Peletrūnas (Artemisia dracunculus)

Jo tėvynė yra Rusi­jos piet­inės dalies ir Mon­goli­jos stiepių sri­tis. Su kryži­uoči­ais peletrū­nas atke­li­a­vo į Viduržemio pajūrio kraš­tus. Vok­iškai kalbanči­u­ose kraš­tu­ose jis buvo vad­i­na­mas „Schlangenkraut“ (gyvatžole), o prancūzai jį pavadi­no „herbe de drag­on“ (drakono žole), nes buvo manoma, kad peletrū­nas gydo nuo gyvatės įkandi­mo.

Išsikero­ju­sio auga­lo šakelės labai liaunos. Ant jų auga siau­ri pail­gi lapeli­ai. Yra skiri­amos dvi atmain­os: stam­bus, kar­taus sko­nio rusiška­sis peletrū­nas, augan­tis iki 1,50 m aukščio ir prieskoni­nis vok­iška­sis, arba prancūz­iška­sis, peletrū­nas, pasižymintis sal­doku, anyžius pri­me­nančiu sko­niu. Pas­tara­sis būna 60–80 cm aukščio. Vok­iška­sis peletrū­nas šal­to kli­ma­to sri­tyse nežy­di, tuo tarpu rusiška­sis nuo vasaros iki rudens pasid­abinęs puri­omis menkučių apskritų gelsvų graižų šlu­otelėmis. Vok­iško­jo peletrūno sudė­ty­je ypač gausu eteriniu alieju, raug­in­tų ir karčiųjų medži­agų.

Astrini­ai labi­au­si­ai veši saulė­tu­ose šil­tu­ose augavi­etėse, bet auga ir dalini­ame pavėsy­je. Jam reikia humus­ingų ir turt­ingų maistinėmis medži­agomis dir­vožemių, kurie turėtų būti pakanka­mai drėg­ni. Nepak­enčia nuo­lat įmirku­sios dir­vos.

Vok­iška­sis peletrū­nas daug­i­na­mas tik dal­i­jant kerą arba viršu­tini­ais aug­ini­ais. Jei asmenini­ams por­eiki­ams reikia vieno ar dviejų augalų, juos geri­au­sia nusipirk­ti anksti pavasarį ir pasod­in­ti 30–40 cm ats­tu­mu. Peletrūnui reikia daug vietos ir jis klesti pasod­in­tas šalia gelsvės. Saus­ringomis vasaromis peletrūną reikia laistyti, o rudenį augalą gal­i­ma nup­jau­ti. Po 3–4 matų peletrū­nas daž­ni­au­si­ai jau būna pasenęs, todėl reikia iš anksto pasisod­in­ti jauną augalą. Vok­iška­sis peletrū­nas yra jautrus šalčiui ir žiemą turi būti pri­deng­tas. Tuo tarpu rusiška­sis peletrū­nas gerai pake­lia žemas tem­per­atūras. Jis pavasarį sėja­mas tiesi­ai į dirvą, o vėli­au išreti­na­mas.

Jaunos ūglių viršūnės ir lapai gali būti ski­na­mi ištisą vasarą. Geri­ausią juos var­toti šviežius, kadan­gi džiov­inant praran­da aro­matą. Tuo tarpu užšaldy­to peletrūno sko­nis išlieka.

Vir­tu­vė­je daž­ni­au­si­ai var­to­ja­mas vok­iška­sis, arba prancūz­iška­sis peletrū­nas. Kadan­gi jo stiprus sko­nis, reikia nepadaug­in­ti. Peletrūno dedama į salotas, sri­ubas, padažus arba juo pagar­di­na­mi paukš­tienos ir žuvies patiekalai. Peletrū­nas var­to­ja­mas prieskonini­am actui ir aliejui gam­inti. Jis yra svar­bi peletrūno garstyčių sudedamo­ji dalis ir daž­nai dedamas kon­servuo­jant agurkus.

Seni­ai žino­mas virškin­imą skati­nan­tis ir diure­ti­nis peletrūno poveikis. Anksči­au buvo var­to­ja­mas kaip veiksmin­ga priemonė nuo paraz­i­tinių kir­mėlių.

Actas su peletrūnu

Šakelę peletrūno 2–3 savaites laikyti bute­ly­je bal­to­jo vyno acto. Gal­i­ma įdėti ir vaistinės melisos arba krapų.

Sauce bear­naise

Sup­jaustyti 2 svogūnus ir nuo ryše­lio peletrūno nusk­abyti lapus. Svogūnus ir peletrūną užpilti 150 ml bal­to­jo vyno ir atvi­rame puode vir­ti tol, kol liks maž­daug 3 šaukš­tai skysčio. Perkošti ir supilti į mažą puodą, pas­tatytą į karš­to van­dens vonelę. Supilti 3 kiaušinių trynius ir maišyti. Tada dal­im­is sudėti 150 g sviesto. Gali­au­si­ai pasūdyti ir įber­ti pipirų. Kad padažas neišbėgtų, van­duo vonelė­je neturi užvir­ti.