Ekspertė apie dažnėjančias elektronines patyčias: kontrolė, ką vaikas veikia internete, gali padaryti meškos paslaugą
Patyčias internete patiria apie 16 proc. Lietuvos vaikų, nors pasaulyje tokių – apie trečdalį, rodo „Swedbank“ užsakymu atlikta tėvų apklausa. Tuo metu ekspertai pabrėžia, jog tėvai patyčių internete dažnai nepastebi, nors jas reikėtų vertinti taip pat rimtai, kaip ir patyčias realiame gyvenime. LRT RADIJO kalbinta „Vaikų linijos“ atstovė tikina – tėvai turi nuolat su savo atžalomis kalbėti apie jų elgseną internete, tačiau per griežta kontrolė gali padaryti ir meškos paslaugą.
Aktualus pokalbis. Tūkstančius paauglių socialiniuose tinkluose subūrusi verslininkė apie vaikų patyčias: jie įsivaizduoja, kad jų niekas nemato
Internete jaučiasi nematomi
Dešimtis tūkstančių sekėjų socialiniuose tinkluose turinti verslininkė, prekės ženklo „Shop by Gerda“ įkūrėja Gerda Petrauskaitė LRT RADIJUI pasakoja – nemažą dalį jos sekėjų sudaro paaugliai, o jų rašomuose komentaruose patyčių apraiškų pasitaiko iš tiesų labai dažnai.
„Labai keista yra, kad žmonės, ypač vaikai, taip drąsiai elgiasi socialiniuose tinkluose. Jie kažkodėl įsivaizduoja, kad jų niekas nemato, tėvai, draugai nepastebės, jų niekas nepažįsta. (…) Jie drąsiai rašo komentarus, kurie yra, iš tikrųjų, tragiški: kartais būna tokie žodžiai, kad, na, suaugęs žmogus negali tokių pasakyti. (…) Ne vieną kartą esu ir pamokymą davusi, būna, parašau ar netgi paskambinu kartais, paklausiu: „Kodėl taip elgiatės?“ Būna, pasimeta ir prižada daugiau taip nedaryti“, – patirtimis dalinasi verslininkė.
Moteris prisimena vieną atvejį, kuomet tiesioginės transliacijos socialiniuose tinkluose metu jai ištisai skambinėjo vienas berniukas, o šiai neatsiliepus, jis dar atsiuntė ir įžeidžiančią žinutę. „Parašė: „Kelk ragelį“ ir dar tokį negražų, riebų žodį pridėjo“, – sako G. Petrauskaitė. Verslininkė nusprendė jaunuoliui perskambinti sekančią dieną ir šiek tiek jį pamokyti.
Gerda Petrauskaitė / LRT stop kadras
„Kitą dieną aš jam lyg niekur nieko paskambinau, sakau: „Laba diena. (…) Gavome pranešimą, kad jūs negražiai elgiatės socialiniuose tinkluose, (…) rašinėjate negerus komentarus. Kreipsimės į jūsų tėvelius. Kodėl taip elgiatės? Koks jūsų vardas, pavardė, ar galiu gauti jūsų tėvų numerį?“ Jis man, žinokite, viską pasakė – ko aš būčiau klaususi, jis man būtų atsakęs.
Jam buvo 9 metai, dievagojosi, kad gyvenime nerašinės blogų komentarų, nieko niekada blogai nesakys, tik nesakykite jo tėvams. Tikrai jautėsi pas jį toks jauduliukas. Sakau: „Bet kodėl tu taip elgiesi?“ Sako: „Nežinau, galvojau, kad niekas nematys“, – aiškina prekės ženklo „Shop by Gerda“ įkūrėja.
LRT RADIJO kalbintas jaunimo aktyvistas, Amsterdamo universiteto studentas Jonas Trumpa patikina, jog dalis jaunuolių iš tiesų kartais nesupranta, kad tyčiojasi, negalvoja, kad jų negražius pasakymus kažkas pamatys. Visgi elektroninės patyčios, jo teigimu, turi išties skaudžias pasekmes, kurios jauną žmogų gali lydėti visą likusį gyvenimą.
Patyčios / James Sutton/Unsplash nuotr.
„Iš tikrųjų galbūt mums čia viskas labai gražiai atrodo tuose socialiniuose tinkluose, apie kuriuos kalba tyrimas – „Instagram‘e“, „Facebook‘e“. Jie tokie vis tiek labiau prieinami ir atviri. Bet kas ten dedasi „Discord‘e“, „Snapchat‘e“ ar e. žaidimuose – ten iš viso yra palaida bala.
Moksleiviai arba vaikai iš principo reaguoja ir pakankamai skaudžiai, nes visgi tai yra nuomonė apie jų socialinį statusą, jie bando įsitvirtinti jaunų žmonių grupėje, bendrauti, užimti kažkokią vietą visoje toje grandinėje. (…) Kai kurie paskui tą nesaugumo jausmą visą gyvenimą nešiojasi, (…) ateityje būna visokių traumų arba nuoskaudų, su kuriomis žmogui reikia gyventi, jos vis išlenda“, – dėsto J. Trumpa.
Svarbu nuoširdus pokalbis, o ne kontrolė
„Vaikų linijos“ atstovė, kampanijos „Be patyčių“ koordinatorė Eglė Tamulionytė LRT RADIJUI sako, jog patyčios nuo pat organizacijos veikimo pradžios išlieka viena dažniausių priežasčių, kodėl vaikai kreipiasi pagalbos. O pastaraisiais metais kreipimųsi dėl patyčių konkrečiai internetinėje erdvėje tik daugėja.
„Patyčios, iš principo, yra toks sudėtingas reiškinys – jos gali vykti įvairiausiomis formomis ir nėra visada labai paprasta ir lengva jas atpažinti. Kartais vaikai tiesiog pasakoja apie savo kažkokius skaudulius, apie tai, kaip jaučiasi, neįvardindami, kad tai būtinai yra elektroninės patyčios. Tai tampa nebūtinai pagrindine pokalbio tema – labiau pokalbio tema tampa tas skausmas, kuris yra išgyvenamas, ir vaikui ne visą laiką yra lengva suprasti, kodėl tai vyksta. (…) Paprastai patyčios būna susijusios ir su dar kitomis temomis. Didžioji dalis patyčių vis dėlto vyksta su pažįstamais žmonėmis, todėl tai gali būti susiję ir su kita aplinka“, – aiškina „Vaikų linijos“ specialistė.
Patyčios / Shutterstock nuotr.
Gydytoja, vaikų ir paauglių psichiatrė Jovita Anikinaitė LRT RADIJUI tikina, jog bet kuri patyčių forma yra skausminga vaikui, tačiau patyčios internete išsiskiria tam tikrais bruožais, galinčiais situaciją tik apsunkinti.
„Patyčios internete turbūt labiausiai išsiskiria tuo, kad jos gali labai greitai plisti. Vaikai, jeigu jie nėra kažkaip išoriškai reguliuojami ir jų elgesys nėra pakreipiamas tinkama linkme, jie yra linkę vienas kitą labai kopijuoti – išmoksta įvairiausius žodžius, kartais jiems atrodo, kad tai yra smagu ir linksma, nepagalvojama, kaip jausis kitas vaikas, iš kurio tyčiojamasi.
Yra ir tas faktorius, kad virtualioje erdvėje jaučiuosi pakankamai saugus, nes galiu galbūt kažkokį slapyvardį užsidėti, paveikslėlį pasikeisti, žmonės nelabai gali žinoti, kas toks esu. Tada jaučiuosi laisvas kalbėti, užgaulioti, sakyti įvairius negražius žodžius. Tai iš tikrųjų skatina netgi didesnį agresyvumą pasakomų žodžių ir pačios patyčių formos internetu, kas labai dažnai sukelia daug tikrai skaudžių pasekmių vaikams“, – tvirtina J. Anikinaitė.
Taip pat skaitykite
2022.12.01 07:58
30
„Vaikų linijos“ atstovė E. Tamulionytė, paklausta, kaip turėtų elgtis tėvai, norintys apsaugoti savo vaikus nuo patyčių, patikina, jog lįsti į atžalų telefonus nėra geriausia išeitis. Daug efektyvesnė priemonė – „bendrauti su vaiku, domėtis, ką vaikas veikia internete, su kuo ir kaip bendrauja, per kokias programėles, ir jeigu jau ištiko patyčių situacija, pasitarti, ką darys kartu su vaiku, o ne už jį“.
Tėvai ir vaikai, asociatyvi nuotr. / D. Umbraso / LRT nuotr.
„Aišku, tai labai priklauso nuo vaiko amžiaus. Kalbant apie jaunesnius vaikus, jiems tikrai reikia pagalbos naudojantis socialiniais tinklais, (…) kad jie tikrai aiškiai suprastų, kaip tai veikia, žinotų, kur kreiptis pagalbos, kur yra kiekvienos programėlės „report“ mygtukas, kur galima pranešti apie netinkamą elgesį arba netikrą vartotoją.
Na, o jeigu mes kalbame apie paauglius, apie jau savarankiškesnius vaikus, tai kontrolė šitoje vietoje gali kartais tik meškos paslaugą padaryti. Man atrodo, yra labai svarbu, kad tiek su vyresniais, tiek su jaunesniais tai taptų tokia kasdiene tema dar iki tol, kol jau kažkas įvyksta“, – įsitikinusi E. Tamulionytė.
Svarbus tėvų ir mokyklų bendradarbiavimas
Pasitaiko atvejų, kuomet tėvai, siekdami, jog jų vaiką neigiamas interneto poveikis, kartu ir elektroninės patyčios, paliestų kuo vėliau, ilgą laiką neleidžia jiems naudotis išmaniaisiais telefonais. Vaikų ir paauglių psichiatrė J. Anikinaitė įžvelgia ir teigiamų, ir neigiamų tokio požiūrio pusių.
„Kiekviena šeima yra laisva spręsti, kaip jie nori ugdyti ir auklėti savo vaiką. Neturiu vienareikšmiškos nuomonės, kad tai yra visiškai gerai ar visiškai blogai. Turbūt tam tikrus saugiklius turėti vaikų atžvilgiu, kad jie būtų apsaugoti ir nepatirtų tam tikrų trauminių išgyvenimų, yra visada gerai.
Patyčios internete / Shutterstock nuotr.
Bet kartu turbūt tas ribojimas priėjimo prie internetinės erdvės, galbūt virtualių žaidimų, kartais skatina tokią vaikų izoliaciją. Daugelis vaikų iš tiesų gyvena tą virtualų gyvenimą ir turi daug socialinių ryšių ir draugų internetinėje erdvėje. Tai tas ribojimas kartais gali iš viso vaiką dar labiau paskatinti būti izoliacijoje ir ne tiek ugdyti savo socialinius įgūdžius“, – LRT RADIJUI teigia gydytoja.
Jaunimo aktyvistas J. Trumpa savo ruožtu tikina, jog vaikams ir paaugliams švietimo apie elektronines patyčias vien iš savo tėvų nepakanka, daugiau dėmesio tam turėtų skirti ir mokyklos. „Manau, kad mes, kalbėdami apie informacinį raštingumą mokykloje, galėtume paliesti ir šią temą“, – pabrėžia jis. Nors šiuo metu mokyklose ir vykdomos patyčių prevencijos programos, anot J. Trumpos, tai daroma nepakankamu mastu ir nepakankamai kokybiškai, trūksta specialistų nuoširdumo.
„Vaikų linijos“ atstovė E. Tamulionytė patikina, jog tam tikras progresas dėl patyčių mokyklose yra tikrai matomas, tačiau sprendžiant elektroninių patyčių klausimą problemų iškyla dėl neaiškių ribų, už ką yra atsakinga mokykla.
Patyčios / S. Webb/Unsplash nuotr.
„Manau, kad per paskutinius 10–15 metų Lietuvoje tikrai labai keitėsi požiūris į patyčias – dabar mes tikrai tai pripažįstame kaip problemą. Kalbant apie elektronines patyčias, yra toks sudėtingumas, kad nėra visada aiški riba, mokyklai ne visada yra aišku, kada ji jau turi įsikišti, spręsti elektroninių patyčių atvejus.
Man atrodo, šitoje vietoje norėtųsi truputį daugiau susitarimo tarp mokyklos, tėvų ir vaikų dėl to, kiek internetas dalyvauja mokykliniame gyvenime, (…) kada turi reaguoti mokykla, o kada – tėvai. Šiuo atveju gali padėti tik bendradarbiavimas – nei viena mokykla gali viską padaryti, kad elektroninių patyčių mažėtų, nei tėvai vėlgi gali viską padaryti, nei vaikai gali būti palikti vieni“, – akcentuoja patyčių prevencijos programų koordinatorė.
Visos diskusijos klausykitės LRT RADIJO laidos „Ryto garsai“ įraše.
Parengė Aistė Turčinavičiūtė.
Įvertinkite straipsnį
