Barbarizmai – tai nevartotini svetimi žodžiai, kuriems randame savų pakaitų. Šis terminas yra padarytas iš žodžio barbaras „svetimšalis; griovėjas; tamsuolis“. „Kalbos praktikos patarimai“ barbarizmus žymi n. svet., t. y. neteiktina (nevartotina) svetimybė. Trumpai barbarizmą vadinti svetimybe nelabai tinka, nes dalį svetimybių (svetimos leksikos) esame įteisinę ir vartojame. Barbarizmų šaltiniai. Barbarizmai į lietuvių kalbą seniau veržėsi per suslavėjusius dvarus, lenkų kalbos veikiamą bažnyčią, bet daug jų kadaise ir dabar paimti tiesiogiai bendraujant su kitakalbiais, ypač kaimynais slavais ar germanais, o naujausiais laikais jų gausiai imama iš anglų kalbos - tiek sakytinės, tiek rašytinės. Daugiausia barbarizmų yra atėję iš kaimynų slavų – iš baltarusių: gadynė (= laikas, metas, laikotarpis, epocha); iš lenkų: kolioti (= plūsti, keikti, koneveikti), plėmas (= dėmė). Yra imta taip pat iš rusų kalbos, ypač naujesniais laikais – sovietmečiu: kurtkė (= striukė), nakleika (= lipdukas), univermagas (= universalinė parduotuvė), skladas (= sandėlis, sandėliukas); ukolas (= dūris, injekcija). Neretai neaišku, iš kurios slavų kalbos toks žodis imtas, nes keliose jis tas pats: kralikas (= triušis), bagotas (= turtingas). Dalis barbarizmų yra iš germanų kalbų: biškį arba biskį (= truputį, mažumėlę, šiek tiek), liuosas (= laisvas), balkis (= sija), žiurstas (= prijuostė), buterbrodas (= sumuštinis, sviestainis), jo (= taip). Viena kita germanybė galbūt atėjo per slavus: špricas (= švirkštas), zelcas (= slėgtainis).
