Mano pirmoji meile... Ilgai laukta. Ilgai tikėta. Ilgai viltasi. O paskui suprasta, kad nėra meilės. Jos negali būti. Meilė skaudina ir žudo. Meilė griauna... Kažkur širdies gilumoje aš vis laukiau savo pirmosios meilės ir savo tikrojo pirmojo karto. Ir kažkada sulaukiau... Mylėjau karštai ir beprotiškai. Man atrodo, kad kartu mes praleidome visa gyvenimą ir viskas, kas buvo iki JO, neegzistavo. tuomet man ėjo 19-ti. Buvo gegužės pirmos dienos kai mes susitikome. Paskui buvo karštas, svaigus birželis ilgas išsiskyrimas ir šaltas lapkritis, gruodis kuomet supratau, kad aš jam nebeesu tokia svarbi. Tik vienas mėnuo - ilgesnis už gyvenimą, tik dvi karštos paros - karštesnės už ugnį, ir aš tapau laimingiausiu žmogumi, nes mylėjau. Mano klaida... buvo gruodžio 16, snigo. Jis tolo nuo manęs... mačiau tik jo ašaras o paskui... Jis nužingsniuoja gatve... Aš ėjau lėtai vis toldama nuo tos vietos, kur tolo mano svajonė, kur tolo tas, kurį mylėjau labiau nei gyvenimą. Kai pasižiūriu atgal man atrodo keista, kad vis dar yra žudoma tam, kad "kad aš nevertas" ... "pabučiuok mane paskutinį kartą" tai skambėjo mano mintyse ir lūpose...

Man ne 16, bet.... kaip pamačiau jį mėnulio šviesoje, aš ištirpau. Jaučiau palaimą, malonumą. Nuo ko? Nuo žvilgsnio jo... jis pervėrė mane. Tada man rodės taip aistringai ir karštai. Bet aš klydau... Mes tik.... draugai. Jis ne mano, jis kitos. Kitos, kurią myli, apie kurią svajoja. O ką aš myliu ir apie ką svajoju? Dėl ko žvaigždėtą naktį, žiūrėdama į dangų vis verkiu? Dėl Jo... Dėl žmogaus, kuris man tik Draugas. Dėl žmogaus, kuris, kaip aš jaučiu, yra antroji mano gyvenimo pusė. Ta puselė, kurios trūksta, kad būčiau laiminga. Tik jį noriu justi šalia. Kai Jį pamatau, aš pradedu drebėti... Iš baimės, šalčio... Ne... iš begalinio noro būti drauge. Noro, nors vieną kartą pabučiuoti ir pasakyti: Aš tave myliu. Nemaniau, kad galima taip mylėti vyrą. Bet aš myliu. Todėl, vardan tos meilės aš tylėsiu ir tylomis žiūrėsiu, koks jis laimingas eina su kita. Bučiuoja, glosto... ne mane. Bet aš mylėsiu ir tylėsiu...

Galbūt šiandien prisiminimai jau kankina mažiau, galbūt mažiau tave myliu, bet vis tiek mano meilė beprotiška. Tiek kartų nuvilta, žudyta, paniekinta ji vis tiek gyva. Norėčiau ir aš ją nužudyti bet ji... vis tiek gyva, kaip ir tu.... Kiek kartų aš buvau jai iškasus kapą kurį užverčiau akmenimis, bet vos tik pradėdavau pamiršti tave kaip pati vėl iškeldavau visus prisiminimus į gyvenimą... Ir jie nedėkingieji draskydavo man širdį. Jie smigdavo aštriomis šukėmis, kaip ir tavo žodžiai, kad pasirinkai kitą nes tik su ja matei savo ateitį, dabar matai dar su kita ir dar su kita, kaip tas drugelis skrendi ten kur spalvotos kvapnios gėlės, išsiurbi jų nektarą ir skrendi tolyn.... Ir retai, labai retai dar sugrįžti pas mane, augančią išsausėjusioje žemėje laukiančioje tavo meilės lietaus...Ir koks bebūtum esi kartu ir nekenčiamas ir mylimas... Žinau kad ateities mums nėra, kad meilė liko tik mano širdyje... Bet vis tiek tave kasdien kviečiu pas save... Atleisk man už mano meilę, atleisk, kad apie ją tu nieko nežinai... Atleisk, kad mano mėlynos akys žvelgdamos į tavo rudas akis juose paskęsta ieškodamos nors truputėlio šilumos ir meilės.....

Buvo niekuo neišsiskirianti žiemos diena - šlapdriba, o taip norėjosi balto, puraus sniego, kuris ir tapo pagrindiniu veiksniu mano istorijoje... Ėmė snigti ir su pirmuoju sniegu atėjo jis - Domas. Domas nenukrito iš dangaus, kaip sniegas, bet tiesiog sningant pasiūlė pasišildyti kavinėje. Tai buvo pirmas kartu praleistas vakaras. Net nepajutau, kaip Domas įsiliejo į mano gyvenimą, jis man tapo reikalingas, brangus ir be galo mylimas žmogus. Nusprendžiau supažindinti tėvus su juo, nes mes planavome tuoktis. Tačiau jie manęs nepalaikė, dar ir dabar prisimenu šviesų kambarį, nesuprantančius tėvų žvilgsnius į jį, į tą laukinį žmogų, kuris iš jų galėjo paveržti jų vienturtę dukrą. Aš nepaklausiau tėvų, mes išvažiavome... Tai buvo laimingiausias mano gyvenimo laikotarpis. Bet aš grįžau, nes manęs laukė studijos, o jis liko ten, nes turėjo pasirūpinti mūsų materialine gerove. Bėgo dienos, savaitės, mėnesiai, jis manęs vis nepasikviesdavo pas save, žadėjo, kad greitai gaus geras pareigas ir tada aš galėsiu atvykti. Aš pykau, jaučiausi apgaudinėjama, išduota... Ir tada mano gyvenime atsirado Edvardas. Gerų tėvų -geras vaikas, perspektyvus jaunuolis, būsimasis farmacininkas, tėvai buvo devintame danguje... Aš su juo susitikinėjau, kad netiesiogiai atkeršyčiau Domui, nors giliai širdyje Domą mylėjau. Prabėgo šeši mėnesiai... Buvo planuojamos mano ir Edvardo vestuvės, žinoma - abiejų tėvų iniciatyva...

Šv. Valentino diena. Dar viena Meilės diena, per kurią žmonės vieni kitiems kalba apie meilę, sako, kad visas pasaulis sugriūtų, jei... Bet... Aš ir vėl negaliu šito tau pasakyti. Ir vėl sėdžiu viena, palinkusi prie balto popieriaus lapo ir su melancholiškomis mintimis apie tave, mano meile, žydryne dangaus!... Rodos visą savo meilę tau jau išsakiau tiek žinutėmis, tiek ir akimis, kurios, patikėk, niekada nemeluoja... Ir tu daug pasakei... bet tavo žodžiai atsitrenkė tarytum į šaltus akmenis, nes manoji širdis jų nepriėmė... Taip ir likau jų neišgirdusi. Žodžių, kurie atstumia, žudo ir griauna... Nes tavyje gebu įžvelgti tik tai, kas gera ir gražu. Kai nematau tavęs, man liūdna ir norisi verkt. Kartais gal nieko nejaučiu, tik tai... kad mano akyse nori pasirodyti ašaros. Kai regiu tave taipogi man liūdna, bet šis liūdesys negimdo liūdesio ašarų. Net atvirkščiai, tik ši akimirka, tokia trumpa lyg laikrodžio dūžis, mane verčia pajusti, jog dar gyvenu, tik ji mane "stumia pirmyn". Kažkada man rašei, jog iš tiesų mane myli, tik nenorėjai to parodyt. Negalėjau patikėti šiais žodžiais, tačiau iki šiol gyvenau jais - viltimi, kad tai tiesa. Ar tai galėtų būti tiesa? Juk aš tik paprasta mergina, širdyje auginanti lauko gėles, svajonėmis piešianti didžiulį pasaulį ir savo eilėmis, kurių nesugebėjau kaip reikiant perskaityti, bandanti prikelti pavasarį. Aš tik paprastas žmogus, trokštanti tik tavo meilės, ieškanti tavojo žvilgsnio tarp tūkstančių kitų.

Leidau sau tave pamilti, nors žinojau, kad ši meilės istorija nesibaigs laimingai. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau teks tave pamiršti, galbūt net lieti ašaras ir gailėtis savęs. Tiesiog tu man visam laikui tapai vyro idealu, todėl negalėjau tau nieko nejausti. Pamilau tave už tai, kad tik tu mokėjai mane suprasti, nuoširdžiai patarti, apginti, nes pati to niekada nesugebėjau. Tau vieninteliam užtekdavo kantrybės klausytis manęs, nes man būdavo sunku kalbėti apie save. Buvau užguita pilka pelytė, o tu man padėjai tapti nesusikausčiusia, savimi pasitikinčia mergina. Ar po viso to būčiau įstengusi tavęs nepamilti? Kai į mūsų mokyklą mokytojauti atvyko dvidešimt trejų metų etikos mokytojas, man buvo septyniolika. Žinoma, iš karto atsirado jį įsimylėjusių merginų, kurios jį persekiodavo ir nuolat visiems aiškino, koks jis nuostabus. Tuomet man tai atrodė kvaila ir vaikiška, bet po kurio laiko pati "įklimpau". Buvau labai nedrąsi ir tikrai nebūčiau drįsusi visiems skelbti apie savo jausmus, bet to aš ir net nenorėjau. Elgiausi visiškai priešingai nei kitos bendraamžės - savo jausmus slėpiau. Niekam nevalia buvo tai sužinoti. Visada buvau realistė, todėl supratau, kad šiems jausmams nelemta tapti abipusiais ir teks pasitenkinti platoniška meile. Pradžioje netgi bandžiau apgauti save, jog tai ne meilė, tik laikinas susižavėjimas. Tačiau teisingai sakoma, jog širdies neapgausi. Taigi leidau sau tave mylėti. Mylėti giliausioje bei slapčiausioje savo širdies kertelėje.

Meilė - kas ji?... Gal jos nėra?... Tikriausiai nėra... Žmonės šią sąvoką išgalvojo... Nebetikiu, kad yra toks dalykas kaip meilė... O jei ir yra tai nelemta man būti mylimai... Aš myliu, bet manęs niekas nemyli... Noriu pajusti ką reiškia būti mylimai.... Įdomu koks tai jausmas... Turbūt labai gera kai tave myli... Taip norėčiau kad mano širdį užlietų: pilnaties, nuoširdumo, meilės jausmai... Tapau mumija kuri nieko nebejaučia išskyrus liūdesį, skausmą, vienatvę... Noriu užmigti ir nebepabusti... Nebenoriu egzistuoti ... Noriu gyventi, bet nebėra jėgų atsistoti ir eiti į priekį... Kas man gali padėti atsistoti? Kas man suteiks jėgų?... Nebeturiu Jo... Nebėra dėl ko gyventi... Man nieko nereikia išskyrus Jo... Jo vieno... Noriu Jį mylėti, jausti Jo šilumą, meilę... Noriu kad Jis būtų šalia manęs... Bet to nebus... Nes mūsų keliai išsiskyrė... Mano jausmai liko sutrypti... Širdis srūva... Bet tai nesvarbu... Svarbu tik tai, jog Jis būtų laimingas... Nesvarbu su manim ar be manęs... Mylių Jį visa savo esybę... Viską dėl Jo atiduočiau... Bet deja neteks dėl Jo pasiaukoti... Kaip aš Jį myliu... Labai labai Jį myliu... Nenorėjau jo netekti, bet netekau.. Jau nebesugebu sulaikyti ašarų... O dar visai neseniai negalėjau išlieti nė vienos ašarėlės... O dabar prapliupau... Tikiuosi Jis supras kaip Jį myliu... Visą savo gyvenimą Jį mylėsiu...

Sandra, esi mano gyvenimo meilė ir svajonė...Tolima svajonė... Mes esam skirtingi, aš gyvenu svajone apie tave ir nedrįstu tau pasakyti kaip labai tave myliu, nes bijau būti atstumtas, bijau, kad iš manęs bus atimta svajonė... Bet vis tiek noriu, kad tu žinotum, jog kažkur yra žmogutis, kuris tave myli. Taigi, ką jaučiu tau, žodžiais apsakyti neįmanoma. Neįtikėtina, kad tokioje mažoje širdyje tiek daug telpa jausmų: pykčio, skausmo, meilės. Aš noriu jausti tave šalia savęs kiekvieną valandą ir net minutę...išaušus rytui, dienai prasidėjus, atėjus vakarui ir nakčiai įpusėjus... Aš noriu jausti tave šalia savęs kai pūgos siaučia, žiemai prasidėjus... kai lapai krenta, rudeniui atėjus... ir vasarai saulėtai prasidėjus... Aš noriu jaust tave šalia savęs, kai laimė, džiaugsmas mus aplanko..kai skausmas, neviltis mums tiesia ranką... ir kai svajonės virsta pelenais... Aš taip norėčiau būti draugu tavo geriausiu, žmogumi svarbiausiu, tik ta vienintele gyvenimo aistra didžiausia... ir net tada kai aš išeisiu ten, iš kur sugrįžt, deja, nelemta, žinok aš būsiu čia, visai šalia ir tyliai, tyliai alsuosiu tavyje, aš būsiu lietumi prie tavo lūpų, ir plaukus švelniai vėjeliu kedensiu, drugiu ant tavo peties nutūpsiu... ir tyliai pašnibždėsiu myliu...

Jo netekau tavo dėka, o tavęs, nors ir neturėjau, dėl kito, kuriam tikrai esu reikalinga ir kuris tikrai mane myli. Jau mėnuo praėjo, o tu su manim nebendrauji... Skaudu parašyt sms žinutę ir nesulaukt atsakymo. Bandau dar ir dar, o tu vis tyli. Supratau dabar, kad tu manęs taip nemyli, kaip sakei. Jei būtum mane taip stipriai mylėjęs, būtum ją palikęs ir liktum su manim. Sakei: ,,Jos nemyliu. Myliu tave, tu esi tai, ko man reikia." Aš patikėjau, leidau sau tave pamilti, nors ir žinojau, kad kartu ateities nesukursim. Bet vilties liepsna vis dėlto buvo, kad vieną dieną tapsiu laimingiausia pasaulyje... Tavo akys, tas žvilgsnis, tie karšti bučiniai, tavo žodžiai, rankos... Viskas tai užbūrė mane ir aš pasidaviau - pamilau tave... Tik du kartus per pusę metų matėm vienas kitą. Ir to užteko, kad manytumėm, jog pažįstame vienas kitą amžinybę. Taip, buvau su tavim laiminga, neslepiu šito... Tik aš tavęs nesulaukiau. Prašei pakentėt, sakei: ,,Pagyvensim, pamatysim". Bet mano vienatvė ir troškimas turėti brangų žmogų šalia nugalėjo - sutikau priklausyti kitam... Tu įsižeidei, sužinojęs apie tai. Pasakei, kad tave įskaudinau. O kaip tada aš turėčiau jaustis, žinodama, jog esi su ja, bučiuoji ją, o ne mane? Aš pavargau laukti. Man reikėjo kitos širdies, kuri plauktų su manąja vienu ritmu... Ar aš jį myliu? Nežinau. Gal ir taip. Tik šita meilė skiriasi nuo tos, kurią jaučiau tau. Bet tu šito nesuprasi... Tu tolsti nuo manęs dar labiau, nors ir buvai labai toli - kitam mieste...