Lietuvoje auga apie 1400 vaistinių augalų rūšių, iš jų 800 vartojami mūsų šalies liaudies medicinoje, o 194 oficialiai priskiriami vaistiniams augalams. Vaistažolės, arba kitaip vaistiniai augalai, nuo seno yra vartojamos ligų profilaktikai. Pasaulyje daugiau kaip 40% visų vaistų gaminama iš augalų arba jų sudėtyje yra augalinių žaliavų. Vaistiniai augalai ir jų preparatai pasižymi farmakologinio veikimo įvairove ir, lyginant su sintetiniais vaistais, turi mažesnį šalutinį poveikį organizmui. Jie plačiai vatojami tradicinėje ir liaudies medicinoje.
Geltonojo gencijono paplitimo arealas daugiausia apima Pietų ir Vidurio Europos kalnų regionus. Ten jis auga alpinėse pievose ir ganyklose, taip pat uolėtuose šlaituose su kalningų podirviu. Pramoniniam šaknų perdirbimui gencijonų trauktinei šie augalai auginami dideliuose plotuose. Šis daugiametis augalas yra aukščiausias iš gencijono genties rūšių, Jis auga kalninguose dirvožemiuose. Augalo tvirtas stiebas, ant kurio vasarą ... Skaityti toliau
Kvapusis lipikas auga beveik visuose Europos miškų regionuose ir aptinkamas nuo Irano iki Sibiro. Jau daugiau kaip 1000 metų jis yra gegužinių tradicinių krušonų sudedamoji dalis, todėl Vokietijoje dar vadinamas „gegužine žole“, arba „gegužine gėle“. Daugiamečiui augalui būdingas ilgas šakniastiebis, iš kurio pavasarį išauga iki 30 cm aukščio keturbriauniai stiebai. Kvapiojo lipiko, kaip ir kitų ... Skaityti toliau
Apie žemuoges Laukinė paprastoji žemuogė, remontantinės paprastosios žemuogės laukinė forma, aptinkama visame Šiaurės pusrutulyje. Prancūzijoje ji buvo auginama jau 14 amžiuje. Nuo to laiko yra išvesta daugybė kultūrinių formų. Tiek laukinė, tiek remontantinė paprastoji žemuogė yra labai populiari dėl subtilaus skonio ir gydomųjų savybių. Žemuogėms būdinga pamatinė triskiaučių, dantytais pakraščiais lapų rozetė. Lapuose yra daug ... Skaityti toliau
Nuo to laiko, kai arabai ją atvežė į Ispaniją, vaistinė agurklė išplito visuose Viduržemio pajūrio kraštuose. Iš ten ji pateko į Šiaurės Europą, kur nuo 12 amžiaus yra žinoma kaip vaistinis ir prieskoninis augalas. Vienamečio išsikerojančio augalo šeriškais plaukeliais apaugę stiebai siekia iki 80 cm aukščio. Pailgai ovaliniai lapai taip pat yra labai plaukoti ir ... Skaityti toliau
Vaistinės medetkos tėvynė driekiasi nuo Pietų Auropos į Aziją. Vidurio Europoje dėl savybės gydyti žaizdas ji jau šimtmečius auginama daržuose. Šis vienametis augalas yra iki 50 cm aukščio. Jo stiebas ir lapai apaugę pūkuotais plaukeliais. Vaistinė medetka žydi visą vasarą ryškiais geltonais ir oranžiniais žiedais, susitelkusiais į stambius graižus. Yra veislių rudais žiedais ir pilnaviduriais ... Skaityti toliau
Augalas kilo iš Viduriniųjų Rytų, bet jau gana anksti išplito Viduržemio pajūrio kraštuose ir Vidurio Europoje. Viduramžiais blakinė kalendra buvo naudojama kovai su blusomis ir utėlėmis. Šios vienametės žolės gausiai šakotas stiebas užauga iki 70 cm aukščio. Apatiniai lapai yra apskriti ir ne taip smarkiai plunksniškai suskaldyti, kaip viršutiniai jaunesni lapai. Visi lapai skleidžia nemalonų, ... Skaityti toliau
Šafranas buvo ir vis dar yra pats brangiausias prieskonis pasaulyje. Jis gaunamas iš daržinio kroko, kurio tėvynė yra Artimieji Rytai. Maurai šį augalą atvežė į Ispaniją. Dabar jis aptinkamas tik soduose ar daržuose. Europoje daržinio kroko daugiausia auginama Ispanijoje ir Graikijoje, tačiau teritorijoje nuo Irano iki Kinijos aptinkami daržinio kroko laukai. Didelė kaina yra dėl ... Skaityti toliau
Lanksčioji citrinžolė, Rytų Azijos virtuvėje vadinama „sereh“, yra kilusi iš Indijos. Su emigrantais ji nukeliavo į tropinę Afriką ir Centrinę Ameriką. Ten ji populiari kaip daržovė ir prieskonis, todėl auginama didžiuliais kiekiais. Savo tėvynėje šis daugiametis augalas užauga iki 1,80 m aukščio. Stiebai žali nesumedėję, tik apatiniame trečdalyje balti ir mėsingi. Augalo sudėtyje yra daug ... Skaityti toliau
Rausvažiedės ežiuolės tėvynė yra Šiaurės Amerika, kur šis daugiametis sukulentinis augalas dažniausiai aptinkamas ant sausų šlaitų. Jau indėnai pastebėjo šio augalo vaistines savybes. Rausvažiedė ežiuolė yra daugiametis žolinis augalas, kuris anksčiau buvo priskirtas Rudbecia gerčiai. Ji yra išsikerojusi, stiebas užauga iki 70-90 cm akščio. Siauri pailgi lapai yra odiški ir apaugę šiurkščiais plaukeliais. Vasarą įspūdingai ... Skaityti toliau
Diemedį vienuoliai atsivežė iš Vakarų Azijos į Europą beveik prieš 1000 metų. Dėl vaistingųjų savybių ištisus šimtmečius jis buvo auginamas vienuolynų ir valstiečių soduose. Jam buvo priskirta daugybė nepaprastų savybių. Pavyzdžiui, diemedis buvo laikomas vaistu nuo maro arba plaukų augimą stimuliuojančiu preparatu plinkant.Prieskoninėmis savybėmis pasižyminančio krūmo pilkai žali lapai smulkiai plunksniškai suskaldyti. Jie skleidžia nuostabų ... Skaityti toliau
Jo tėvynė yra Rusijos pietinės dalies ir Mongolijos stiepių sritis. Su kryžiuočiais peletrūnas atkeliavo į Viduržemio pajūrio kraštus. Vokiškai kalbančiuose kraštuose jis buvo vadinamas „Schlangenkraut“ (gyvatžole), o prancūzai jį pavadino „herbe de dragon“ (drakono žole), nes buvo manoma, kad peletrūnas gydo nuo gyvatės įkandimo. Išsikerojusio augalo šakelės labai liaunos. Ant jų auga siauri pailgi lapeliai. ... Skaityti toliau
Anyžiai – vieni seniausių prieskoninių ir eterinio aliejaus turinčių augalų. Apie anyžių gydomąsias savybes buvo žinoma senovės Graikijoje ir Romoje. Šis augalas buvo minimas Avicenos ir Hipokrato darbuose. Manoma, kad žmonės anyžius pradėjo auginti rytinėse Viduržemio jūros pakrantėse. Kai kurie tyrinėtojai teigia, jog anyžiai buvo pradėti auginti Senovės Egipte. Paprastieji anyžiai – vienmečiai, žoliniai, skėtinių ... Skaityti toliau
