Anyžiai

Anyži­ai – vieni seni­ausių prieskoninių ir eterinio alie­jaus tur­inčių augalų. Apie anyžių gydomąsias savybes buvo žino­ma sen­ovės Graik­i­jo­je ir Romo­je. Šis augalas buvo min­i­mas Avi­cenos ir Hipokra­to dar­bu­ose. Manoma, kad žmonės anyžius pradėjo aug­in­ti ryt­inėse Viduržemio jūros pakran­tėse. Kai kurie tyrinė­to­jai teigia, jog anyži­ai buvo pradėti aug­in­ti Sen­ovės Egipte. Paprastieji anyži­ai – vien­meči­ai, žolini­ai, skė­tinių šeimos augalai. Ant 30–60 cm aukščio anyžių stiebų auga nevien­o­dos for­mos lapai. Apa­tini­ai lapai – apvalūs, vidurinieji – padal­in­ti į 3 dalis, tolimes­ni – penki­ask­ilči­ai, o pači­ame viršu­je – siau­ri, netur­in­tys lap­kočių lapai.

Maistinę vertę turi apa­tini­ai, jau­ni anyžių lapai, kurių dedama į salotas. Sutrin­tais į mil­telius anyžių lapais aro­m­a­tizuo­ja­mi įvairūs patiekalai. Anyži­ai žydi liepos ir rug­p­kūčio mėne­si­ais baltų žiedų skė­tini­ais žie­dy­nais. Nepri­noku­sius anyžių žie­dynus kar­tu su kitais priesko­ni­ais var­to­ja sūdant ir mar­in­uo­jant įvair­ių rūšių daržoves. Anyžių sėk­los – smulkios, kam­puo­tos, pilkš­vai žalios spalvos. Jos sunok­s­ta rugsėjį. Būtent dėl šių sėk­lų anyži­ai daž­ni­au­si­ai ir aug­i­na­mi.