Meilė

Žmogus nuolatos turi problemų. Jis visuomet suranda priežasčių atsisakyti, nedaryti ar tiesiog nematyti. Žmogus užprogramuotas slėptis mele, lyg savo saugiausioje tvirtovėje, kuri ankščiau ar vėliau vis tiek subyrės. Dauguma iš mūsų skuba, lekia. Dauguma iš mūsų retai pamato detales ir tikrai daugelis neištiesia pagalbos rankos atsitikus nelaimei. Po velnių, kas mums darosi, žmonės? Ko mes tokie pikti? Kodėl mes tokie pavargę nuo gyvenimo? Kodėl problemos užgožia jų sprendimus? Kodėl kasdien žvelgiame į ateitį, lyg tai būtų mūsų išsigelbėjimas? Kodėl negyvename dabar? Užsimerk. Įkvėpk. Nusišypsok. Ir tyliai sau mintyse pasakyk: „Ei, klausyk, žinau, kad kartais būnu kaip suknistas ožys ar ožka. Ir mane daug kas erzina. Myliu tave. Myliu save. Myliu visus aplinkui. Myliu pasaulį“. Esame tokie klaikūs, tiesa? Aš, aišku, nešneku konkrečiai apie visus mus. Bet vis dėl to. Jei dažniau pasakytume, kad myli žmogų (kaip draugą, šeimos narį, širdies antrą pusę), jei dažniau atsiprašytum, jei dažniau prašytum atleidimo, net nesijausdamas kaltas, net jei ir tavo blogas poelgis buvo įvykdyta seniau, tu jau pakeistum pasaulį. Tu įneštum kažką kitokio. Žmogus esantis šalia tavęs nusišypsotų ir jo diena būtų 100 kartų geresnė. Tavo irgi. Jautiesi, lyg padaręs kažką gero. O tu ir padarysi kažką gero.

Eilinis vakaras… Vienuma. Viduje tuštuma.Ilgesys. Begalinė meilė. Meilė, skirta tau. Tik tau… Kiekviena sekundė ne su tavimi mane verčia ilgėtis tavęs… Man norisi, jog visada būtum šalia. Dieną, naktį… Mylėtum, saugotum, apglėbtum ir ištisai kalbėtum su manimi.. Juk tu žinai, kaip man patinka kalbėti… Nors ir apie nieką… Dievinu tą akimirką, kai mūsų žvilgsniai pagauna vienas kitą… Kai šypsaisi man… Branginu tas sekundes per kurias būni apkabinęs mane, nes jaučiu tavo šilumą, norą būti kartu… Atmintyje saugau viską, ką sukūrėmė… Tyliai kartoju tuos du žodžius… Kuriuos pirmą kartą taip buvo sunku ištarti.. MYLIU TAVE. O gulėjimas šalia, tas tylėjimas ir klausymasis kaip plaka tavo širdis, privertė mane jausti, kad tai, ką jaučiu tau, nepakartojama… Aš noriu, kad amžinai būtume kartu… Bet juk amžinybės nėra… Bet noriu, kad būtum su manimi tiek, kiek tik pajėgsi… Žinau, esu užsispyrusi, principinga, šiek tiek valdinga.. Bet turiu be galo didelę širdį… Aš myliu tave, kaip ruduo myli krentančius lapus… Myliu taip, kaip melodija myli žodžius… Šie dalykai vienas be kito negali.. kaip ir aš be tavęs… Einant miegoti man trūksta tavęs, prabudus ryte-trūksta tavęs. Bet žinau, kad turiu tave… Žinau, kad nesi kažkieno kitos… Jaučiu, jog myli… Kad tau rūpiu ir mane brangini. Žinai, prieš einant miegoti, kai guluosi į lovą visada galvoju apie mus, prisimenu pačius gražiausius kadrus iš laiko kartu… Užmiegu.. O sapnuose regiu tave.. Tokį fainutį, linksmą, besišypsantį gražuolį…

Prisimenu lyg tai būtų buvę vakar. Kaip šaltis apglėbęs pečius išlydėjo pro lauko duris. Kaip įsisupus į save ėjau, be jokių taip ar ne, be jokių niekšiškų kaukių, tenorėjau būt, o ne egzistuoti. Mintyse skambėjo „dar vieną naktį ir visą gyvenimą”. Susimąsčiau, kaip velniškai nekenčiu šio jausmo. Eiti pas žmogų, kai jis jau laukia. Menka smulkmena, tačiau visados pasimetu. Tas kartas buvo ne išimtis. Net juokinga, kad vienintelis dalykas į kurį pirmiausia buvau atkreipus, yra valiūkiški plaukai. Apsaldinęs tą vėlų vakarą, palydėjo namo. Buvau pasimetus ir bailė, galbūt net bėglė. Savo pačios gyvenimo bėglė. Lyg mano širdis tebūtų kalėjimas, iš kurio amžinai norėčiau pabėgti. Melavau pati sau ko aš noriu ir ką vertėtų turėt. Nemylėjau savo gyvenimo, tenorėjau pasislėpt ir nurimt. Kad viskas užsimirštų. Bijojau, kad mano prakeiksmai tik ir kartojasi, kuriuos paleido šamanai. Akli gyvenimo vingiai, nežinantys kur mane vesti. O galbūt, aš juos vedu į šalį. Link kairės pusės. Mes susitikome ten, kur viskas buvo pasibaigę. Tyliais ir mažais žingsniais įžengei. Net nepajutau, kaip viskas pasikeitę. Kaip sugebėjai, mielasis? Be jokių prisilietimų, tik savo egzistavimu. Kaip besisukanti Žemė, kurios Tu nesugebi pajausti. Nes ten kur tu - ten ir aš. Mano rytas prasideda vienu vardu. Naktimis tyliai šnabždu, kaip noriu. Noriu, noriu turėt savo širdies ritmą, kuri plaktu vienu žodžiu. Mano gyvenime galbūt per daug žodžio „noriu”, tačiau jis siejamas tik su vienu žmogumi.

Žinot, nesu mėgėja tokių romantiškų dalykėlių, na, tik ne rašant. Paskaityti kitų istorijas visada smagu 🙂
Tačiau dabar mane apėmė tokia keista nuotaika…
Pažiūrėjau video iš youtube, kur liūtukas, augintas pas žmones, buvo paleistas į laisvę ir vėliau tie žmonės atvyko aplankyti jo. Prižiūrėtojai sakė, jog liūtas žmonių nebeatpažins, tačiau šis atbėgo, puolė glėbesčiuotis ir t.t. Iš pradžių galvojau, jog puola tuos vyrus, bet ne, jis tikrai buvo jų pasiilgęs 🙂 Tokie vaizdai ir dar fone skambanti atitinkama muzika priverčia apsiašaroti. Bent jau man pravirkti nereikia didelių pastangų - jei tik kas mielo, gražaus ir liūdno, tuoj tuoj Niagaros kriokliai pasirodo. Na, tada, po to video, pažiūrėjau dar vieną su liūdna meilės istorija. Tralialia, vaikinukas ir mergina mylėjo vienas kitą, bet kai nusprendė galų gale po tiek metų susitikti, lėktuvas, kuriuo skrido mergina, sudužo. Jie taip ir nespėjo garsiai vienas kitam ištarti “aš tave myliu”.

Hmm.. Keistas žodis, apibūdinti atrodo tokiam.. pačiam tobuliausiam pasaulyje žodžiui.. Nejaugi, savo jausmus galim apibūdinti tik vienu žodžiu? Nenoriu pasirodyti kaip žmogus paranojikas, bet kas per velnias ta meilė? Kodėl kartais tai pasakyti vienokiose gyvenimo situacijose lengva, o kitose sunku? Nejau tai ne tas pats jausmas? Paprastas pavyzdėlis.. Tebūnie vieta - mokykla, laikas - kelios minutės prieš pamoką… Tu atsidarai spintelę ir pamatai, kad neturi namų darbų.. Žinai, kad mokytojas tikrai įrašys dvejetą, nes tai ne pirmas kartas kai pamiršai… Prieš akis atsiranda tavo draugas/ė (merginom draugė, vaikinam draugas) ir paduoda tau namų darbų kopiją.. tu nė nedvejodama/s ištari: “Dėkui, išgelbėjai mane, myliu tave” . Tačiau kai kalba eina apie santykius, kažkodėl staiga surimtėjam.. Kaip galima sakyti tokį svarbų žodį? Kuo jis toks nuostabus? Arba tu kažką jauti arba ne.. Paprasta… O iš kur žinome, kad tas jausmas mumyse yra meilė? Gal tai tik atspindys kažko kito? Nenoriu pasirodyti kaip labai apsidepresavęs žmogus, tačiau esu žmogus, kuris siekia aukštinti dvasią… Nereikia atsakyti, tiesiog pamąstykit patys ar mano kalboje nėra nė kruopelytės tiesos? “Tiesa”- dar vienas nepaaiškinamas žodis.. Kartais tiesa (kaip ir meilė) būna paprasta, tačiau kartais ne.. Paprasta.. kai tu pasakai klasiokui jog gavai 10 iš kontrolinio (ir nemelavai) tačiau kartais, kas vienam atrodo tiesa, kitam kertasi su jo įsitikinimais ir principais, tad tiesa jam, tampa melu...

Dažnai savęs klausiu kaip viskas pasibaigs? Negi liks taip, kaip dabar? Iš vienos pusės aš jam labai dėkinga. Jis išmokė mane, kad į tuos, kurie pavydi, apšnekinėja, smerkia ar nekenčia nereikia kreipti dėmesio. O aš kaip kvailelė visada jį gindavau. “Tu pažiūrėk į Jį… Asilas grynas. Mažius nelaimingas.”
O aš stovėjau už Jį. Visada išgirdus apie sakant blogai mano artimiems žmonėms, kurie žino, jog Jis man kažkas daugiau puldavau jį ginti. Laikui bėgant išmokau nueiti toliau. “Juk kai negirdi - neskauda, ar ne?” Tai buvo Jo žodžiai. Daugelis mano vyriškosios lyties draugų jo nekesdavo, apšnekinėdavo ir peikdavo, bet pasitaikius progai pabūt su juo ar pakalbėt, taip atsiprašant lysdavo į šikną. Jie Jo nekentė, nes pavydėjo. Jis žinojo tai, bet vistiek buvo toks kaip visada, nes Jis žinojo, kad iš bet ko galima išpešt naudos ir sau. Kai daugelis mus supiršo, jis gavo didelę reklamą. Kai tuo tarpu aš visiems aiškinau, kad mūsų niekas nesieja Jis tik nusišypsodavo ir nueidavo.

Aš verkčiau jei tu verktum. Aš slaugyčiau naktimis jei gulėtum ligos patale. Jei sėdėtum vidiniam skausme, sėdėčiau kartu su tavim ištiesdama ranką iš viršaus. Jei net visas pasaulis nusisuktų nuo tavęs, aš neatgręžčiau tau nugaros ir nenueičiau. Už tai, kad tu truputi nusidėjai ar truputi suklydai aš atleisčiau, neteisčiau, stengčiausi suprasiti. Geras žmogus visada nusipelno antro, trečio ar net dešimto šanso, vien todėl, kad jis geras ir neapsimestinai. Tu juk žinai, kad už tavo gyvybę aš net savąją galėčiau paaukoti, nes nieko nėra geriau už tyrą širdį viduje. Man visai nerūpėtų ar aš tave pažįstu gerai ar iš vis ne, juk gaisrininkai lysdami į ugnį nesveria kiek padarei gero ir kiek blogo. Jie žino, kad gyvybė brangesnė už garbę, pinigus ir visą tai kas banalu. Aš nesijausčiau laiminga jei gyvenčiau tik dėl savęs ir savo norų. Man būtų liūdna džiaugtis vienai savo sėkme, o miela ja pasidalinti su tavim drauge. Žinoma be galo būtų didelė garbė jei tu ir su manim pasidalintum savąją laimę. Žinoma žmogiška yra pykti, kartais ir nekęsti, bet svarbu mokėti atleisti ir aklai neteisti. Žinoma aš nekenčiu abejingų žmonių, kuriems rūpi daugiau jų įvaizdis nei padėti gulinčiam ir šaukiančiam pagalbos. Žinoma nekenčiu tų kurie rizikuoja kitų gyvybėmis. Jų galima nekęsti ir jų aš nesugebu pateisinti. Kartais lieki nusivylęs tada kai tau labiausiai reikia pagalbos, o nieko nėra šalia. Skaudu žinoma…

Seniai seniai susitiko visi žmogaus jausmai. Po to, kai Nuobodumas trečią kartą nusižiovavo, Beprotybė pasiūlė: - Gal pažaiskime slėpynių? Intriga pakėlusi vieną antakį paklausė: - Slėpynės? O kas tai per žaidimas? Beprotybė paaiškino, kad vienas iš jų bus žaidimo vadovas. Jis užmerks akis ir suskaičiuos iki milijono, o kiti tuo laiku pasislėps. Kurį suras paskutinį, tas bus laimėtojas ir sekančio žaidimo vadovas. Entuziazmas iš karto pačiupo Euforiją už rankos ir pradėjo džiaugsmingai šokti. Laimė tuo metu taip šokinėjo, kad net įtikino Abejonę. Tik Apatijai niekas niekada nebuvo pakankamai įdomu ir ji atsisakė dalyvauti žaidime. Tiesa nutarė niekur nesislėpti, nes ją vis tiek visada suranda. Didžiavimasis pareiškė, kad šis žaidimas yra kvailas ir jo visiškai niekas nedomina, išskyrus jį patį. Bailumas nenorėjo rizikuoti. - Vienas, du, trys… - pradėjo skaičiuoti Beprotybė. Pirmas pasislėpė Tingėjimas. Jis paprasčiausiai atsigulė už artimiausio akmens. Tikėjimas pakilo į dangų, o Pavydas pasislėpė Triumfo šešėlyje, kuris savo jėgomis užkopė į patį aukščiausią kalną. Mandagumas ilgai niekur negalėjo pasislėpti, nes vis galvojo, kad kiekviena vieta yra tinkama kitam jo draugui. Grožis pasislėpė krištoliniame upelyje, o Bailumas - medžio urve. Laisvė pasislėpė saulės spindulėlyje. Egoizmas surado tik jam šiltą ir patogią vietelę. Melas pasislėpė vandenyno gelmėje, bet iš tikrųjų - vaivorykštėje. Vulkano krateryje pasislėpė Aistra.

Pirmiausia, mano galva, meilė prasideda tada, kai nebelieka savanaudžių ambicijų, kai nustoji galvoti tik apie save ir tiesiog nori padaryti laimingą žmogų, esantį šalia Tavęs. Kai išmoksti duoti, nieko nereikalaujant už tai ir nebijai aukoti kažko, galbūt savęs, o galbūt to, kas tau svarbu, nors vėl gi, manau, kad kai myli, niekada neprašysi, kad ši paaukotų tai, kas jai labai svarbu, nes greičiausiai kiekvienas žmogus nori matyti šalia esantį pilnavertiškai laimingą ir jautiesi pats laimingas, žinodamas, kad prie tos laimės prisilieti ir Tu. O kaip žmogus gali jaustis laimingas, kai iš jo atimama dalelė jo paties. Kažkada kai mąsčiau apie tai ir užrašinėjau dainos posmuose, supratau, jog meilė ir yra laisvė, Tavo laisvė. Kai taip pamąstai, negali būti nieko geriau, nei tuo pat metu jausti, kad esi su kažkuo dvasiškai surištas, emociškai sujungtas, kas Tau teikia besąlygišką malonumą ir netgi poreikį ir toliau tokiam būti, bet tuo pačiu metu jautiesi išsaugojęs savo nepriklausomybę. O iš esmės mes visada norime jaustis laisvi ir nuo niekieno nepriklausomi, bent jau aš. Laisvi kaip vėjas, laisvi kaip debesys, plaukiantys danguj. Kai būnant lauke pučia vėjas, bet toks malonus, ypač esant prie jūros, kai jis plaiksto plaukus, glamonėja kūną, prisiekiu, nejaučiu nieko kito, kaip tik laisvę, automatiškai rankos pakyla į viršų ir įsivaizduoju, kaip esu visai kitur, ant nieko nestoviu ir nuo nieko nepriklausau, esu sau.

“Meilės nėra.” - taip sakiau prieš gerus porą mėnesių. “Ji neegzistuoja.” - buvau įsitikinus. Bet likimas daro savo. Likimo ironija, kitaip tariant. Būtent tada, kai jau buvau save įtikinus, kad meilė neegzistuoja, atsirado žmogus, kuris padėjo man suprasti (tiea, netiesiogiai), kad meilė vis gi yra. Ką reiškia tas “netiesiogiai”? O gi tai, kad jis paprasčiausiai nieko nežinojo apie mano įsitikinimus. Taip, aš jį įsimylėjau. Dabar mes kartu. Bet ta meilė kitokia. Gal dėl to, kad šį kartą ji su manim. Aš tiesiog nejaučiu to skausmo. Ir man keista. Gal dėl to, kad su tuo skausmu susigyvenau, o dabar jis staiga dingsta? Beje, jaučiu, kad meilė antrąjam žmogui dar gyva. Ji per daug stipri. Apie ją esu parašius dvi dainas. Tiesa, antroji gimė tada, kai jau buvau su trečiuoju žmogumi. Bet jai atvirai, vis dėl to antrąjam žmogui meilė, kurią jaučiu, man kažkuo saldesnė. Rimtai. Aš dabar žinau, ką reiškia meilė be atsako, ir meilė su atsaku. O skirtumas be proto didelis. Atrodo, jei meilė su atsaku, tu būni su žmogum, o jei be atsako, tiesiog nebūni su žmogum? Ne… Kai myli be atsako, tu kovoji (tiesa, ne visada. Jeigu myli iš tiesų, nori, kad žmogus būtų laimingas, ir jei matai, kad jis nebus laimingas su tavimi, jį paleidi… iš meilės), galbūt rašai dainas (aš jų parašiau apie keturias), tu tiesiog nori išsilieti ( aš išsilieju scenoje) … O kai myli su atsaku, tu tiesiog būni su tuo žmogum.

Vieną saulėtą žiemą į pasaulį atėjo rudakis berniukas. Visai dar mažytis, bet mosikuodamas rankytėmis bandė stipriai įsitverti į orą, o gal į naują gyvenimą. Berniukas buvo nepaprastas, jo likimas, o gal ir prakeiksmas – amžinai būti pirmu. Maždaug trijų mėnesių, kai vaikas suprato šypsenos poveikį kitiems, pradėjo šypsotis tokia stulbinančia šypsena, kad visiems užgniauždavo kvapą. Mama berniuką tiesiog dievino, kaip ir savo tėvą, todėl pavadino jį senelio garbei – Eriku. Turbūt visi, tik ne pats mažylis, prisimena, kaip vos prieš dvi dešimtis senelis Erikas laikydamas savo anūką rankose ištarė tuos lemtingus žodžius: „Jis visada bus pirmas… mano anūkas, Erikas“. Po ketverių metų gimė Eriko sesuo – Viltė. Visiškai kitokia, nei brolis: žydraakė ir šviesiaplaukė. Mergaitės vardas buvo išrinktas dėl jos „paskirties“. Ji buvo paskutinė viltis mamai pasveikti, nors didelė dalis žmonių žinojo, kad tai, ką sugalvojo vaikų mama yra visiška nesąmonė, mat idėja buvo pasiskolinta iš senu laikų: „Vaiko gimimas gali išgydyti nuo bet kokių ligų“. Visą nėštumo laikotarpį Viltei grėsė pavojus, mes mama vis silpo. Gal ir buvo toje idėjoje kažkiek tiesos. Mergaitė suteikė savo mamai norą kapstytis iš ligos, todėl ji išgyveno dar penkis metus, tai buvo didelė laimė. Rita mirė su šypsena, kai Erikui buvo vos devyneri. Ernestas nesugebėjo išlaikyti abiejų savo vaikų todėl pasirinko mylimiausią – berniuką, o Viltę išsiuntė gyventi pas tolimą tetą.

Kas yra meilė? Į šį klausimą žmonija bando atsakyti tūkstančius metų, tačiau vieną atsakymą sunku rasti. Yra daugybė meilės rūšių ir daugelis mūsų greičiausiai esame patyrę ne vieną jų. Taigi pateikiame net 13 meilės rūšių. Kurias iš jų jau patyrėte jūs? 1. Ideali meilė. Tai tokia meilė, kai susižavima kokiu nors objektu. Tokia meilė paprastai paremta svajonėmis ir fantazijomis. Įsimylėjęs dažniausiai idealizuoja tą, kurį įsimylėjo. Kai įsimylėjęs geriau pažįsta savo meilės objektą, dažniausiai susižavėjimas juo praeina ar bent jau sumažėja. 2. Romantiška meilė. Tokia meile dažniausiai ilgai mylimas asmuo, kuriam jaučiama aistra, trauka, rūpestis ir pagarba. 3. Erosas. Tai aistringa meilė, kuri apsiriboja lytiniu potraukiu kitam asmeniui. 4. Draugiška meilė. Tai šilti, draugiški jausmai žmogui, su kuriuo jums gera kartu leisti laiką. 5. Besąlygiška meilė. Tai labai stipri meilė, kai jaučiamas poreikis rūpintis kitu žmogumi nepriklausomai nuo to, koks jis yra ir kaip elgiasi. 6. Sąlyginė meilė. Tai meilė, kuri egzistuoja tik tam tikromis sąlygomis. Tokia meilė priklauso nuo tam tikrų aplinkybių, kurioms neįvykus meilė dingsta. Pavyzdžiui, jei moteris myli vyrą tik dėl jo pinigų, tuomet jam netekus turto, meilė dingsta.