Meilė

Nežinau, ar mūsų, tų, kurie tikrai nuoširdžiai tiki meile, iš tikrųjų liko taip mažai, ar mylėti (na, bent jau tikėti, kad meilė yra) pasidarė taip absurdiškai gėdinga, kad mes paprasčiausiai nebedrįstame prisipažinti mylį. Meilės romanus perdėtu inteligentiškumu besipuikuojantys žmonės laiko dėmesio nevertomis knygomis, muilo operas bežiūri siauras namų šeimininkių ratelis, santuoka iš meilės tapo atgyvena, o šv. Valentino diena, ne taip jau seniai pasiekusi ir mus, vis dažniau pavadinama Vakarų prasimanymu. Taigi kovo 8-oji - komunistams, vasario 14-oji - kapitalistams. Oi, kaip meluojame patys sau. Visi širdies gilumoje norime mylėti ir būti mylimi, norime švęsti visas su meile susijusias šventes, nors akies krašteliu pažiūrėti begaliniu saldumu dvelkiančią melodramą, o šv. Valentino dieną iš ryškiai raudono popieriaus karpyti širdeles ir koketiškai paslaptingai išsiųsti jas tam, kurį nors truputį mylime. Šv. Valentinas yra laikomas įsimylėjusiųjų globėju. Buvo tikima, kad tą dieną paukščiai renkasi sau porą. Laikai ir papročiai pasikeitė, tačiau visuotinis romantikos troškimas šv. Valentino dieną pasireiškia su visa jo pirmaprade jėga. Nuo seno tikima, kad pirmasis viengungis, kurį šv. Valentino dieną sutiks netekėjusi moteris, taps jos "Valentinu". Todėl merginos įsigudrindavo šį rytą sutikti būtent savo pasirinktąjį. XIX a. mergina sutiktajam deklamuodavo specialų eiliuotų posmą. Paviliotasis turėdavo Velykų rytą padovanoti jai pirštines, kurios laikytos nekaltybės simboliu. XVIII amžiuje pirštines išrinktajai dovanodavo tas, kuris norėdavo pasipiršti.

Kažkada seniai seniai vienas neatsargus filosofas pasakė tokią sparnuotą tezę – „teisybė gimsta ginčuose...“ Na, nuo tada ir prasidėjo... Nuo tada visa parlamentinė valstybių valdymo politika ir partinis gyvenimas yra paremtas ginčais, debatais ir kitokiomis muštynėmis. Ir niekas nebando su šia sparnuota fraze ginčytis. O juk ginčijamasi yra ne tik politikoje, bet ir alaus bare, šeimoje, mokykloje – žodžiu visur, kur tik žmogaus protas pasiekia. Proto šviesoj, širdies tamsoj – pasakytų poetas... O nesiginčija tik medžiai, žuvys, debesys, akmenys, katinai ir paukščiai. Nesiginčija ir vienas kitą mylintys žmonės... Jie sutaria.

Jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis, ir visą mokslą: jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas. Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji viską pakelia, viskuo tiki, viskuo viliasi ir viską ištveria. Meilė niekada nesibaigia“. Net nežinau, kodėl man kilo noras pradėti šį rašinį tokiais nuostabiais apaštalo Pauliaus žodžiais. Gal todėl, kad šiais žodžiais pasakoma tikrų tikriausia tiesa. Juk iš tiesu meilė yra tai, be ko mes negalime įsivaizduoti gyvenimo žemėje, be ko šis gyvenimas būtų neįmanomas. Kaip nuostabu yra žvalgytis aplinkui, kai visur matai trykštančias nuoširdumu, švelnumu ir draugiškumu akis. Tada supranti, jog iš visų pusių tave supa meilė.

Tokia savotiška nuostata remiasi keliomis prielaidomis. Daugelis meilės uždavinį pirmiausia suvokia kaip tapti mylimu, o ne mylinčiu, gebančiu mylėti. Taigi jiems problema yra - kaip būti mylimu, kaip būti mylėtinu. Šio tikslo jie siekia keliais būdais. Vienas - jį dažniausiai renkasi vyrai - tai siekti pasisekimo, valdžios ir turto, kiek tik leidžia socialinė padėtis. Kitas, paprastai naudojamas moterų, tai siekti patrauklumo, rūpinantis savo kūnu, drabužiais ir t.t. Kiti būdai pasidaryti patraukliu naudojami ir vyrų, ir moterų: išmokti malonių manierų, būti įdomiu pašnekovu, būti paslaugiu, kukliu, mandagiu. Dauguma būdų tapti mylimu yra tokie patys, kokius žmonės naudoja siekdami sėkmės, norėdami "įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms". Iš tikrųjų tai, ką dauguma mūsų kultūros žmonių laiko vertu meilės, iš esmės tėra tik populiarumo ir seksualinio potraukio mišinys.