Santuoka

2022 m. buvo įregistruota 16 tūkst. santuokų, t. y. 0,8 tūkst. (4,6 proc.) mažiau negu 2021 m. Didžiąją santuokų dalį sudaro pirmą kartą sudarytos santuokos. 2022 m. pirmą kartą vedė 12,5 tūkst. vyrų (78 proc. visų vedusiųjų) ir ištekėjo 12,2 tūkst. moterų (76,5 proc. visų ištekėjusiųjų). Pakartotinai susituokę vyrai sudarė 22 proc. visų susituokusių vyrų, moterys, atitinkamai, – 23,5 proc. visų susituokusių moterų. 2022 m. moterys pirmą kartą tuokėsi vidutiniškai 2,2 metų jaunesnės negu vyrai. Vidutinis pirmą kartą vedusių vyrų amžius buvo 30,5 metų (2021 m. – 30,5 metų), pirmą kartą ištekėjusių moterų – 28,3 metų (2021 m. – 28,3 metų).

Gyvenimas su alkoholiku

autorius

Psichologai seniai pastebėjo, kad "alkoholinės" santuokos stulbinančiai patvarios. Kuris iš mūsų nežino tokios situacijos: vyras daugelį metų geria, o žmona, įprastai pagraudendama, kad tai ne gyvenimas, o katorga, ir toliau kenčia. Dešimtmečiais. Kas ją sulaiko? Žmogaus elgesį, kaip žinoma, lemia ne tik sąmonė, bet ir (dažnai daug stipriau) pasąmonė. Būtent ji lemia, kokius žmogaus poelgius lydės vidinis pasitenkinimas, o kokie bus nubausti dvasios skausmu. Akivaizdu, kad kiekvieno mūsų elgesį lemia noras uždirbti kiek įmanoma daugiau psichologinio pasitenkinimo – malonumų ir išvengti, pagal galimybes, skausmo. Painiame alkoholizmo pasaulyje apdovanojimų sistema iškreipta. Tokioje sistemoje gyvena ne tik patys ligoniai, bet ir jų artimieji, o visų pirmiausia – žmonos. Įsisukę į nesibaigiantį ligos ratą jie suranda pasitenkinimą tokiais būdais, kurie negali nei sužavėti, nei įkvėpti sveikų žmonių.Šios šeimos stažas – 25 metai. Tiek pat metų šeimos galva geria. Nuo alkoholizmo jis gydėsi tris kartus, tačiau blaivumas netruko ilgiau pusmečio. O po to - vėl užgėrimas, krizė šeimoje, krizė darbe... Noriu liautis gėręs, - pareiškia vyras. – Juk tiek rūpesčių pridariau... Visiems teko žmonai, vaikams... Mano žmona auksinė, tiesiog šventa. Be jos aš neišgyvenčiau..." Kaip gi į šį monologą reaguoja žmona?

Santuokinis gyvenimas – šventumo kelias

autorius

„Mokytojas iš tikrųjų turi buveinę šeimoje, kuri klauso ir medituoja Dievo Žodį, kuri mokosi iš Jo to, kas yra svarbiausia gyvenime, ir tą mokymą įgyvendina praktikoje“, – kalbėjo Šventasis Tėvas. Tokiu būdu visos šeimos ir kiekvieno jos nario gyvenimas dvasiškai tobulėja. Taip praturtintas tarpusavio bendravimas ir tikėjimas yra perduodamas vaikams. Stiprėja darna ir bendrystė, o namai tampa vieningesni, kaip „namas pastatytas ant uolos“. Benediktas XVI pabrėžė, kad su galia gauta iš bendros maldos praktikavimo „šeima tampa Kristaus mokinių ir misionierių bendruomene“. Per sutuoktinių ištikimybės vienas kitam ir Dievui patirtį, per dosnumą priimant kiekvieną pradėtą kūdikį, per rūpinimąsi silpnaisiais ir pasirengimą atleisti, „šeima tampa gyvąja Evangelija, kurią kiekvienas gali skaityti“. Dar daugiau, krikščioniška šeima turi nešti savo pavyzdingo gyvenimo liudijimą ir tikėjimo išpažinimą visai aplinkai – ar tai būtų mokykla, kurioje mokosi jos vaikai, ar sutuoktinių darbovietės, ar tiesiog kaimynai. Tokios tikinčiųjų šeimos iš esmės gali pasitarnauti ir parapijinės bendruomenės pastoracijai: tiek per vaikų katechizavimą, tiek per jaunuolių rengimą santuokai. Aptardamas socialinį aspektą, Šventasis Tėvas sakė, kad šeima, kaip „gyvybiška visuomenės ląstelė“, tampa esmine jos pažangos versme ir paskutiniu prieglobsčiu tiems, kurių poreikių negali patenkinti viešojo gyvenimo struktūros.

Katalikų bažnyčios mokymas apie pasirengimą santuokai

autorius

Jonas Paulius II nuo pat savo pontifikato pradžios skiria ypatingą ir nuolatinį dėmesį šeimai, jos gerovei. Popiežius rašo: „Pasaulio ir Bažnyčios ateitis ateina per šeimą“. 1981 m. pasirodė Jono Pauliaus II apaštališkasis paraginimas Familiaris Consortio (FC). Pats Šv. Tėvas Familiaris Consortio apibūdino kaip Bažnyčios mokymo apie gyvenimą, uždavinius, atsakomybę ir šeimos misiją šiuolaikiniame pasaulyje pagrindą. Šio apaštališkojo paraginimo tikslas mums pateikiamas įvade: „Bažnyčia suprasdama, kad santuoka ir šeima yra viena vertingiausių žmonijos gėrybių, geidžia supažindinti su savo mokymu ir kreipiasi į jaunus žmones, kurie rengiasi sudaryti santuoką ir kurti šeima, kad atvertų jiems naujus horizontus, padėtų atskleisti didybę ir grožį to pašaukimo, kuris skirtas tarnauti meilei ir gyvybei (FC, 1). Bažnyčia, apšviesta tikėjimo, kuris leidžia jai suvokti tikrą tiesą apie didįjį Santuokos sakramentą, šeimos gėrį ir didžiulę jų reikšmę, jaučia pareigą skelbti Evangeliją –„gerąją naujieną“ visiems besirengiantiems santuokai. Familiaris consortio sudaro įžanga ir IV dalys. I dalyje diagnozuojama dabartinė šeimos situacija, kur parodoma moralės principų svarba sprendžiant šiandienos problemas. II dalyje kalbama apie santuoką ir šeimą pagal Dievo planą. III dalyje gvildenami krikščioniškos šeimos uždaviniai. IV dalis skirta šeimų sielovadai.

Santuoka – tai dovanoti save visą ir visam

autorius

Norėčiau tikėti, jog po pirmojo mano bandymo nesuprantama ir vingiuota kalba susieti krikščioniškąją ir prigimtinę santuokas, šį kartą vėl pavyks laimėti mielo skaitytojo dėmesį. Šiuo kukliu ir toli gražu neprofesionaliu pamąstymu jį vėl kviesčiau paieškoti aiškesnio vyro ir moters sąjungos – santuokos - supratimo ir kartu prisiliesti prie gana sudėtingos temos: šeimos tikslo ir jos pagrindo. Juk kad ir keista, kunigaujant kuo toliau, tuo vis sunkiau jaunavedžiams pavyksta išversti į nūdienos kalbą pagrindinį krikščioniškosios santuokos sutikimo objektą – neatšaukiamai priimti kitą ir jam save visą dovanoti (plg. C. 1057 §2: vir et mulier foedere irrevocabili sese mutuo tradunt et accipiunt). Kai kas tai vadina „tikra“ meile ir turbūt neklysta. Sutikite, tai nelengva tema. Šiuo straipsniu nesiruošiu pasakyti nieko naujo. Kai kam tai bus tik „nuvalkiotos“ bažnytinės tiesios ar postringavimai apie sugedusį nūdienos pasaulį. Visgi juo norėčiau savotiškai pabandyti pasiaiškinti kai kuriems savo skaitytojams. Su jais visiškai sutinku: ne mums, kunigams, reikia kalbėti apie santuokos prasmę, grožį ar tikslus. Reikalingi susituokusiųjų pasauliečių liudijimai šia tema. Visgi – labai dažnai nutinka, jog vertinimas „iš šalies“ kartais būna tikslesnis. O gyvenantiems šeimoje kartais trūksta laiko ar galbūt ir noro įvertinti ar pamatyti tai, ką jie turi ir kiek daug jie gali. Čia ir būtų mano leitmotyvas įkišti savąjį trigrašį.

Knygos: „Santuoka iš meilės“ – apie gyvenimą poroje

autorius

Santuokos sakramentas yra labai svarbus ir visuomenei, ir pačių sutuoktinių gyvenimui, todėl sprendimo tuoktis jokiu būdu negalima priimti skubotai. Rengimasis santuokai visame evangelizacijos procese yra ypač akcentuojamas, nes dedami pamatai naujos „namų bažnyčios“, kuri, jei pastatyta ant uolos, prisidės ir prie didžiosios Bažnyčios kūrimo. Santuokinis gyvenimas ne statiškas, o dinamiškas, jis lyg šaltinis, teikiantis daug galimybių norintiems bręsti, tobulėti ir nugalėti daugelį sunkumų. Vestuvių ceremonija – unikalus gyvenimo įvykis, tačiau santuoka yra nesibaigiantis procesas. Santuokinę meilę kasdien reikia atrasti, puoselėti ir įžiebti iš naujo. Ši knyga – kompetentinga ir šiuolaikiška, atititinkanti daugelį pastoracijos poreikių. Joje plačiai aprašytas pasirengimas Santuokos sakramentui, gvildenamos sužadėtinių problemos. Ji gali tapti vertinga pagalba ir jau susituokusiems, nes santuokos misija įpareigoja nuolat mokytis, prisitaikyti bei keistis norint nugalėti tuos iššūkius ir sunkumus, kurių netrūksta kiekvieno iš mūsų gyvenime.

Greito vartojimo santuoka

autorius

Nežinau, kaip jūs, bet aš ilgiau nematytų draugų kartais net bijau klausti: „Kaip laikaisi, kaip šeima?“ Atsakymas: „ai, skiriuosi“ tapo nenormaliai dažnas. Kas tada? Tiesiog palinki stiprybės, kantrybės, apie meilę jau tyli, nors ir prisimeni tuos žmones dar prieš penketą – septynetą - dešimtį metų prisiekinėjusius amžiną meilę. Ir nebesupranti – kas nutiko. Man rodos, kad jeigu skyrybų skaičių apskaičiuotume pagal epidemijų taisykles (atrodo, 100 atvejų 10 tūkst. gyventojų?), skyrybas reiktų pripažinti epidemija. Tačiau kiekvienas epidemiologas pasakys, jog epidemija turi priežasčių: įvairių visuomeninių sąlygų, aplinką (taip, aplinka kalta!), didelė gyventojų koncentracija, higienos trūkumas, prastai išvystyta sveikatos priežiūros sistema. Ne kitaip ir su santuoka bei skyrybomis. Dabartinę visuomenę mes dažnai krikštijame „vartotojiška“. Tad ar keista, kad vartotojiškoje visuomenėje santuoka taip pat tapo „suvartojamu“ gėriu? Lygiai tokia pačia preke ar paslauga, kaip, tarkim, automobilio nuoma. Pasižiūrėkime – vedybų sutartis įformina santuoką kaip tam tikrą civilinį sandorį, santuokai „nebeveikiant“ ar „sugedus“, o gal tiesiog – ją „sugadinus“, reiškiamos pretenzijos „kaltajai“ pusei, galiausiai virstančios skyrybomis - santuokos pabaiga. Gavome, suvartojome, sugadinome, išmetėme – tarsi mobilųjį telefoną ar kojines.

Atleidimas ir santuoka

autorius

Jau daugelį metų konsultuodamas šeimas, vis įsitikinu ir įsitikinu, kad be kasdienio atleidimo vienas kitam žmonos ir vyro gyvenimas gali virsti pragaru. Ir esu matęs, kaip net labiausiai erškėčiuoti rūpesčiai dažnai išsisprendžia, ištarus vieną paprastą žodį „atleisk“. Prašyti partnerio atleidimo visada sunku, nes reikia tapti nuolankiam, pažeidžiamam, pripažįstančiam savo silpnumą ir klystamumą. Tačiau yra keletas dalykų, darančių santuoką sveikesnę. Vokiečių pastorius Dytrichas Bonheferis (Dietrich Bonhoeffer), Hitlerio kalintas už pasipriešinimą nacių režimui, savo įkurtai mažai bendruomenei primindavo būtinybę „gyventi atleidimu“, nes be atleidimo negali tverti joks žmogiškas ryšys ir ypač santuoka. Kartą jis rašė: „Neįrodinėkite savo teisių. Nekaltinkite vienas kito, neteiskite ir nesmerkite, neieškokite kliaučių, tik priimkite vienas kitą tokius, kokie esate, ir kasdien atleiskite vienas kitam iš visos širdies.“ Per trisdešimt trejus santuokos metus mudviem su žmona Verena netrūko progų išbandyti savo nusiteikimą atleisti. Vos savaitei praėjus po mudviejų vestuvių, patyrėmę pirmą krizę. Pasikvietėme mano tėvus ir seseris pietų į savo naująjį butą, ir Verena visą popietę sukosi virtuvėje, ruošdama valgį. Mano sesuo menininkė nužiedė mums molinių lėkščių rinkinį, ir aš išdėliojau jas ant stalo.

Meilė kaip dorovinė vertybė ir santuokos pagrindas

autorius

Kas yra meilė? Keldami tokį klausimą, ieškome ne vien kokio nors bendro paaiškinimo. Norime žinoti, kaip su meile susitinkame , ką ji mums duoda. Meilei apibudinti neužtektų net kelių popieriaus lapų, net įvairiose knygose ją autoriai apibudina įvairiai.Meilė yra jausmas – švelnumas, rūpestingumas ir ilgesingas troškimas. Meilė – yra veiksmas, gerumas, labdaringumas ir įsipareigojimas, Meilė yra pažinimas – požiūrio atvirumas, bendrystės įgyvendinimas. Meilė tai stiprus intensyvus jausmas, kurie traukia žmones vienus prie kito ir skatina palaikyti santykius. Poreikis mylėti – vienas iš pačių svarbiausių žmogaus gyvenime. Viskas prasideda vaikystėje. Jei šeimoje vaikas yra mylimas, jei tarp tėvų ir vaikų susiformavo šilti ir švelnūs santykiai, yra pagrindo tikėtis, kad ateityje vaikas bus kilni asmenybė, mokanti džiaugtis gyvenimu ir dovanojanti meilę savo artimiesiems. Taigi žmogus negali gyventi be meilės. Jis liktų būtybe, nesuprantama pati sau, jo gyvenimas būtų beprasmis. Todėl meilė, pasak Jono Pauliaus II, yra pagrindinis ir vidinis kiekvieno žmogaus pašaukimas. Tikslas: apžvelgi meilę kaip dorovinnę vertybę ir santokos pagrindą.

Laimingos santuokos receptai

autorius

Rodos, ką tik nuskambėjo Mendelsono maršas, tostai, vestuvių pokylio muzika... Rodos, dar taip neseniai gyvenote ypatingomis pakylėtomis nuotaikomis, o šiandien jūs jau nebe jaunavedžiai, o viskuo nepatenkinti, suirzę, priekaištais besisvaidantys sutuoktiniai... Kas gi pasikeitė? Kasdienės bėdos, buitis, nenoras suprasti ir priimti artimą žmogų tokį, koks jis yra, o ne tokį, kokį kadaise „pati susikūrėte“... Psichologai tvirtina, kad tarpusavio santykiai – tai menas, kurio reikia mokytis visą gyvenimą. Tai nuolatinis kompromisų ieškojimas įveikiant savąjį ego. Todėl verta nuo pirmų santuokos dienų ne tikėtis aukso kalnų iš sutuoktinio, o žinoti, kad realiame šeimos gyvenime ne viskas visada klojasi sklandžiai ir gražiai. Būkite pasiruošę pakilimams ir nuosmukiams, įvairioms konfliktinėms situacijoms, atsirandančioms tarsi iš nieko. Turbūt vienas sudėtingiausių jaunos šeimos išbandymų – vaikelio gimimas. Tai vyksta ne tik todėl, kad pora – tai ne trys, o du asmenys, bet dar ir dėl to, kad tenka savo partnerį nuo šiol vertinti ne kaip romantišką meilužį, o kaip atsakingą tėvą ar motiną. Sena išmintis, kad vaiko gimimas gali sutaikyti nedarnią porą, tėra mitas. Vaiko gimimas – visai kitokių, naujų santykių pradžia, kai tenka atsisakyti daugelio įprastų, malonių dalykų, keisti vertybes, naujai dėlioti gyvenimo prioritetus. Neištikimybė – dažna skyrybų priežastis. Ar įmanoma numatyti neištikimybės priežastis?

Šio sezono vestuvių mados diktatorės krizės kauniečiai nepaiso

autorius

Besituokiančios poros sunkmečio nepaiso ir prabangos neatsisako: prie stalo sodina arti šimto svečių, į dangų leidžia būrius balandžių, puošiasi brangiais drabužiais. Tiesa, derasi labiau nei pernai ir reikalauja kokybės. Praėjusių metų vasarį, priklaupęs ant įšalusios Nidos žemės, 24 metų kaunietis Vytautas Samerdokas savo ilgametės draugės paprašė pakeisti judviejų draugystės statusą – tapti vyru ir žmona. Jau kitą rytą laimingieji įsimylėjėliai, stvėrę šratinukus, sudarinėjo svečių sąrašą. Tąkart jame buvo apie 70 žmonių. "Dabar jis sumažėjo maždaug dešimčia, tačiau tikrai ne dėl krizės", – šyptelėjo būsimoji nuotaka Lina Kveselytė. Kaimo turizmo sodybos, kurioje šių metų rugpjūčio 14-ąją švęs kelios dešimtys svečių, jaunuoliai ėmė ieškoti prieš metus. "Kuo vėliau pradėsi rūpintis patalpomis, tuo mažesnė tikimybė rasti pigesnių variantų", – mano apdairioji 25 metų nuotaka. Kol kas dar neaišku, kiek sodybos šeimininkai prašys už karštus, šaltus patiekalus ir patalpų nuomą, tačiau jaunieji viliasi, kad vienam asmeniui tai kainuos ne daugiau kaip 120 litų.

Vestuvių mados: spindesys ir geri darbai

autorius

Mados vyrauja ne tik gatvėse. Vestuvės taip pat turi savo madas, kurios keičiasi kiekvieną sezoną. Suknelės, šukuosenos, papuošalai, puokštės, spalvos – mados diktuoja pasirinkimą vieną svarbiausių dienų gyvenime, kai norisi, jog viskas būtų tobula. 2006 metai taip pat turi savo mados ypatybių. Ilgos žeme besivelkančios suknelės vis dar populiarios, tačiau suknelių papuošimai jau kitokie. 2006 metais nuotakoms siūloma suknelę puošti karoliukais, nėrinių akcentais, atlasinėmis juostelėmis, netikrais briliantais ar netgi visų šių elementų kombinacija. Suknelė turi žėrėti ir atrodyti tarsi nuostabios XX amžiaus pradžios kino žvaigždžių suknios. Toms, kurios nenori baltos suknelės, 2006 m. madingiausios pavasario spalvos yra late, koralo ir levandų. Tuokiantis šiltuoju metų laiku jaunikiui siūlomas lengvas šviesus kostiumas. Juodi frakai vis dar madingi ir tinka tradicijas mėgstantiems jaunikiams. Tačiau mėgstantys eksperimentuoti jaunikiai mielai renkasi šviesų kostiumą ir prie jo derina kaklaskarę, spalvotus marškinius, spindinčias sąsagas. Jaunikio ir jaunosios aprangos spalva gali būti ta pati. Nuometas vėl grįžta į madą, tik kiek trumpesnis – iki pečių. Jį taip pat siūloma siuvinėti karoliukais ar kristalais. Vietoj perlų ar kristalų vėrinių kaklą siūloma puošti velvetinėmis ar atlasinėmis juostelėmis su prisegta šilkine gėle ar plunksna. Rankines siūloma dekoruoti viena efektinga sage su kristalais.

Karščiausios 2008-ųjų vestuvių mados

autorius

Jei savo vestuvėse panaudosite bent kelias detales iš naujausių vestuvinių madų tendencijų, jūsų šventė bus šiuolaikiška ir dvelks šviežia gaiva. Daugelis dizainerių jau pristatė šių metų vestuvines tendencijas. Vis dėlto visada sunku nuspėti, kas keisis šioje tradicijų lydimoje šventėje. Visą sunkų darbą už jus atliko About.com. Štai kokios 2008-ųjų vestuvių mados: 1. Žaliosios vestuvės. Nors rūpintis aplinka ir savo šventei rinktis kuo mažiau jai kenkiančias puošmenas, techniką ir aprangą buvo madinga jau 2007-aisiais, šiais metais ši tradicija tapo dar svarbesnė. Daugelis jaunų porų supranta, kad jei mes nesirūpinsime aplinka, niekas kitas už mus nepasirūpins. Jei jūs taip pat esate iš tų, kuriems rūpi motulės žemės ateitis, pasvarstykite apie organiškas gėlių puokštes, perdirbamą kvietimų popierių, organišką maistą vaišėms ir netgi perdirbamus indus bei įrankius. Kiekviena smulkmena yra svarbi. 2. Juosmens išryškinimas. Praėjus trapecijos formos suknelių madai, mes vėl pasirengusios išryškinti savo taliją. 2008-ųjų pavasario kolekcijų pristatymuose dizaineriai išryškino juosmenį neretai tam naudodami plačius diržus ar skareles. Ieškok suknelės, kuri ties juosmeniu būtų surišta kaspinu ar kitokios faktūros platesne juostele. Drąsiai rinkis kontrastingos spalvos juosmens juostą ar kaspiną. Taip pat galite rinktis lašelio formos sijoną, kuris baigiasi ties keliais. Toks sijonas natūraliai išryškins jūsų privalumus, ypač jei talija bus išryškinta juostele ar kaspinu.

1 2 3 4 5 6 7