Žolininkų patarimai: kaip pasisemti energijos iš gamtos
„Gydytis – ne kortomis lošti“
Pavasarį dažnas juntame nuovargį, energijos stoką ar mieguistumą. Visa tai rodo, kad per šaltąjį sezoną organizmas išnaudojo sukauptus vitaminų ir mineralinių medžiagų resursus. Kuomet organizmui trūksta vienokių ar kitokių vitaminų, nusilpsta imunitetas, puola ligos. Nors, atrodytų, bundanti gamta turėtų džiuginti, tačiau energijos stoka atima ir gyvenimo džiaugsmą. Kaip atstatyti trūkstamų medžiagų resursus organizme sveikatos stiprinimo šaltinių ieškant gamtoje, o ne vaistinių lentynose?
Lietuvoje žinoma vaistininkė, žolininkė, habilituota gamtos mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė yra sakiusi: „Sveikatą turime visam gyvenimui tik vieną, tad stenkimės, kad sąmoningai ar nesąmoningai neatsistotume ligos pusėje. Gydytis – ne kortomis lošti, rizikuoti nevalia“.
Akivaizdu, kad mokslų daktarės tiesos nesensta. Žmonija per savo gyvavimo istoriją patyrė įvairių išbandymų: karus, badą, ligas ir kitokias negandas, bet ieškodavo ir rasdavo būdų kaip gelbėtis. Iš Rytų Aukštaitijos kilusi žolininkė E. Šimkūnaitė savo gyvenimą pašventė vaistinių augalų tyrimams, domėjosi sveika gyvensena, sukaupta patirtimi, žiniomis dalijosi su aplinkos žmonėmis, savo išmintį bei receptus iš gamtos užrašė į knygas.
Česnakas padėdavo apsisaugoti net nuo maro
E. Šimkūnaitės receptais, patarimais naudojasi vaistininkai, liaudies medicinos gerbėjai. Besidomintiems liaudies medicina turbūt tik priminsime jau žinomas tiesas, tuo tarpu kiti skaitytojai galbūt atras dar negirdėtų žinomos gamtos mokslų daktarės naudingų patarimų.
Turbūt visi žinome, kad česnakas turi ypatingų galių ir gali padėti apsisaugoto nuo virusų. Garsioji mokslų daktarė česnaką netgi vadino išganinguoju. Mat česnakų svogūnėlių skiltelėse gausu baltymų, angliavandenių, eterinių aliejų bei fitoncidų, kurie pasižymi poveikiu prieš bakterijas, virusus, grybelius, parazitus ir kitus patogenus.
Česnakas, paprastai tariant, yra natūralus antibiotikas ir priešvirusinis augalas. Česnakuose gausu mineralinių ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų bei vitaminų. Šio augalo unikali sudėtis padeda geriau apsisaugoti nuo įvairių aplinkoje tvyrančių patogenų sukeliamų ligų bei leidžia organizmui su jais lengviau susidoroti jau susirgus.
E. Šimkūnaitė teigė, kad jei organizmą puola gripo ar kitokie virusai, pakanka poros skiltelių česnako ir karšto vandens, kad ligų sukėlėjai atsitrauktų.
Žinoma mokslų daktarė yra sakiusi, kad česnakas senais laikais padėdavo žmonėms apsisaugoti net nuo maro. Vartojant česnaką jautresnį organizmą turintiems ar sergantiems lėtinėmis ligomis (inkstų nepakankamumu ar bronchine astma) asmenims vis tik reikėtų pasikonsultuoti su gydytoju.
E. Šimkūnaitė teigė, kad pavasarį, rudenį ir žiemą, kuomet orai permainingi, būtina nešioti kepurę arba skarutę. Mokslų daktarė savo knygoje „Sveiko gyvenimo receptai“ rašo, kad būtina grūdintis ir pataria, kaip tą daryti:
„Kartą per parą reikia ištrinti visą kūną drėgnu rankšluosčiu ir iki paraudimo patrinti šiurkščiu (pašukiniu, frotiniu) sausu. Būtinai reikia pratintis prie skersvėjų, pradžioje kokiai minutei, po truputį laiką ilginant (maždaug savaitiniais tarpais) priprasti prie kelių valandų. Jei pasitaiko paūmėjimų, šiaip peršalimų ar kitokių susirgimų, jokiu būdu negalima tikėtis, kad šiaip sau praeis, būtinai reikia rimtai gydytis, nevengiant ir antibiotikų“.
Odai ir akims
Žinoma gamtos mokslų daktarė patarė kaip saugoti veido odą ir akis bei kuo skalauti burną: „Ne tik veido odą, bet ir akis reikia gerai praplauti parėjus namo. Didelė bėda, kad be teršalų, kurie mums kenkia be mūsų noro, akys ir jų aplinka (vokai) dažnai teršiami sąmoningai – dažomi.
Prieš plaunant akis specialiais skysčiais, būtinai reikia gerai nuvalyti visokius dažus, o dar geriau – nesiteplioti. Akims praplauti tinka medetkų, rugiagėlių, liepžiedžių, kartais ramunėlių ar arbatžolių arbata ar užpilas. Tačiau savo nuožiūra galima vartoti tik medetkų užpilą ar arbatą.”
Burnai skalauti tinka vingiorykštė, medetkos, čiobreliai, raudonėlis, našlaitės, jonažolė. Jeigu nėra uždegimo, galima vartoti ir ramunėleus, šalaviją.
Apie sinusitus ir nosies priežiūrą
E. Šimkūnaitė savo knygoje rašo, kad sinusitai yra pavojingi susirgimai, nes gali sukelti smegenų apvalkalų uždegimus:
„Tad rūpintis sinusitų gydymu būtinai reikia. Beje, daugumos sinusitų priežastis – netikusiai gydyta sloga, nes ir paprastos slogos negalima išgydyti vien nosį tvarkant. Burnos ertmėje daug susisiekiančių kanalų, o kaukolėje daug akytų kaulų, tai sudaro puikias sąlygas ligos pradams užsislėpus puikiai palaukti kol gydoma kuri nors viena vieta.“
Taip pat ji sako: „Į nosį galima lašinti morkų aliejų, svogūno ar česnako aliejų (tik ne sultis!), filtruotas alijošių sultis iš ampulių, taip pat gyvavedės (kolanchės, paleistuvės).
Alijošius (ir agava), česnakai, svogūnai turi daug kalcio oksalatų kristalų, namų sąlygomis neįmanoma sulčių iškošti taip, kad nepatektų oksalatų. Šie įsminga į nosies gleivinę, adatėlės nespėja greit ištirpti, apauga jungiamuoju audiniu – polipai garantuoti. Nosį labai pravartu praplauti, tam tinka tie patys užpilai ir arbatos, kaip ir burnos skalavimui, tik būtina gerai perkošti, kad neliktų žolių gabaliukų“.
Šių laikų Aukštaitijos žolininkė Aleksandra Stasytienė gamtos teikiamus turtus ligų profilaktikai, organizmui ar namams valyti, išmoko naudoti dar vaikystėje. Kaupiamas ir vis dar gilinamas žinias apie gydomąsias žoleles, arbatėlių nuovirų, tepaliukų gaminimo būdus moteris stengiasi perduoti ateities kartoms ir mielai dalina patarimus[1].
Žolininkė Aleksandra pataria nepabijoti įsidėti į burną ir pakramtyti pušų ar eglių, o taip pat ir vaismedžių: slyvų ar vyšnių sakų, nes sakai – tai koncentratas veiksmingiausių elementų, kurie gali padėti gydant peršalimus. Sakus derėtų rinkti nuo medžių, kurie auga atokiau nuo užterštų vietovių.
Vitaminas C auga dažno iš mūsų kieme – tai juodasis serbentas.
Reikėtų gerti juodųjų serbentų šakelių arbatą. Užplikius puodelį arbatos, paruoštos iš juodųjų serbentų šakelių pakvimpa visi namai, o tame puodelyje gausu ir vitamino C. Tinkamiausias laikas džiovinti serbentų šakeles – pavasario pradžia, šiuo metų laiku jose gausu vitaminų.
Nusilpusiam imunitetui stiprinti puikiai tinka putinas.
„Putiną aš darau taip. Į stiklainį prisidedi uogų ir užpili medumi. Šviežias medus yra klampus, jis nubėga į apačią. Stiklainį reikia kartais pajudinti. Aš kasdien suvalgau po porą šaukštų. Putinai gerai ir širdelei, ir imuninei sistemai, apsaugos nuo plaučių ligų. Svarbiausia yra suvalgyti širdelę, neišspjauti. Galima putino uogas ir šaldyti“, – gerąsias augalo savybes vardijo A. Stasytienė[1].
Moteris sakė, kad tikros pagalbininkės imunitetui yra ir spanguolės bei bruknės.
„Spanguolių litras, kilogramas medaus. Galima su trintuvu sutrinti ir po porą šauktų. Imunitetui labai gerai. Bruknės ir spanguolės labai gerai ir kai temperatūra pakyla“, – patarimais dalijosi Aleksandra[1].
Krienas, anot žolininkės, padeda išvengti peršalimo ligų. Pajutus beprasidedančią slogą ar gerklės skausmą derėtų prisiminti, kad ne į vaistinę reikia bėgti, o pasiimti sudžiovinto krieno gabalėlį. Krienas veikia kaip burnos gleivinę dezinfekuojanti priemonė.
Stebuklingoji kiaulpienė
Kiaulpienių šaknys gerina virškinimą, medžiagų apykaitą. Kiaulpienė dažnai vartojama kaip tonikas, valantis kepenis, šis augalas taip pat tinka vidurių užkietėjimui ir kitiems virškinimo sutrikimams gydyti. 2015 metai Kanadoje atlikto tyrimo rezultatai pagrindė, kad kiaulpienė gali padėti išvengti saulės spindulių žalos ir sumažinti odos vėžio riziką.
Specialistai teigia, kad šio augalo vartojimas turėtų tapti kasdieniu sveikos mitybos įpročiu, mat naudingos visos šio augalo dalys. Šaknis patartina ruošti rudenį, jose gausu inulino. Šaknų ekstraktas padidina odos ląstelių atsinaujinimą, tai gali sulėtinti senėjimo procesą. Lapai vartojami pavasarį. Kiaulpienė turi priešuždegiminių ir niežėjimą slopinančių savybių[2].
Pušis gydo ir dezinfekuoja
Mums visiems pažįstamą medį – pušį, A. Stasytienė vadina gyvybės medžiu.
Žolininkė tikino, kad geriant pušų spyglių arbatą organizmas gauna daug vertingų medžiagų. Prisirinkus spyglių, juos reikėtų laikyti šaltoje vietoje.
Namų aplinkai valyti taip pat naudojamos pušies šakelės. Pušis išskiria fitocitus – tai medžiagos, kurios turi dezinfekcinių savybių. Pasimerkus pušų šakų namuose dezinfekuojamas, išvalomas namų oras, o jų skleidžiamas aromatas palengvina kvėpavimą, padeda išvengti virusų ir netgi užkrečiamų ligų.
Patvorio karalienė ir jos nauda sveikatai
Štai patvorio karalienė dilgėlė nors ir agresyvi ją liečiant, tačiau yra naudinga mūsų organizmui. Pasak gydytojo, televizijos laidos vedėjo Alvydo Unikausko, dilgėlėse gausu maistinių medžiagų, vitaminų, mineralų, polifenolių, aminorūgščių, riebalų rūgščių.
Dilgėlės – natūrali šienligės gydymo priemonė. Tyrimai rodo, kad dilgėlių ekstraktai gali slopinti ir tą uždegimą, kuris sukelia sezoninę alergiją. Tai apima histamino receptorių blokavimą. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Farmacijos fakulteto prodekanas, farmakognozijos profesorius Valdas Jakštas teigė, kad dilgėlės kaupia vitaminą K1 – svarbų vitaminą, kuris dalyvauja kraujo krešėjime ir kartu su vitaminu D yra labai svarbus kaulų metabolizmui. Taip pat vitaminas K1 svarbus tokiems organizmo pokyčiams, kaip, pavyzdžiui, kraujagyslių ir kitų audinių kalcifikacija[3].
Paprasta bet neprasta žolė – garšva
Šis augalas savo žalius lapelius parodo jau ankstyvą pavasarį, maistui naudoti tinka iki kol pradeda žydėti. Naudojant šį augalą galima išvalyti kepenis, pagerinti medžiagų apykaitą.
Garšvoje labai daug imuninę sistemą stimuliuojančio vitamino C, obuolių ir citrininės rūgšties. Taip pat didelės gydomosios galios prideda joje esantys mikroelementai: manganas, varis, geležis[4].
Garšva turi didelį kiekį baltymų, pektinų, vitamino C, karotino – kuris yra naudingas akims, ir dar daug kitų vitaminų. Joje yra eterinių aliejų, kumarinų ir kalcio.