Ar egzistuoja gerumas?

Tikriausiai pastebėjote, kad kai kurie žmonės visada stengiasi padėti kitiems. Anksčiau galvojau, jog jie tiesiog yra išmintingi ir supranta, kad pagalba kitiems – pagrindinė mūsų išlikimo sąlyga. Žmonės nėra pakankamai stiprūs, kad patys sugebėtų įveikti visas jų kelyje pasitaikančias kliūtis, o didesnė tikimybė sulaukti pagalbos yra tada, kai pats padedi kitiems. Tai nebūtinai reiškia, kad tau padės tas pats žmogus, kuriam tu padėjai, bet tavo pagalba gali sukelti grandininę reakciją, kuri galiausiai paveiks ir tave (tiesiog žmogus, kuriam tu padėjai, supras šio poelgio svarbą, paseks tavo pavyzdžiu ir padės kažkam kitam, o tas kitas dar kitam, ir t.t., kol kažkieno pagalba pasieks ir tave).

Tačiau kai pagalba siūloma netgi tada, kai jos visai nereikia, tada ir susimąstai, jog kažkas čia ne taip. Iš tikrųjų šie padėti mėgstantys žmonės dažnai nėra nei išmintingi, nei mąstantys apie visuomenės išlikimą ir gerovę. Jie tiesiog siekia patenkinti savo poreikį būti įvertintiems (juk smagu išgirsti apie save vieną kitą gerą žodį), nori pasijusti reikalingi (argi ne gera jausti, kad esi nepakeičiamas, o dėl to ir svarbus kitiems) arba tiesiog įsitvirtinti pagalba pasinaudojusių tarpe (juk žmogus, be kurio neįmanoma išsiversti, turi tam tikrą autoritetą).

Bet dabar kyla klausimas – ar tokią pagalbą kitiems galima pavadinti gerumu? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad taip – juk šitaip kažkam padėjome, palengvinome gyvenimą, o tai – geras darbas, ko daugiau galima norėti. Bet bent jau mano nuomone, gerumas – tai betikslė pagalba kitiems, tai tokia pagalba, kuria nesiekiama patenkinti savo asmeninių poreikių, tokių kaip, pavyzdžiui, noras būti įvertintiems. Aišku, šitaip tenkindami savo poreikius, mes padarysime kažkam gera, bet tas gerumas bus tik pašalinis mūsų elgesio produktas. O tuo tarpu tikras, betikslis gerumas, ko gero, net nėra įmanomas – kad ir ką veiktume, mūsų veikla visada yra susijusi su mūsų poreikių tenkinimu – būtent tai – nepatenkinti poreikiai – skatina mus veikti. Todėl neįmanoma, kad žmogus darytų ką nors nesiekdamas naudos sau – netgi jei ši nauda nėra apčiuopiama, vis tiek giliai širdyje jis tikisi bent jau įvertinimo, o tai jau yra savo poreikių tenkinimas.