Vaistinė šventagaršvė (Angelica archangelica)

Vaistinė šven­ta­garšvė papli­tusi nuo Šiau­rės Euro­pos iki Šiau­rės Azi­jos. Ten ji auga vidu­tinio aukščio kalnų grėg­nose pievose. Kaip vais­ti­nis ir prieskoni­nis augalas ji buvo aug­i­na­ma jau vien­uolynų daržu­ose. Buvo manoma, kad jos gydo­mo­sios savy­bės saugo nuo maro.Šis impozan­tiškas dau­giametis augalas gali užaugti iki 2 m aukščio. Tušči­aviduris stiebas apsup­tas stam­bių, gili­ai sukarpytų lapų. Vasarą išau­ga žalsvai baltų žiedų skėči­ai. Vaistinė šven­ta­garšvė turi stam­bų ilgą, gili­ai į dir­vožemį įsiskver­biantį šak­ni­astiebį. Iš jo, kaip ir lapų, gam­i­na­mi vais­tini­ais preparatai bei priesko­ni­ai. Aug­i­na­mas darže po tri­jų ar keturių metų augalas papras­tai nun­yk­s­ta.

Labi­au­si­ai tin­ka dalini­ame pavėsy­je esančios augavi­etės, su puriu humusin­gu ir daug maist­ingųjų medži­agų tur­inčiu dir­vožemiu, kuri­ame augalas gali netruk­do­mai plisti.

Sėk­las gal­i­ma jau ankstyvą rudenį iš kar­to sėti į numatytą augalui vietą. Anksti pavasarį augalai išreti­na­mi. Geri­au­sias ats­tu­mas yra 80–100 cm. Kadan­gi darže savo por­eiki­ams daž­nai pakan­ka vieno auga­lo, gal­i­ma be reika­lo neeikvoti pas­tangų ir spe­cial­izuo­to­je par­duo­tu­vė­je nusipirk­ti vieną augalėlį. Dir­vožemis turi būti visą laiką drėg­nas, bet augalas nemėgs­ta ne tik saus­ros, bet ir nuo­la­tinio drėg­mės pertek­li­aus. Pasta­ba: šak­ni­astiebi­ai bus stambesni, jei pir­maisi­ais metais pašalin­site žie­dyn­stiebius.

Lapus ir lap­kočius geri­au­sia nup­jau­ti anksči­au negu žiedus. Juos gal­i­ma var­toti šviežius ar vir­tus, bet džiov­inant lapų aro­matas išlieka labi­au­si­ai. Šaknys kasamos rudenį arba kitų metų pavasarį, kruopšči­ai nuplau­namos ir pak­abi­namos džiov­in­ti. Jas gal­i­ma džiov­in­ti ir orkaitė­je labai žemo­je tem­per­atūro­je. Kai tik jos tam­pa tra­pios, sudedamos į san­dar­ius indus.

Sus­mulk­in­ti lapai ir lap­koči­ai, pasižymintys sal­doku į anyžių panašiu aro­matu, paskan­i­na salotas, padažus, sri­ubas ir saldži­u­o­sius patiekalus. Vais­titę šven­ta­garšvę gal­i­ma var­toti ir kaip daržovę. Jau­ni stiebai labai skanūs žali. Džiov­in­tos sėk­los ir šaknų gabalėli­ai nau­do­ja­mi lik­e­ri­ams gam­inti.

Šaknyse ir lapu­ose esan­tys eterini­ai alie­jai, karčios ir raug­inės medži­a­gos, valer­i­jono ir kitos rūgš­tys skati­na virškin­imą bei šali­na iš orga­niz­mo skysčius. Arbatos ir tin­k­tūros slop­ina nerv­inės kilmės skrandžio sutrikimus ir peršal­imo lig­as.

Aug­in­da­mi vaistinę šven­ta­garšvę jūs turėsite įspūd­ingą augalą, kuris net pavėsy­je sklei­džia savo aro­matą. Ji dail­i­ai atro­do tiek aug­dama pavie­niui, tiek dau­giamečių augalų lysvė­je.

Šven­ta­garšvės arba­ta

1 arbat­inį šaukštelį sudžiov­in­tų lapų užp­likyti ½ l karš­to van­dens ir palaikyti 5 min­utes. Po to perkošti ir 1 puodelį ger­ti prieš val­gį. Tai nuram­i­na skrandį ir sužad­i­na apetitą.

Deser­tas iš šven­ta­garšvės stiebų

Jaunus stiebus ar stiebų gabalėlius trumpai blanširuoti karš­tame van­deny­je, kad būtų gal­i­ma nulup­ti viršutinį plaušingą slu­ok­snį. Tada juos dar kartą panardinti į karštą van­denį, nusaus­in­ti ir pasver­ti. Iš tokio pat kiekio cukraus ir treč­dalio van­dens išvir­ti sirupą ir užpilti ant stiebų. Kitą dieną stiebus su skys­toku sirupu vir­in­ti, kol van­duo išgaruo­ja ir cukraus masė sutvirtė­ja. Rezul­tatas iš tiesų puikus.