Meilės istorijos

Jie ėjo laukais, paupiais, grožėdamiesi saulės šviesa, žvaigždėtomis naktimis, gerdami į save darganotus rytmečius ir saulėtekių džiaugsmą. Jie ėjo žeme, kurią be galo mylėjo. Ir kasdien buvo dviese. Kai susitikdavo, pirmiausia žvelgdavo vienas kitam į akis - jose buvo įpratę skaityti praėjusių dienų vargus ir nusivylimus, laukimų baimės ir atradimų džiaugsmus. Jų rankos visą laiką norėjo švelniai liestis, jų kūnai buvo pavargę nuo tos menkutės šilumos, kurią tik ir tegalėjo jiems pasiūlyti kasdienybė. Begalinis alkis negalėjo būti patenkintas trumpais varganais prisilietimais, iki vienatvės iškankinta dvasia troško amžino susilietimo ir amžinos palaimos būsenos. Apie viską jie kalbėdavosi, tik apie viena jie dar nekalbėjo - kaip būtų gera mirti ir iškeliauti į naujas erdves kartu, užmerkus akis vienas kito glėbyje ir paskutinį bučinį pratęsti iškarto ten... Apie tai jiems dar nebuvo kada kalbėtis, o ir anksti buvo. Nes dar jauni ir lankstūs kūnai žadėjo ilgai gyventi, žadėjo daug laimės turėti ir duoti. Jis lietė jos virpantį delną ir matė viso gyvenimo antspaudus. Visa, kas liesta, norėta ir nenorėta turėti, turėjo ryšį su šituo delnu. Pabučiavęs šitą delną jis bučiavo jos gyvenimą ir savo būsimą laimę. Jie iš anksto susitarė nepykti vienas ant kito, kai grįš namo primušti kaip šunys ir užmiršti, kas jų dar laukia ir rytdiena. Kaip baisu, kai pasilieki dviese. Ir kaip svarbu pačiu laiku prisiminti kadaise sakytus žodžius, kurie taip guodė trumpų pasimatymų akimirkomis.

Tu net neįsivaizduoji, kaip tavęs pasiilgau. Mani mintys sukasi tik apie tave. Nors dar gerai nežinau, ką man jauti, tačiau mano širdis jaučia, kad tu mane taip pat myli. Man gera su tavimi bendrauti ir matyti, kaip tu man šypsaisi. Aš skaičiuoju dienas, kai vėl tave pamatysiu ir galėsiu paskęsti tavo glėbyje. Prieš sutinkant tave visą laiką galvojau, kad būsiu nelaiminga ir nemylima. Tačiau sutikus tave pasijaučiau reikalinga. Tu mane priimi tokią, kokia esu - su visais trūkumais. Kai man būna liūdna, tu visada sugebi mane paguosti, padrąsinti ir palaikyti, pakleti nuotaiką. Myliu tave ir bijau, kad mūsų kas nors neišskirtų. Galbūt nereikėtų viso to sureikšminti, bet esu daug iškentėjusi ir nenoriu to daugiau išgyventi. Nors aplinkiniams atrodo, kad esu nepalaužiama, bet niekas nežino, kas iš tikrųjų dedasi mano širdyje. Kai man norisi verkti - aš juokiuosi ir viską išgyvenu viena, viską paslepiu giliai širdyje. Man tu esi nepaprastas, kai kalbi galiu klausytis tavęs visą amžinybę. Žinau, kad anksčiau ar vėliau mes būsime kartu. Pasiilgau tavęs taip, kaip galima ilgėtis žmogaus. Tikiuosi ir tu apie mane galvoji ir ilgiesi. Dabar, kai tavęs nėra šalia manęs, man belieka tik meilė, kuri mane padrąsina.

Mes susipažinome labai atsitiktinai, kur buvo neseniai įsidarbinus mano draugė. Kartais vakarais ji manęs paprašydavo užsukti į barą. Ir aš, laukdavau, kada ji baigs darbą, kad vėlų vakarą galėčiau ją palydėti namo. Taip vieną vakarą vienas nepažįstamasis prisėdo prie manęs. Susipažinome, tačiau jis nuo manęs nuslėpė, kad yra vedęs ir turi mažą dukrytę. Apie tai sužinojusi - neišsigandau. Vygantas sakė, kad jo žmona paliko jį su dukra ir išvyko į užsieny. Pradėjus dirbti tam pačiam bare, kur susipažinau su Vygantu, vis kiekvieną vakarą praleisdavau su juo po kelias valandas. Be abejo, po kiek laiko žmonės pradėjo mus apkalbinėti, tačiau man tai nerūpėjo, nes jaučiau Vygantui daugiau nei draugiškumą. Kartą jis man pasakė, kad sugrįžta jo žmona, nuo tos dienos nemačiau savo mylimojo. Tai buvo man labai skaudu. Naujuosius teko sutikti be mylimo žmogaus. Po kiek laiko aš vėl sutikau Vygantą, tačiau jis jau buvo šaltas ir man visiškai abejingas. Kai grįžo jo žmona jis tik kartais apsilankydavo mūsų bare, ir stengėsi manęs vengti. Vyganto iki šiol negaliu pamiršti - jis leido man pasijusti mylimai.

Kai pamačiau krintančią žvaigždę, akimirksniu sugalvojau norą. Ir nė nepajutau, kaip staiga kūnu perbėgo šaltas virpulys. Atmintyje atgijo neseniai draugės pasakota istorija, kupina troškimų, tikėjimo, mažyčių džiaugsmo lašelių ir negailestingos lemties, pavertusios pelenais ilgai liepsnojusią, karštą dviejų mylinčių širdžių meilės ugnį. Jie susipažino netikėtai. Susirašinėjimo draugas Rugilei parašė SMS iš savo draugo Manto mobilaus telefono. Po kiek laiko mergina sulaukė žinios iš tikrojo telefono savininko. Įprasta pažintis, niekuo neįpareigojantis bendravimas... Ir staiga kažkas suvirpėjo merginos širdyje; mažytis vabalėlis krebždėjo viduje ir prašėsi išleidžiamas į laisvę. Kiekviena akimirka be jo tapo neapsakoma kančia. Ji skaičiavo akimirkas iki kiekvieno jų susitikimo, nepaleido iš rankų jo nuotraukos. Vis ilgesni atrodė vakarai, leidžiantis saulei ir nesant šalia savo mylimojo. Vis sunkiau sekėsi iškęsti sekundes, virtusias valandom, minutes- parom, valandas, prilygusias mėnesiams, laukiant jo skambučio. Merginą lyg vaiduoklis nuolat persekiojo jo šypsena, dieviškas balsas, iš proto vedantis seksualus kūnas, nuostabus charakteris, dvelkiantis šiluma, meile, švelnumu. Ji įsivaizdavo Manto žydras akis, atsiduodančias ežero gaiva ir tokiu nenumaldomu troškimu. Rugilei jis buvo svajonių vaikinas. Ir vieną dieną atėjo geroji fėja, mostelėjo burtų lazdele ir apakino merginą.

Tu, tik tai tu kaltas dėl šių žodžių, kurie veržiasi iš mano krūtinės dėl vieno pirmadienio istorijos žodžių, kurie manyje pagimdė abejones ir liūdesį. Nejaugi tu tikrai myli mane, tačiau jauti, kad vieną dieną dingsiu iš tavo gyvenimo. Ir vis dėl to drįsti galvoti, kad tai meilė? Ne, tuomet tu manęs nemyli. Nemyli manęs taip, kaip aš myliu tave. Todėl prašau leiski man įrodyti tą meilę. Leiski man nupiešti dangų iš debesų... Leiski man nupiešti tavo veidą tarp linų, kurį aš jau seniai myliu. Leiski man išmarginti savo meilę šviesiausioms spalvom, pasikviesti į širdį tamsiausioms dienom, leiski man mylėti karštai ir tyliai, juk tu jau seniai manyje gimei. Aš myliu tave labiausiai už viską pasauly myliu, tačiau tyliu net už akmenį šaltą labiau tylėdama kenčiu. Atleisk, šie žodžiai skrajoja naktį paslapčia. Nors jie jau senokai gyvena mano širdyje. Niekada nepamiršiu tos dienos, kurią pamiršt būtų tiesiog nuodėmė. Dar vienas ruduo, kai mano širdis žiūri į dvi pašto dėžutes, kurios tiesiog "gaudo" manųjų jausmų laiškus. Stebėdama išsiunčiu daugybę džiaugsmo, laimės bei liūdesio laiškus. Džiaugsmo laiškuose gyvena mano širdutės skrajojimas meilės sparnais, kuriuos suteikei tu. Džiaugiuosi, kad gauni visus mano laiškus ir juos skaitai. Jaučiu, kad tu taip pat man kažką rašai, tik... Man labai liūdna, jog taip ir negaliu suprasti, ką man rašai.

Viskas prasidėjo vieną gražų ir aulėtą rugsėjo 1-osios rytą. Šurmuliuojančių draugų būryje staiga išvydau jį. Kaip paaiškėjo jis buvo naujokas. Marius skyrėsi nuo kitų vaikinų, nes buvo stebėtinai gražus. Klasiokės nusprendė parungtyniauti, katra iš jų "nustvers" jį. Aš nepanorau dalyvauti šiose rungtynėse, nes visada jaučiausi kaip bjaurusis ančiukas, taigi ar atkreiptų toks gražus vaikinas į mane dėmesį? Praėjo nedaug laiko, o aš vis dažniau pagalvodavau apie Marių. Pati to nesuvokdama beprotiškai jį įsimylėjau. Vis dažniau ir Marius šelmišku žvilgsniu pažiūrėdavo į mane. Tada nusprendžiau parašyti jam laišką ir prisipažinti meilėje. Bet iš jo gavau neigiamą atsakymą, pasak Mariaus, jis jau buvo nusivylęs meile ir merginomis. Bėgo laikas, mes tapome draugais, bet nežinau, kodėl jaučiau, kad jis jautė man kažką daugiau nei draugystę. Vis dažniau mes būdavome kartu. Jis lydėdavo mane namo, kartais pabučiuodavo, tačiau noro su manimi draugauti kaip su mergina jis nepareiškė. Praėjo nemažai laiko - Marius baigė mokyklą. Marius ruošėsi studijoms. Kartą jam paskambinau ir pasakiau, kad noriu susitikt. Jis sutiko. Mes ėjome lėtai ir staiga stabtelėjome prie mokyklos suolelio ir Marius pasakė: "Sutinku". Iš pradžių nesupratau, tačiau Marius patikslino - jis sutiko būti mano vaikinu. Tuo metu buvau pats laimingiausias pasaulio žmogus. Nuostabi vasara baigėsi. Aš turėjau atsisveikinti su Mariumi, nes jis išvažiavo studijuoti, ir mes taip dažnai nesimatydavome.

Tą 2003 metų pabaiga man buvo kažkokia mistinė. Galvojau, kad Naujuosius sutiksiu su vaiku. Bet nuojauta kažką kuždėjo, o gal laukė išsiilgusi širdis... Atvažiavai į sustojimą, bevažiuojant kažką kalbėjau apie save, vaikus, apie tai, kad šiuo metu esi vienišas. O aš nieko negirdėjau, bet jau žinojau, kad būsim kartu, bent jau tą naktį. Tik dabar supratau, kad tai buvo mūsų bendro pažįstamo pokštas, gal Kalėdų dovana? Žiauru... Gal būtų viskas kitaip, jei nebūčiau "kitokia", kaip tu sakydavai "keista". Iš tavo naujametinio pasveikinimo aš prisimenu tik vieną sakinį: "linkiu palypėti bent vienu laipteliu dvasinio tobulėjimo link". Jei tu tik norėjai tik vienadienio malonumo, geriau mes nebūtumėme susitikę. Per daug kančių patyriau per tą laiką. Aš egoistė - rašau apie savo kančias, tuo metu dar nežinojau, kad sergi, ir tau labai skauda. Jau tada, po tos nakties man užaugo sparnai. Kitą dieną man paskambinai, tačiau nemaniau, kad skambinai kaip moteriai "pagal skelbimą". Tačiau, kai pasakei, kad norėtum su manim pabusti kiekvieną rytą, aš pajutau tau kažką... Įsimylėjus aš tampu sau pavojinga, jau nekalbant apie aplinkinius. Gal aš nemoku mylėti? Aš bijau to jausmo, nes jis būna begalinis, beprotiškas, aklas... Tai man tampa pavojingu jausmu. Aš bėgu nuo jo. Prisimenu tavo žodžius: "neįsijausk - paskui bus sunku". Jau tada žinojai, kad aš viską darau nuoširdžiai tiktai neprotingai, ne taip kaip turėtų elgtis moteris "pagal skelbimą".

Į tolį žvelgia akys - didelės ir ašarotos. Alkanas žvilgsnis klaidžiojo. Lakstė, vijosi žuvėdrų klyksmą. Klykūnės grįžtelėjo, sumosavo atsisveikinimui ir laužydamos prieš vėją sparnus, išskubėjo. Nutrūktgalvis vėjo gūsis pribėgęs pašiaušė mergaitės plaukus, bet nesulaukęs atsakymo į glamonę lyg susigėdęs ūktelėjo ir nusivijo smiltelę. Mergaitė paliko nejudėdama, tartum sumažėjus po sunkia našta. Ne, ji nebeverkė, ji žinojo, ką reiškė žodis: prarasti. Alkanos, godžios undinės pasislėpė. Paliko tik nebylus klausimas, žvelgiantis į save. Taip, ji palaidais plaukais, mąsliom akim, sustingusios undinės pozoj stovėjo ilgai. Aprimo jau ir vėjas. Saulė besivydama horizontą ruošėsi jūros valtelėn. Jau įsėdo, plaukia, siunčia paskutinius spindulius. Keletas surausvino jos veidą, įdėmiai pažvelgė į mėlynuosius ežerėlius, kuriuose pynėsi ir skausmas, ir viltis, ir abejonė. Staiga ji kaip sulytas kačiukas suvirpėjo, nusipurtė slegiantį rūką, lūpos susidėjo į ryžtingą šypseną. Dar kartą pažvelgus į besišypsančią tinklų patalan jūrą, nuskubėjo sušvitusio miesto link. Skubiai žengdama, deganti dar niekada nepatirtų jausmų liepsna, vis veržėsi pirmyn, bijodama pamesti tą brangenybę, kurios svorį taip netikėtai pajuto. Ji suprato, kad vieno žmogaus išdavystė ar baisus nusivylimas negali užnuodyti viso gyvenimo. Purpuriniais skruostais, išplėstom akim,, norinčiom aprėpti visą begalybę, ji nebijo, bet skriste skrido vis naujai kartodama, naujai atrastą seną tiesą: pasaulis nuostabus. Man tik 19.

Dažnai klausiu savęs: ar aš vieniša? Daugelis pasakytų, kad ne. Tačiau aš manau kitaip. Taip, aš turiu daug draugų, bet dauguma jų man nesuteikia laimės, kurią jaučiu pažindama širdžiai artimą žmogų. Su draugais gali kalbėtis, tačiau negali išsakyti minčių, kuriomis slapta norėtum pasidalinti su žmogumi, kurį myli. Jam gali išsakyti savo paslaptis, svajones, viltis ir visai nebijodama, kad jis gali tik pasijuokti ar nesuprasti. Juk jis rado kertelę tavo širdyje. Kaip jis galėtų tave išduoti? Negalėčiau pasakyti, kad turiu labai daug draugų. Tačiau man reikia tik vieno žmogaus, kuriam galėčiau pasiguosti, žinodama, kad jis niekam neišsipasakos. Tai ir yra mano didžiausia svajonė. Jaučiu, kad man kažko trūksta, galvoju apie tai ir darau taip, kad tą tuštumą užpildyčiau, bet ne visada pavyksta. Kartais tenka pasilikti vienai su savo lūkesčiais. Žmogui reikia kažkam išsilieti, o kaip išsilieti sau? Telieka jausmus ir mintis išlieti ant balto popieriaus lapo. Kai rašai, jauti, kaip nuo širdies rieda sunkūs vienatvės akmenys. Taigi lapas man, kaip tas brangiausias žmogus, kurio kažkada netekau, ir kurio ieškau dabar ir niekaip nerandu...

Buvo išleistuvių vakaras. Netoli pastebėjau merginą, kuri nugara stovėjo į mane ir verkė. Kai ji atsisuko, supratau, kad tai mergaitė iš gretimos klasės, kuri draugavo su Viktoru. Ji man išsipasakojo. Ji prieš du metus atsikraustė su tėvais į naują butą. Draugų ji neturėjo, tačiau kartą ji susipažino su Viktoru. Jie kartu buvo metus, Viktoras ją įsimylėjo. Tačiau Erika nežinojo, kas yra meilė, ir Viktoras jai papasakojo legendą apie gulbes. Gyveno kartą gulbės, ir viena iš jų mirė. Kita gulbė iš sielvarto pakilo į dangų, padarė mirties kilpą, suklykė ir krito žemėn suglaudusi sparnus. Kas matė - negalėjo sulaikyti ašarų. taigi tokia buvo legenda apie meilę. Erika vis labiau prisirišo prie Viktoro. Kartą atėjusi į mokyklą ji jo nerado. Po pamokų nuėjusi namo, Erika rado tik jo mamą, kuri pranešė, kad Viktoras pateko į avariją ir dabar ligoninėje. Po kelių dienų Viktoras nuo žaizdų mirė. Tokia buvo Erikos istorija. Papasakojusi ji išbėgo pro duris. Tik spėjau išgirsti mašinų stabdžių skleidžiamą garsą, išbėgo visi. gatvėje gulėjo Erika, o jos rankoje raštelis. Sako, kad ten buvo parašyta: "Nepamiršk legendos apie gulbes, Viktorai".

Gera man tave mylėti... gera jaust, kad myli mane..., gera tavęs laukti, nes žinau kad ir tu lauki manęs... Dabar kai pagalvoju ir prisimenu ištisus metus laukimo, kai tarnavai, o aš laikiau tavęs čia... atrodė kad tie metai stovi vienoje vietoje ir nė neketina pajudėti į priekį... bet dabar, kai tavęs sulaukiau, kai mes vėl kartu, galiu drąsiai pasakyti, kad tie metai prabėgo greitai, mums padėjo Meilė!! Meilė yra galinga bet kartu ir trapi... ją reikia saugoti, dalintis tik dviese ir tada jokios kliūtys nebus baisios: nei atstumas, nei laiko tarpas... Viskas gyvenime yra gražu ir nuostabu viskas įmanoma kartu su Meile. Ir mes abu tą pajutom reikia tiesiog mylėti, pasitikėti, džiaugtis kiekviena diena žinant, kad yra mylinti širdis! ir bus nuostabu gyventi!!

Atrodo, kad mažas pasaulis, kuriame gyvenu, bet jame telpa mano svajonės, jausmai, išgyvenimai - visos mano mintys. Dabar aš suvokiau, kokia didžiulė ir nepamatuojama minties galia. Aš galiu jas valdyti, kontroliuoti, jausti ir svarbiausia, jose gyventi. Mintimis aš prisišaukiau savo meilę - tobulą, neišsenkančią ir neapčiuopiamą. Nebūtinai vizualiai apčiuopti - svarbiausia jausti mintimis, kurios sėja širdyje lainius daigelius. Aš juos auginu tobuloj minties erdvėj. Aš juos saugau nuo saldžių pagundų. Savo tobulą meilę vedu į rytdieną, paėmusi už rankutės, kaip mažą vaiką - saugoju nuo blogų minčių, auginu ir puoselėju. Jo niekada nemačiau, nebučiavau jo lūpų, neliečiau kūno, nė karto nepažvelgiau į akis. Aš jį jaučiu visa savo esybe. Jo meilė gyvena manyje, mano minčių pasaulyje. Tikrovė negailestinga - negaliu jo apkabinti, nes mus skiria tūkstančiai kilometrų. Bet jo meilė gyvena mano minčių pasaulyje - tyra, švelni, neišsenkanti... Seimurai, aš tave myliu.