Esu šaukiamas meile...

Esu šaukiamas meile...

„Jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis, ir visą mokslą: jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas. Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji viską pakelia, viskuo tiki, viskuo viliasi ir viską ištveria. Meilė niekada nesibaigia“. Net nežinau, kodėl man kilo noras pradėti šį rašinį tokiais nuostabiais apaštalo Pauliaus žodžiais. Gal todėl, kad šiais žodžiais pasakoma tikrų tikriausia tiesa. Juk iš tiesu meilė yra tai, be ko mes negalime įsivaizduoti gyvenimo žemėje, be ko šis gyvenimas būtų neįmanomas. Kaip nuostabu yra žvalgytis aplinkui, kai visur matai trykštančias nuoširdumu, švelnumu ir draugiškumu akis. Tada supranti, jog iš visų pusių tave supa meilė. Koks neapsakomai gražus jausmas tada užplūsta: jautiesi toks tvirtas, saugus, stiprus ir norisi, taip norisi atsakyti tuo pačiu ir padėkoti kažkam už tai, ką prieš akimirką pajautei. Juk viskas, kas tik žemėje sukurta, tai yra iš meilės. Kad ir menkiausias daigtelis, kad ir mažutis, tačiau, jei jis yra sukurtas su meile, jo vertė yra neapsakomai didelė - tik tada kūriniai ir darbai yra kažko verti.

Akmuo ir meilė

Akmuo ir meilė

Prieš penkiolika, o gal net dvylika metų, jei kas būtų pasakęs, jog jausiu akmenis ir kalbėsiuosi su jais - būčiau nusijuokusi, numojusi ranka, o gal net palaikiusi tą žmogų nenormaliu. Dabar sakau, jog tas, kuris sako "akmeninė širdis", manydamas "kieta, šalta, žiauri širdis", labai klysta. Jis tiesiog nepažįsta akmens. Kiekvienas jų turi savo charakterį, savo gyvenimą, savo Dvasią. Jie milijonus, milijardus metų formuojasi savo terpėje. Jų gyvenimas - tai visa, kas vyksta su jais. Jų istorijoje įrašyta visa tos vietos, kurioje jie formavosi, istorija. Jie augo esant skirtingai temperatūrai, skirtingam spaudimui, vibracijoms, jų sudėtyje skirtingi cheminiai elementai. Vieno ar dviejų laipsnių pokytis jau iššaukia fizinius pokyčius minerale, nesvarbu net jei tas laipsnis pasikeičia po keliasdešimt tūkstančių metų. Jie patyrė ir žemės drebėjimų, ir potvynių, ir gaisrų. Skirtingai nuo žmogaus, jie negalėjo įtakoti savo gyvenimo. Jie susiformavo tam, kad reikiamu momentu galėtų pasitarnauti mums, žmonėms.

Erich Fromm "Meilės praktika"

Erich Fromm "Meilės praktika"

Uždavinys sudėtingėja dar ir dėl to, kad šiandien dauguma žmonių, taigi ir daugelis šios knygos skaitytojų, tikisi nurodymų, "kaip tai daryti pačiam". Mūsų atveju tai reiškia, kad jie nori būti mokomi, kaip mylėti? Aš bijau, kad kiekvienas taip nusiteikęs labai nusivils paskutiniuoju skyriumi. Meilė yra asmeninis išgyvenimas, kurį kiekvienas gali turėti tik pats ir tik savyje; iš tikrųjų vargu ar atsiras toks, kuris niekada nėra patyręs meilės, bent jos užuomazgos - vaikystėje, paauglystėje ar jaunystėje. Kalbos apie meilės praktiką, jei ką ir gali, tai tik aptarti prielaidas ir nuostatas, būtinas meilės menui, taip pat įvertinti šių prielaidų ir nuostatų praktiką. Eiti prie tikslo gali tik kiekvienas asmeniškai, kalbos baigiasi, kai žengiamas lemiamas žingsnis. Taigi aš manau, kad diskusija apie nuostatas gali būti naudinga įvaldant šį meną tik tiems, kurie nelaukia "receptų".

Erich Fromm "Meilė ir jos irimas dabartinėje Vakarų visuomenėje"

Erich Fromm "Meilė ir jos irimas dabartinėje Vakarų visuomenėje"

Jei meilė yra brandaus, produktyvaus charakterio galia, tai reiškia, kad individo galia mylėti konkrečioje kultūroje priklauso nuo tos kultūros poveikio eilinio žmogaus charakteriui. Kai kalbame apie meilę šiuolaikinėje Vakarų kultūroje, tai norime išsiaiškinti, ar Vakarų civilizacijos socialinė struktūra ir iš to kylanti dvasia yra palanki meilei. Tai, kad mes to klausiame, jau suponuoja neigiamą atsakymą. Ne vienas objektyviai stebintis mūsų Vakarų gyvenimą suabejos, kad meilė - broliška, motiniška, erotinė - yra gana retas reiškinys ir kad ją dažniausiai pakeičia gausybė pseudomeilės formų, kurios iš tikrųjų tėra tik meilės irimo formos.

Erich Fromm "Meilė - atsakymas į, žmogaus egzistencijos problemą"

Erich Fromm "Meilė - atsakymas į, žmogaus egzistencijos problemą"

Kiekviena meilės teorija privalo remtis žmogaus ir jo egzistencijos samprata. Gyvūnų meilė, ar tiksliau meilės ekvivalentas gyvūnų santykiuose, jų prisirišimas iš esmės tėra instinktyvaus jų elgesio sudėtinė dalis, o žmoguje veikia tik šio instinktyvaus mechanizmo reliktai. Svarbiausia žmogaus egzistencijoje yra tai, kad jis kilęs iš gyvūnijos, iš instinktyvaus prisitaikymo, kad jis įveikė gamtos ribas - nors niekados iš jų neišsivadavo, jis yra jos dalis, - ir vis dėlto kartą pasukęs į šalį nuo gamtiškumo, kartą išmestas iš rojaus - pirminių sąsajų su gamta - jis nebegali grįžti atgal; net jei ir mėgintų, cherubinai savo degančiais kardais pastotų jam kelią. Žmogus tegali žengti į priekį, ugdydamas savo protą, ieškodamas naujos, žmogiškosios, harmonijos, vietoje negrįžtamai prarastos priešžmogiškosios.

HAK arba meilė kibernetinėje erdvėje

HAK arba meilė kibernetinėje erdvėje

Virtualios pažintys vilioja savo anonimiškumu ir atvirumu. Juk realiame gyvenime pirmą kartą susitikus retai kada šnekama apie erotiką ar partnerystę. Internete tai padaryti daug lengviau.. Dažnai besinaudojantiems internetu, o ypač IRC ar kitomis pokalbių priemonėmis, atrodo, kad pasaulis tėra vienas didelis kaimas ir visi gyvena kažkur visai šalia, „už kampo". O anksčiau galiojusio stereotipo, kad kompiuteriais, o ypač internetu, naudojasi tik spuoguoti ir truputį pamišę informatikos studentai, jau senokai atsikratyta. Tiesą sakant, internete renkasi visi tie, kuriuos galima sutikti įprastoje kavinėje ar klube kokį penktadienio vakarą. Skirtumas tik tas, kad klube daugelis elgiasi ne taip drąsiai, kaip sėdėdami priešais savo kompiuterio monitorių. Tikriausiai būtent todėl internetas ir tapo kone svarbiausia šiuolaikinio jaunimo meilės nuotykių arena. Juk ten vieną nuo kito žmones skiria tik keletas klavišo paspaudimų...

Eilėraštis - Skaudi meilė

Eilėraštis - Skaudi meilė

O kad užmigtų laikas, kaip užmiega šakos,
O kad sugrįžtų vėl pavasariai žali.
Tačiau ir vėl nuplikę rankų šakės vėjy kratos
Ir vėl nuskęsta mintys dūmų sukūry.
Supies, supies apsnūdęs laumės vaike,
Velniūkiškas mintis sukėlęs mano galvoje.
Net pakaruoklis lapas tavo saujoj verkia,
Kai tu kaulėtom rankom apglėbi mane.

Mintys apie meilę...

Mintys apie meilę...

Meilužis, o ne meilė sudaužo tau širdį. Sunku būti vienam, dar sunkiau - mylėti, tačiau sunkiausia - mylėti ir vėl likti vienišu. Tol nepajunti meilės, kol ji nepasitraukia. Sugundyk mano protą ir gausi kūną. Atverk mano sielą ir būsiu tavo amžinai. Sakoma, kad tikri draugai vaikšto susikibę rankomis. Tačiau tikram draugui nereikia rankos, nes jis žino, kad ji visada bus ten. Kartais vienas turi mirti, kad kitas galėtų gyventi; likti vienišas ir šluostyti ašaras pažinęs džiaugsmo skonį. Jei nori būti mylimas - mylėk.

Neišsipildžiusi pirmoji meilė. Jonas Grinius Salomėjos Nėries kūrybinėje biografijoje (1 dalis)

Vienu iš tokių mažiau nagrinėtų Salomėjos Nėries gyvenimo epizodų yra jos santykiai su Jonu Grinium (1902-1980) – bendramoksliu Lietuvos universitete 1924-1926 metais, vėliau – žinomu meno ir literatūros kritiku, publicistu, dramaturgu. Šį stygių lėmė ideologinės priežastys, nes J. Griniaus, 1944-aisiais patyrusio politinio emigranto dalią, darbai ir vardas tarybinėje Lietuvoje nebuvo toleruojami, o jei ir minimi – tai tik negatyvia prasme. V. Aleknos darbai pastaraisiais dešimtmečiais palaipsniui įvesdino J. Griniaus figūrą į S. Nėries gyvenimo ir kūrybos kontekstą. Iš S. Nėries “Raštų” tritomio, V. Aleknos “Metraščio” bei biografinės apybraižos “Salomėja” nesunku suprasti, kad J. Grinius 1924-1926 metų laikotarpiu buvo reikšmingas žmogus poetės gyvenime. Tačiau kokio pobūdžio buvo jų santykiai ir kaip tai įtakojo S. Nėries kūrybą, spręsti vien iš užtinkamos faktografijos - duomenų nepakanka. Sugretinus visa tai su S. Nėries kūrinių parašymo datomis, dienoraščio įrašais, eilėraščių semantiniais vektoriais ryškėja intensyvaus dvasinio gyvenimo teritorija, iki šiol mažiau verbalizuota ir ne taip aiškiai suvokta, atsižvelgiant į kūrybinį produktyvumą, kurį poetės vidiniai išgyvenimai lėmė.

Neišsipildžiusi pirmoji meilė. Jonas Grinius Salomėjos Nėries kūrybinėje biografijoje (2 dalis)

Šitaip tad prasikankinusi bemaž pusantrų metų – pati mylėdama ir nerasdama būdų apie savo meilę prasitarti mylimajam – Salomėja ilgainiui ėmė suprasti, kad jos meilės svajoms nebus lemta išsipildyti: 1926 metų pradžioje J. Grinius baigia universitetą ir vasarą išvyksta tęsti studijų į Prancūziją. Išleistuvių išvakarėse surengtame vakare poetė aiškiai pajunta neišvengiamai artėjantį išsiskyrimą, nepasiteisinusių vilčių ir sudužusių svajonių sopulį mėgindama slopinti nenatūraliai pakilia nuotaika: “Buvau labai linksma, bent stengiausi tokia būti. Reikėjo prie bufeto stovėti. Šokau su Joneliu ir gavau truputį kartu pabūti. Eretas mane šokino ir “mylėjo” bufete apelsinais. Kažkokia keista many ypatybė atsirado. Nežinau, ar ji teigiama, ar neigiama. Bent aš manau, kad teigiama. Pasidariau linksmesnė ir labiau patraukianti”. Tačiau žavingos koketės kauke Salomėja gelbėjosi tik nuo svetimų akių. Poetė matė, kad jos meilė neturi perspektyvų, tad suprasdama savo kankinančių išgyvenimų beprasmiškumą, Salomėja mėgino rauti iš širdies tą jausmą. Iš dalies ji suvokė savo neišsipildžiusios meilės priežastis, tačiau išsigelbėjimo laukė kitame kraštutinume – tariamam socialume: “Nemokėjau aš branginti savo pavasario dienų, nei savo gyvenimo, nei meilės. Turbūt taip įvyko todėl, kad aš einu sau, o gyvenimas sau. Aš iškylu į padanges, o mano gyvenimas palieka žemai. Čia žemėje, pažinau aš jį, ir jis į mano gyvenimo vainiką įsipynė. Pamylėjau aš jį padangių meile iš aukštumos. Veltui aš rymau ašarota, žiūrėdama į išbarstytas šukes. Aš būsiu dabar artistė. Nubrauksiu ašaras. Eisiu nelaimingų širdžių gydyti, ašarotų akių šluostyti. Eisiu į jaunimo būrį ir ten būsiu linksmiausia iš visų.”