Rusiškos pirties magija: sodo pirties gyvenimas. Pirties paruošimas, naudojimas ir ypatingas ritualas, kurį pradėjo senelis, o gal net, ir prosenelis.

Šiandien publikuojame S.I KULIKOVO, iš Vologdos miesto laišką.

Kaip Ženia Lukašin iš populiaraus filmo, paskutinę metų dieną būtinai einu į pirtį. Tik tada manęs niekas niekur su bagažu nesiunčia.

Kadangi pirtis yra mūsų, kaimiška, o visas procesas – nuo uždegimo iki užbaigimo – vyksta tiesiogiai dalyvaujant ir akylai kontroliuojant mano antrosios pusės.

Prisipažįstu, nesu didelis visų sodininkystės darbų mėgėjas, bet dėl ​​pirties esu pasiruošęs kiekvieną savaitgalį eiti į vasarnamį. Ir pats Dievas ją užsakė Naujiesiems metams! Gruodžio 31-osios rytą automobiliu žiguliu į vasarnamį išvažiavome su visa šeima: aš, žmona, sūnus, marti ir trejų metų anūkas.

Pirmiausia namuose užkuriu krosnelę iš anksto paruoštomis malkomis, o šiuo metu sūnus išvalo ledo skylę upelyje, kuris teka šalia aikštelės ir pradeda nešti kibirus vandens į katilą. Tada, perdavęs buities darbus moterims, prisėdau prie jo ir užkūriau pirtyje krosnį.

Specialistai sako, kad pirtį reikia šildyti beržinėmis malkomis (dvasia geresnė), dažniausiai šito nesilaikau: pirties krosnelei dažnai naudoju visokias medžio šiukšles, pavyzdžiui, seną tvorą, o , patikėkite, tai niekaip neįtakoja pirties garų kokybės. Tačiau per Naujuosius darau išimtį: pirtį kūrenu geriausiomis malkomis.

Įkaitinęs krosnį, vamzdį uždarau. Dabar pirtis turėtų stovėti porą valandų. Ir einame į namus užkąsti. Nors pietų metas, maisto nespaudžiame, kitaip sunku prakaituoti. O alkoholis – ne, nėra laiko maudytis! Tai tabu.

Pagal tradicinę tvarką į pirtį pirmiausiai eina vyrai – pirmo, stipriausio garo. Įjungę šildytuvą taip, kad plaukai ant galvų skilinėja nuo karščio, mes su sūnumi, užsidėję kumštines pirštines, nesavanaudiškai plakame vienas kitą beržinėmis vantomis, karts nuo karto įšokdami į persirengimo kambarį atsikvėpti ir atsigerti. naminės giros, kurią žmona nuostabiai gamina iš džiovintų obuolių.

Nusiprausę ir nusisausinę, laimingi ir ramūs, einame namo, užleisdami pirtį moterims. Kol jos ten klesti, mes atliekame šventus veiksmus savaip, kaip vyrai.

Ant stalo čiulba samovaras, ruošiami visokie agurkai, pomidorai, pyragėliai ir kiti užkandžiai, o stalą vainikuoja baltojo vyno butelis. Tačiau po pirties turime ypatingą ritualą, kurį pradėjo senelis, o gal net ir prosenelis.

Mes darome vadinamąjį “punch”.

• Karštus arbatos lapus supilkite į briaunotą arbatos stiklinę maždaug dviem trečdaliais – tiesiai iš arbatinuko, nepripylus verdančio vandens. Įberkite keturis šaukštus cukraus ir išmaišykite su arbatiniu šaukšteliu. Tada įpilkite šlakelį degtinės – „punšas“ paruoštas.

O dabar mažais gurkšneliais, palaimingai prisimerkę iš malonumo, mažais gurkšneliais priimame šį karštą stebuklą. Pirties nuovargis eina tiesiai į vidų. Kaip sakydavo mano tėvas, tai tarsi angelas, basas einantis per tavo sielą!

Grįžusios iš pirties damos pakartoja mūsų ritualą su „punšu“ mes, žinoma, negalime abejingai žiūrėti į šį reikalą, prisijungiame prie jų, o pietūs sklandžiai virsta šventine vakariene.

Norėdami uždegti samovarą, paimkite raudonas anglis nuo viryklės. Be to, į vamzdį gerai įmesti keletą dervingų eglių ar kankorėžių. Tada „rūkyta“ arbata įgaus ypatingą aromatą ir skonį. O jei į arbatinuką įdėsite kelis lapelius mėtų, aviečių ar serbentų, gausite dievišką gėrimą.

Iš rusiškos krosnies iškeliamas ketinis puodas su troškintomis bulvėmis ir mėsa, pridedama įvairių atsineštų skanėstų. Bet vėlgi, mes neapsunkiname maisto – iki Naujųjų metų liko beveik keturios valandos! Kalbant apie alkoholį, žmonos laikosi linijos, kad galėtume pajusti prezidento sveikinimą.

Po pirties pailsėję ir atsigaivinę išeiname į lauką įkvėpti gryno oro ir pasigrožėti šalia verandos augančia eglute, kurią mums kūrenant pirtį papuošė marčia ir anūkas.

Taip pamažu visi, išskyrus anūką, kuriam grynas oras veikė kaip migdomieji, sėkmingai atėjo iki vidurnakčio. Ir nors iki to laiko mes su sūnumi, nepaisydami įtarimų, kelis kartus radome galimybę „pabendrauti“, vis tiek atrodome visai padorūs žmonės.

Ir štai – ilgai laukta akimirka! Ekrane pasirodo paties prezidento veidas, jis pasako nuoširdžią (o svarbiausia – trumpą) kalbą, suskamba varpeliai, pakeliame šampano taures ir…

S.I. KULIKOVAS, Vologda.