Mokslo sritys

Bausti negalima pasigailėti

autorius
B0n6jezsbhw.jpg

Tėtis draudžia, o mama leidžia. Mama baudžia, o tėtis sako: "Būta čia ko - ir aš taip elgdavausi". Jie prieštarauja vienas kitam ir net patys sau, pamiršdami tokio auklėjimo auką - savo atžalą, kuriai dėl skirtingų nurodymų pasaulis tampa vis painesnis. Vos pagimdžiusi pirmąjį vaiką, jau žinojau, kaip jį auklėsiu. Pirma - ne taip, kaip tėvai: buvau tikra, jog auklėdami mudu su broliu jie pridarė daugybę klaidų. Antra, elgiuosi su juo demokratiškai, nevaržysiu jo laisvių bei teisių bereikalingais draudimais. Tačiau man nė mintis nekilo, kad mano vyras, su kuriuo vaikystėje buvo elgiamasi itin griežtai, gali manyti priešingai! Kai vieną vakarą jis išdėstė savuosius auklėjimo principus - tokius keistus, kad aš jų nė dorai suprasti neįstengiau, - pašiurpusi išspaudžiau tik tiek: „Kokia nesąmonė..." Pirmąsyk mudu susikirtome, vos dukrytė sulaukė kelių savaičių: vyras tvirtino, kad jei ji verkia paguldyta miegoti, reikia nekreipti dėmesio, o aš veržiausi verksniuką nuraminti. Mes ginčydavomės kone dėl kiekvienos smulkmenos ir abu tvirtai tikėjome savo nuomonės ar argumentu teisumu. Vaikų auklėjimas - itin opus šeimos reikalas. Besibarant dėl jo užaštrėja iš gimtųjų namų atsineštų vertybių, pasaulėžiūros, gyvenimo patirties bei principų skirtumai. O kur dar ambicijos ir kartais tiesiog nesveikas savininkiškumo jausmas: „Juk aš ją pagimdžiau!", „Juk tai mano sūnus!".

Galaktikos centre kvepia avietėmis

autorius
Galaktikos centre kvepia avietėmis

Ištyrus gigantišką dulkių debesį Paukščių tako viduryje, išsiaiškinta, kad jis gali būti aviečių kvapo, rašo „The Guardian".
Maxo Plancko radijo astronomijos instituto mokslininkai kosmoso erdvėje ieškojo amino rūgščių - pagrindinių cheminių elementų, iš kurių sudaryta gyvybė. Astrobiologams amino rūgščių atradimas reiškia galimybę, kad gyvybė galima ir kitose planetose. Ispanijoje įrengtu IRAM teleskopu astronomai ištyrė elektromagnetinį spinduliavimą, kurį skleidžia aukštos temperatūros ir didelio tankio Sagittarius B2 regionas, supantis naujai susiformavusią žvaigždę. Žvaigždės spinduliavimą sugeria aplink esančio dujų debesies molekulės, kurios vėliau vėl išspinduliuojamos kaip kita energija, priklausomai nuo molekulės tipo. Iš viso mokslininkams pavyko užregistruoti apie 4000 skirtingų tokių signalų, tačiau kol kas išanalizuota tik pusė. Nors mokslininkai dar neaptiko ieškotų amino rūgščių, tačiau jiems pavyko pastebėti etilo formiato bei nuodingojo propilo cianido - tai didžiausios kosminėje erdvėje iki šiol rastos molekulės. Rasta cheminė medžiaga etilformiatas suteikia kvapą avietėms. Beje, ta pati medžiaga suteikia kvapą ir romui. „Etilformiatas suteikia avietėms skonį, tačiau kad susiformuotų kosminės avietės, reikia daugybės kitų molekulių", - „The Guardian" cituoja astronomą Arnaudą Belloche.

Dinozaurai gyveno ir Arktyje

autorius
Dinozaurai gyveno ir Arktyje

Juk žinote šį scenarijų: prieš 65 mln. metų į Žemę rėžiasi meteoras, išjudina vulkanus, dulkės ir dūmai pripildo orą, dinozaurai žūva.
Viena teorijų tokia, kad dinozaurų žūtį lėmė dėl užtemdytos saulės užslinkęs šaltis, tačiau Pascalio Godefroito iš Belgijos Karališkojo gamtos mokslų instituto vadovaujama paleontologų komanda tvirtina kitaip, rašo Livescience.com. Anot jų, kai kurie dinozaurai (galimas dalykas, šiltakraujai) buvo netikėtai gerai prisitaikę ištverti kone stingdančias temperatūras. Komandos pastarieji radiniai - įvairios dinozaurų fosilijos, datuojamos tik keliais milijonais metų prieš meteoro smūgį, rastos upėje šiaurrytinėje Rusijos dalyje. Net atsižvelgus į kontinentų poslinkius, šie dinozaurai gyveno daugiau nei 70 laipsnių Šiaurės platumos, gerokai pasistūmėję už Šiaurės poliarinio rato. Ir jie nebuvo paklydę keliautojai. Tarp fosilijų yra kiaušinių lukštų - pirmųjų tokiose platumose - bei kitų sėslios, gausėjančios populiacijos įrodymų. Tiesa, kad Arktis tuomet buvo gerokai šiltesnė, bet toli gražu ne juokas. Tarp fosilijų aptiktų lapų dydis ir forma bei kaulai leido P. Godefroito komandai manyti, kad metinė temperatūra siekė 50 laipsnių pagal Farenheitą [10 laipsnių Celsijaus - lrt.lt], o žiemos buvo stingdančios. Tačiau galima į dinozaurų išnykimo teoriją pažvelgti ir kitaip. Po meteoro smūgio dulkės atmosferoje turėjo apriboti fotosintezės procesą ir suardyti maisto grandinę bei lemti badą, o šis ir sunaikino dinozaurus.

Užklupus žaibui nepraraskite budrumo

autorius
Užklupus žaibui nepraraskite budrumo

Žaibas - natūrali gamtinė elektros iškrova, įvykstanti audros metu. Matomą žybsnį lydi trenksmas ir elektromagnetinis spinduliavimas. Žaibą sukelia debesų elektrinė poliarizacija, kurios metu apatinė debesies dalis įsielektrina neigiamai, o viršutinė - teigiamai. Formuojantis žaibui, iš debesies link žemės trenkia pirminė debesies iškrova, o jai priešpriešais - pirminė žemės iškrova. Dauguma (apie 95 %) žaibų yra vadinamieji neigiami žaibai, trenkiantys iš žemės atžvilgiu neigiamai įkrautos apatinės debesies dalies. Dauguma tokių žaibų trunka apie ketvirtį sekundės, įtampa juose siekia 100 megavoltų, elektros srovė - apie 60 - 170 kiloamperų. Statistika skelbia, jog žaibas tiesiai į žmogų trenkia palyginti retai - dažniausiai jo aukomis tampa stovėjusieji šalia medžio ar vandens telkinio. Dažnai ant žemės be sąmonės randamas žmogus būna smarkiai apdegęs. Žaibas akimirksniu perskrodžia žmogaus kūną, palikdamas įeinamąjį ir išeinamąjį nudegimus. Dažniausiai žaibas į kūną patenka per liemenį ar kitą viršutinę kūno dalį, o išeina per kojas. Žaibo smūgis gali pažeisti vidaus organus, raumenis, gali lūžti kaulai, pažeidžiamas stuburas. Traumos metu raumenyse išsiskyrusios medžiagos gali staiga sutrikdyti inkstų veiklą. Žaibas pažeidžia smegenis, todėl jos nebeįstengia kontroliuoti kvėpavimo, ir žmogus pradeda dusti. Dauguma nukentėjėlių praranda sąmonę arba ji pritemsta (atsigavus neatsimenama, kas įvyko).

Nuo Palemono iki Europos sąjungos mitologijos

autorius
Dhrlaejhfmc.jpg

2002 metais leidykla "Aidai" išleido Gintaro Beresnevičiaus knygą "Ant laiko ašmenų". Šių metų pradžioje Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla – "Vilkų saulutę". Rudenį – "Tyto alba" religijotyros vadovėlį XII klasei. Gintarą Beresnevičių kalbina Alvydas Valenta. Ant laiko ašmenų" prasideda skyriumi apie barbarus. Tai veržlūs, karingi, keičiantys imperijų sienas, disciplinuoti pusiaulaukiniai. Lietuviai irgi buvo barbarai – argumentų pateikiate daugiau, negu reikia. Abejonių kelia tokie lietuvių barbariškumo įrodymai kaip sugebėjimas prisitaikyti, tiksliau – apsimetinėti, veidmainiauti, viešumoje elgtis vienaip, privačiame gyvenime – kitaip. Jeigu tai barbariškumas, kas tada yra bailumas, servilizmas ir nuolankumas, "kytro būro" išmintis? Barbarai mokėjo elgtis visaip: Romos imperijoje vieni barbarai pereidavo į kitų barbarų pusę, nes sumušti nesidrovėdavo pripažinti stipresniųjų pranašumo. Apgaudinėdavo: sudarinėdavo sąjungas ir čia pat jas nutraukdavo. Barbariškumas nedera su servilizmu, tačiau nepagrįstas būtų ir kitas kraštutinumas – barbarą suprasti kaip ką nors riteriška. Barbaras, pasodintas ant žemės ir paverstas valstiečiu, turi nuolat demonstruoti gyvybinę reakciją. Jis turi ginti savo teises, bet ne brutalia jėga, o kitomis priemonėmis – klasta ir gudrumu. Tačiau barbaro jėga niekur nedingsta: apie tai byloja visų laikų lietuvių kariuomenės ir nuolat prasiveržiantys sukilimai.

Trumpas Lietuvos istorijos kursas

autorius
4 zvmlaeizk.jpg

Žygimantas Augustas gėrė dvaruose, medžiojo ir vaizdavo Renesansą, italai architektai ir dizaineriai trainiojosi prie Alumnato vakarais kirkindamiesi, svaidydamiesi Senekos citatomis, eiliuodavo Neapolio tarme Platoną, giedodavo po langais kits kitam serenadas. Viskas buvo kaip Europoje, net siestą italai įvedė dvare ir kvėpinosi vietoje sumaišytais parfumais. Bet sykį kažkas nutiko. Žygimantas susipirko knygų, visą biblioteką, ir skaitydavo vakarais užsirakinęs, užuot, kaip dera karaliui, gėręs kur smuklėje inkognito ar kutenęs Vilniaus mergas. Negerai, - kalbėdavosi dvariškiai, - Žygimantas gęsta akyse. Žvilgsnis žiba, kūnas lysta. Barzda tik kyšo. Bruko jam vaistus iš raganosių ragų, ir Žygimantas akim žybsėdamas juos rijo, pilvą pasiglostydamas. Bet nesitaisė. Bona Sforca nujautė kažką negera ir nusamdė privatų detektyvą. Bet detektyvas, kaip vėliau paaiškėjo, dirbo Radviloms ir pranešė Bonai, kad Žygimantas užsidaręs studijuoja Mošę Maimonidą, kuris kaip tik buvo madingas tarp alchemikų ir karalių. Žygimantas naktimis studijuodavo, o dienomis per visokias audiencijas tik snūduriuoja ir snūduriuoja, nuo sosto po tris kartus per priėmimą krinta, ant kėdės nesilaiko per pietus, kažkoks nusilpęs ir įtartinas. Nusiuntė Bona jam tris freilinas saracėnes iš Arabijos, visokių pokštų pas turkų sultoną išmokytas, o karalius visai pasiutęs išvijo jas rėkdamas, kad jam pasimelsti neduoda nei kabalos studijuoti neleidžia, koks jis tada karalius, ir dar renesansinis.

Filosofija

autorius
Wzfndoca1ra.jpg

Ir šiandien kiekvienas žmogus privalo surasti savo atsakymus į tuos pačius klausimus. Neįmanoma pavarčius enciklopediją, sužinoti, ar yra Dievas arba pomirtinis gyvenimas. Žinynas taip pat negali patarti, kaip gyventi. Tačiau susipažinus su kitų žmonių mintimis, lengviau patiems susidaryti požiūrį į gyvenimą. Ilgainiui mokslas įminė nemažai senųjų mįslių. Vienas iš senųjų graikų filosofų, gyvenęs daugiau nei prieš du tūkstančius metų, taip pat manė, kad filosofija atsirado dėl žmogaus stebėjimosi. Pasak jo, žmogus taip viskuo stebisi, kad filosofiniai klausimai iškyla savaime. Daugeliui žmonių pasaulis yra toks pat nesuvokiamas, kaip ir triukas, kai fokusininkas iš skrybelės, kuri prieš minutę buvo tuščia, ištraukia triušį. Mes suprantame, kad fokusininkas mus apgavo. Bet knieti sužinoti, kaip jis taip padarė. Kai kalbame apie pasaulį, viskas šiek tiek kitaip. Žinome, kad pasaulis nėra apgavystė ar triukas, nes vaikštome žeme ir patys esame to pasaulio dalis. Mes suvokiame, kad dalyvaujame kažkokiame mįslingame dalyke ir norime sužinoti, kaip viskas susiję. Kažkas viduje mums sako, kad gyvenimas - didžiulė mįslė. Nors filosofiniai klausimai ir turi rūpėti visiems žmonėms, bet filosofu tampa ne kiekvienas. Dėl įvairių priežasčių kai kuriuos žmones kasdienybė taip įtraukia į savo sūkurį, kad stebėjimasis pasauliu kažkur pranyksta. Čia filosofai sudaro garbingą išimtį. Filosofas niekada nesugeba prisitaikyti prie pasaulio. Jam ir toliau pasaulis lieka nesuvokiamas - net mįslingas ir mistiškas. Sako, kad ir filosofai kaip ir vaikai turi vieną bendrą savybę. Galima sakyti, kad filosofas visą gyvenimą išlieka toks pat imlus kaip ir mažas vaikas.

Paslaugos samprata ir savybės

autorius
845451.jpeg

Norėdami suvokti paslaugų veiklos savitumą, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas yra paslauga ir kuo ji skiriasi nuo materialios prekės. Formuluoti paslaugos apibrėžimą skatina keletas aplinkybių, iš jų ypač paminėtinos dvi: Pirma, tai poreikis apibrėžti paslaugų sektorių, nustatyti jo vietą ir vaidmenį ūkio struktūroje, poveikį makroekonomikos procesams: augimui, užimtumui, investiciniam aktyvumui ir pan. Antra, būtinybė suvokti paslaugos esmę tam, kad būtų galima priimti teisingus vadybos bei marketingo sprendimus firmoje. Surasti universalų paslaugos apibrėžimą pirmiausia trukdo paslaugų įvairovė. Paslaugos sąvoka turi daugelį reikšmių, apimančių veiklą nuo asmeninės paslaugos iki paslaugos kaip produkto sudėtinės dalies.

Ampyras Lietuvoje

autorius
Lietuva Birzai Astravo Dvaras.jpg

Ampyras Lietuvoje pasireiškė gana ribotai. Jo ištakų reikėtų ieškoti ne tiek Prancūzijos, kiek Rusijos architektūroje. Ryškiausias rusiškojo ampyro pavyzdys – Vilniaus generalgubernatoriaus rūmai, suprojektuoti žymaus Peterburgo architekto V. Stasovo. Ši stiliaus kryptis pasireškė ir kai kurių Vilniaus gyvenamųjų namų architektūroje: interjeruose (Chodkevičių rūmai), balkonų puošyboje (namas Rūdninkų gatvėje 14). Aiški ampyro įtaka pastatuose, kurių orderio elementai mažiau tektoniški ir turi daugiau dekoratyvinę paskirtį, kolonos kampuotos, antrajame aukšte (Vilniaus Tiškevičių rūmai, Jašiūnų dvaro rūmai) arba priglaustos prie konstrukcinių keturkampių stulpų (sargybinė Vilniuje, J. Basanavičiaus gatvė), pagausėjo antikinio ornamento motyvų.

Moters padėtis senovės Graikijoje

autorius
Portrait ancient roman woman 23 2151224375.jpg

Išminčius Talesas iš Mileto kas rytą dėkodavo dievams: už tai, kad sukūrė jį žmogumi, o ne gyvuliu, alėjiečiu, o ne barbaru, vyru, o ne moterimi. Paklausus, ar įmanoma vedus gilintis į filosofiją, Platonas atsiduso: „Kaip jums atrodo, kada lengviau gelbėtis sudužus laivui – vienam ar su žmona ant pečių?“ Kai neryžtingas žmogus kreipėsi į filosofą patarimo, vesti jam ar ne, šis patarė: „Daryk kaip nori. Vis vien gailėsiesi. Graži žmona teiks džiaugsmo kitiems, o negraži – bus bausmė tau“. Šmaikščių posakių galima susirinkti daug, bet visi jie rodo, kad graikai į moterį žiūrėjo iš aukšto, kaip į naštą, reikalingą tik pratęsti giminę. Nejaugi taip buvo iš tikrųjų? Juk Graikija nuo seno garsėja savo filosofais, poetais, karžygiais, bet apie moters padėtį stengiamasi nutylėti. Todėl šiame darbe pasistengsiu iš arčiau pažvelgti į moterų kasdienybę, vestuvių papročius, mergaičių auklėjimą, susipažinti su filosofų mintimis apie moterį. Didelę teritoriją užėmusioje Graikijoje buvo daug susikūrusių miestų – valstybių, kurių tradicijos ir papročiai visur šiek tiek skyrėsi, todėl stengiausi palyginti tik Atėnų ir Spartos miestus, tarp kurių tradicijų ir kultūrų skirtumas buvo ryškesnis.

Knygnešiai ir jų veikla

autorius
H4za84b834w.jpg

Tuojau po 1863 m. sukilimo numalšinimo caro valdžia uždraudė lietuvišką spaudą, ir šis draudimas truko ligi 1904 m. Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas, pasižymėjęs nepaprastu žiaurumu malšinant sukilimą, 1864 m. birželio 5 d. įsakė Vilniaus cenzūros komitetui neleisti spausdinti lietuviškų knygų lotyniškais rašmenimis, kurie lietuvių raštijoje buvo vartojami jau kelis šimtmečius. Kitas Vilniaus generaldubernatorius, K. Kaufmanas, 1865 m. rugsėjo 6 d. įsakė Vilniaus cenzūros komitetui sekti, kad visos lietuviškos knygos būtų spausdinamos tik rusišku raudynu. Taip pat buvo draudžiama lietuviškus leidinius įvežti į Lietuvą iš užsenio ir platinti.

Stiliaus klaidų sąvoka

autorius
Nxiivnzbwz8.jpg

Sakytinio ir rašytinio teksto kalbinės raiškos klaidas galima suskirstyti į tris grupes: kalbos, logikos ir stiliaus. Jos savo ruožtu skirstomos smulkiau. Logikos klaidos klasifikuojamos pagal logikos dėsnių pažeidimus. Kalbos klaidų skiriamos 6 grupės: tarties, kirčiavimo, leksikos, žodžių darybos, morfologijos ir sintaksės. Stiliaus klaidas ne visada lengva atskirti nuo logikos ir kalbos klaidų. Stiliaus klaida yra funkcinių stilių normų arba bendrosios stiliaus kultūros reikalavimų pažeidimas. Kitaip tariant, stiliaus klaida — tai toks žodžio, jo formos arba sintaksinės konstrukcijos pavartojimas, kuris, nepažeisdamas kalbos normų, daro pasakymą netikslingą ar netikslų, neaiškų, ištęstą, nesklandų. Stiliaus klaidas svarbu atskirti nuo kalbos klaidų dėl kelių priežasčių. Viena, kalbos klaidos pažeidžia aiškias kalbos normas, o stiliaus klaidos yra subtilesnės.

1 2 3 4 5 6 7 8
1 2 3 4 5 6 7 8