Mokslas – objektyvių žinių apie gamtą ir visuomenę gavimas (objektyvaus žinojimo plėtimas, paneiginėjant ankstesnius nepakankamai objektyvius gamtos ir visuomenės modelius arba plečiant, papildant turimas objektyvias, t. y. teoriškai ir empiriškai įrodytas žinias), tiriant tikrovę.
Lietuvių tarpe užgimė nauja tradicija/ritualas - visuotinė malda Tiesai. Visi Mes esame skirtingų pažiūrų, pasaulėžiūrų ir vertiname pasaulį įvairiai. Kiekvienas iš mūsų turi savo Tiesą. Tačiau kai susieina būrys Lietuvių, visi jie tampa vieningi, nes yra vienos Tautos, vienos Žmonijos Šeimos atstovai. Taigi, susirinkę draugėn, susiimkime rankomis ratu ir kiekvienas minutę skirkime pasimelsti savo Dievui ar ... Skaityti toliau
Ąžuolas ne tik dydžiu, bet ir daugeliu savybių išsiskiria iš kitų Medžių. Tai pats galingiausias ir patvariausias Medis, laikomas stiprybės ir tvirtumo simboliu. Sunkiai daugeliui kitų Medžių pasiekiamas ir Ąžuolo amžius. Dažnai jis siekia 300-400 metų, o atskiri Medžiai sulaukia 1000-čio ir daugiau metų. Ąžuolų aukštis dažniausiai yra 20-40 metrų, o kartais jų šakos iškyla ... Skaityti toliau
Paprastai etnologijoje pagrindinė tyrimo priemonė yra papročiai ir tradicijos. Kalba laikoma pagalbine. Bet labai gali būti, kad su lietuvių kalba yra kitaip – kalba, žodis gali tapti etnologijos ir netgi platesne prasme pasaulėžiūros instrumentu. Neabejotinas lietuvių (baltų) kalbų archajiškumas leidžia savaip spręsti garso ir prasmės santykio žodyje mįslę. Gali būti, kad rašto atsiradimas (kuris, aišku, yra civilizacijos pasiekimas) kartu yra ir kultūros nuosmukis špengleriškąja prasme, kai buvo prarasta garso ir prasmės dermė (Babelio bokšto katastrofa). Pačios seniausios kultūros (pavyzdžiui, Indija) nepasitiki raštu ir tęstinumui užtikrinti laikosi sakytinės tradicijos, garso kultūros.
Gal iš tiesų branduolinėse, "motininėse" kiekvienos kalbinės šeimos kalbose, dar tebesančiose "porojinės" būklės, iki Babelio katastrofos, garsas turi prasmę, o prasmė – savą garsą? Jei taip, tai lietuvių kalba būtų pirmoji pretendentė tarp ide. kalbų. Labai gali būti, kad mūsų kalboje garsas reiškia, o prasmė girdisi, tik šito jau nebežinome ir nebemokame. Gali būti, kad mūsų kalboje glūdi "paslaptis minties, įkūnytos garso materijoje" (R. Jakobson).
Esõs arba Doros, vidinė Kultūra. Tokios Kultūros neturi didingų pastatų, rūmų, piramidžių, šventyklų, ir kitų formos dalykų – tai vadinamosios pagrindo, pamato Kultūros. Dorinis pamatas ir sąlygojo mūsų išlikimą. Tai pati Kalba liudija. Atsiverskit mūsų Didįjį Žodyną, suraskit žodžius su šaknimi skaist- – jų ten yra virš šimto! Akivaizdu, kad skaistumo sąvoka buvo gana reikšminga. ... Skaityti toliau
2006 m. rugpjūčio 6 d. tragiškomis ir iki šiol iki galo nepaaiškintomis aplinkybėmis Lietuva neteko garsaus religijotyrininko, etnologo, prozininko, publicisto, eseisto Gintaro Beresnevičiaus. Šiandien jam būtų sukakę 50 metų. Gintaras Beresnevičius gimė 1961 liepos 7 d. Kaune, čia prabėgo jo vaikystė ir gražiausios jaunystės dienos, čia jis pragyveno ir pusę savo trumpo intensyvaus ir stebėtinai kūrybingo ... Skaityti toliau
Prieš šešetą–aštuonetą tūkstančių metų dar nebuvo nei Lietuvių, nei Latvių, nei rusų, nei lenkų, nei vokiečių, nei daugelio kitų Tautų. Tuomet egzistavo indoeuropiečių protautė, iš kurios ilgainiui atsirado daugelis dabartinių Europos ir Azijos Tautų, priklausančių gausiai indoeuropiečių Šeimai ir sudarančių dabar kone pusę visos Žmonijos. Jeigu senų senovėje buvo indoeuropiečių protautė, tai, savaime suprantama, turėjo ... Skaityti toliau
Prieš daug tūkstantmečių, atsitraukus ledynams, didžioji Europos lyguma apaugo pirmykšte Giria . Pietuose ji ribojosi su stepe, šiaurėje jos ribos buvo iki ten, kur dar augo taurieji plačialapiai Medžiai: ąžuolai, uosiai, liepos...(jos likučius dar galima išvysti Gudijos ir Lenkijos pasienyje - tai senovinė Belovežo giria, niekada nekirsta). Anoji Giria ir yra baltų (dabartinių Lietuvių ir ... Skaityti toliau
Tezės 1. Tautos menatalitetas, arba savimonė, yra tai, kas Tautą daro Tauta, kas yra tautiškumo esmė. Visos seną ir gilią kultūrinę tradiciją turinčios Tautos rūpinasi mentaliteto problemomis, jas tiria. Tai - nacijos brandos ženklas. Paprastai tai būna esė žanro Kūriniai, neišvengiamai subjektyvūs. 2. Siūloma raktu į lietuviškojo mentaliteto slėpinį laikyti tą neginčijamą faktą, kad jame ... Skaityti toliau
Barbarizmai – tai nevartotini svetimi žodžiai, kuriems randame savų pakaitų. Šis terminas yra padarytas iš žodžio barbaras „svetimšalis; griovėjas; tamsuolis“. „Kalbos praktikos patarimai“ barbarizmus žymi n. svet., t. y. neteiktina (nevartotina) svetimybė. Trumpai barbarizmą vadinti svetimybe nelabai tinka, nes dalį svetimybių (svetimos leksikos) esame įteisinę ir vartojame. Barbarizmų šaltiniai. Barbarizmai į lietuvių kalbą seniau veržėsi per suslavėjusius dvarus, lenkų kalbos veikiamą bažnyčią, bet daug jų kadaise ir dabar paimti tiesiogiai bendraujant su kitakalbiais, ypač kaimynais slavais ar germanais, o naujausiais laikais jų gausiai imama iš anglų kalbos - tiek sakytinės, tiek rašytinės. Daugiausia barbarizmų yra atėję iš kaimynų slavų – iš baltarusių: gadynė (= laikas, metas, laikotarpis, epocha); iš lenkų: kolioti (= plūsti, keikti, koneveikti), plėmas (= dėmė). Yra imta taip pat iš rusų kalbos, ypač naujesniais laikais – sovietmečiu: kurtkė (= striukė), nakleika (= lipdukas), univermagas (= universalinė parduotuvė), skladas (= sandėlis, sandėliukas); ukolas (= dūris, injekcija). Neretai neaišku, iš kurios slavų kalbos toks žodis imtas, nes keliose jis tas pats: kralikas (= triušis), bagotas (= turtingas). Dalis barbarizmų yra iš germanų kalbų: biškį arba biskį (= truputį, mažumėlę, šiek tiek), liuosas (= laisvas), balkis (= sija), žiurstas (= prijuostė), buterbrodas (= sumuštinis, sviestainis), jo (= taip). Viena kita germanybė galbūt atėjo per slavus: špricas (= švirkštas), zelcas (= slėgtainis).
Man prastai su humoro jausmu. Aš prisipažįstu. Man retai kada juokingi tie populiarūs juokai, banalūs pokštai (iš kurių visi krykštauja), retai sutinku mane prajuokinančių žmonių. Iki ašarų. Juokingiausi anekdotai man tie, kurių paprastai kompanijoj nepapasakosi. Reikia labai stipriai apsižvalgyti kas sėdi šalia. O kartais mintyse kyla absurdiška idėja ir galiu pati sau užsikrykštauti, kur besėdėčiau. Mano juokavimai dažnai pakimba ties riba, kai nežinai ar dabar žmogus nusijuoks, ar vožtels. Ir nors pati sau galiu ašaroti iš linksmumo, privaloma viską pabaigti posakiu: "juokauju". Tai yra baisiausia, paaiškinti, kad čia buvo pokštas. Žinot, kai pasakai pokštą, o tada tarsteli, ei, čia buvo pokštas. Ir visi dirbtinai nusijuokia. Man labai juokinga būna, kai aš tampu bejėgė ir nebesugebu susitvarkyti su savimi. Kai man labai skauda, aš juokiuosi pro ašaras. Kai skauda kitaip, tik ironiškas žvilgsnis į save ir pasakymas: "o taip, dabar suskysk ir pabūk boba, kaip visos" padeda susiimti. Ir tas mano juokas labai gąsdina aplinkinius. Pamenu, kažkada mėginau nueiti iki poliklinikos, kuri yra per kiemą nuo mano namų. Ir sustojusi vidury kiemo, skambinau draugui, negalėdama nustoti juoktis sakiau, kad žinai, aš nebenueisiu. Nei pirmyn, nei atgal. Ir kas man buvo juokingiausia tuo metu, kad kiemas be gatvės. Tai net jei jis atlėktų metęs visus reikalus, turėčiau eiti toliau pati, nes niekas niekur nenuvežtų...
Dažnai girdžiu žmones sakant: jis turi gerą humoro jausmą arba: tas žmogus visai neturi humoro jausmo. Ką tai reiškia? Turbūt pastebėjote, kad žmonių humoro jausmas skiriasi – tai kas juokinga man, visai nebūtinai juokinga kitam ir atvirkščiai? Yra anekdotų, kurie juokingi daugeliui, bet yra tokių, kurie kai kam labai juokingi, o daugeliui – visai ne. Tai, kad egzistuoja skirtingos humoro ir humoro jausmo rūšys, patvirtina skirstymas įjuodą, baltą, sarkastišką, anglišką ir t.t. Jei baltas humoras suprantamas kone visiems (nors nebūtinai visada juokingas), tai su juodu reikia elgtis atsargiau, nes netinkamoje vietoje pasakytas toks juokelis gali pašiurpinti juodo humoro nemėgstančius žmones. Arba, kaip įprasta sakyti: juodo humoro nesuprantančius. Angliškas humoras – taip pat labai specifinis, lyg ir britiškai santūrus, bet be jokių tabu – gali šokiruoti konservatyviau nusiteikusius. Arba tiesiog – likti nesuprastas, jei nesate Londono pub‘e, apsuptas anglakalbių bendraminčių.
Tyrėjai teigia, jog labai daug paauglių mažai miegodami bei užmigdami prie veikiančių elektros prietaisų kenkia savo sveikatai. Trečdalis apklaustų 12–16 metų paauglių miegojo tik 4–7 valandas per naktį. Ekspertai rekomenduoja miegoti bent 8 valandas. Miego taryba, atlikusi 1 tūkst. paauglių apklausą, teigia, jog tokie prietaisai miegamuosiuose kaip kompiuteriai ir televizoriai – svarbiausi prasto miego veiksniai. Beveik ketvirtadalis paauglių prisipažino, kad bent kartą per savaitę užmigo žiūrėdami televizorių, klausydami muzikos ar su kitu veikiančiu elektros prietaisu. Beveik visi savo miegamuosiuose turi telefoną, muzikos centrą ar televizorių, o du trečdaliai – visus tris prietaisus. Trys iš keturių (58 proc.) 12–14 metų berniukų savo miegamuosiuose turėjo telefoną, muzikos grotuvą, televizorių bei žaidimų valdymo pultą. 40 proc. paauglių prisipažino, kad dienos metu jie dažnai jaučiasi pavargę, o tik 10 proc. daug dėmesio skiria geram nakties miegui. Miegas svarbus tiek fiziniam, tiek psichiniam organizmo funkcionavimui. Ankstesni tyrimai rodo, kad mažai miegantiems žmonėms paprastai kyla problemų dėl viršsvorio, jie linkę nutukti. Jungtinės Karalystės tyrėjai nustatė, kad miego trūkumas gali lemti hormonų pakitimus, kurie skatintų organizmą valgyti saldumynus bei daug krakmolo turintį maistą.
