Vitaminų perteklius toks pat kenksmingas, kaip ir trūkumas

Su gydytoju endokrinologu Andrejumi Levingeriu kalbėjomės apie vitaminų ir maisto papildų reikalingumą šiuolaikinio žmogaus organizmui, kokie lietuvių mitybos ypatumai, ar galima vitaminais ne tik sau padėti, bet ir pakenkti. - Ar reikalingi vitaminai ir mikroelementai šiuolaikiniam žmogui? - Normalu, kad kiekvienas žmogus nori gyventi ilgai ir sveikai. Pasaulinės sveikatos organizacijos tyrimai rodo, kad medicina tik apie dešimt procentų daro įtaką žmogaus sveikatai ir ilgaamžiškumui. Visa kita lemia paveldimumas ir tai, kaip gyvename, atsižvelgdami į organizmo poreikius. Visi ilgaamžiai žmonės akcentuoja savo mitybą. Palyginus su pirmykšte bendruomene, labai pasikeitė mūsų mityba. Per paskutinius dešimt metų lietuvių racionas taip pat kardinaliai pasikeitė. Atsiranda greito maisto, kuris turi daug kalorijų, bet yra nepilnavertis vitaminų atžvilgiu. Palyginus su pirmykščiu žmogumi, to maisto reikia mažiau, bet net bet kokia puikiai subalansuota dieta turi vitaminų ir mikroelementų nepakankamumą. Šiuo metu neįmanoma mityba be maisto papildų. Dabar ir Lietuvoje visus metus galima rasti prekybos centruose vaisių ir daržovių, bet iškyla klausimas, kiek juose yra konservantų. Kitas dalykas - mes esame šiauriečiai, ir bet kokiu atveju mūsų mityboje yra nepakankamai vitaminų. Dėl to žmonės perka vitaminus ir kitus maisto papildus. Tai yra didelė farmacijos pramonės dalis. Šios visos medžiagos yra parduodamos be receptų.

Angliavandeniai

Maisto produktuose esantys angliavandeniai skirstomi į paprastuosius (lengvai įsisavinamus) ir sudėtinius (sunkiau įsisavinamus). Paprastieji, lengvai įsisavinami angliavandeniai (gliukozė, fruktozė, sacharozė, laktozė) organizme greitai skyla, o jų perteklius paverčiamas riebalais. Pavyzdžiu galėtų būti cukrus. Cukrumi nereikėtų piktnaudžiauti, nes įrodyta, kad jis didina “blogojo” MTL cholesterolio ir mažina “gerojo” DTL cholesterolio kiekį kraujyje, skatindamas koronarinę širdies ligą. Be to, cukrus mažina vitaminų kiekį organizme, skatina šlapimo rūgšties susidarymą. Kartais klausiama, ar galima vietoje cukraus valgyti medų. Medus – vertingas natūralus produktas, nuo seno liaudyje vartojamas kaip vaistas. Jį bitės pagamina iš gėlių nektaro, sumaišę su savo fermentais. 35 proc. medaus sudaro baltymai, kuriuose yra pusė visų žinomų amino rūgščių. Meduje yra angliavandenių (ypač fruktozės), keletas mikroelementų, B grupės vitaminų, taip pat vitaminų C, D ir E. Medus padeda nugalėti infekciją, gydyti žaizdas, nudegimus. Jį puikiai galima vartoti kaip saldintoją, be abejo, su saiku. Medus maždaug du kartus saldesnis už cukrų, todėl jo mažiau reikia. Kadangi jis veikia panašiai kaip cukrus, todėl sergantieji diabetu turėtų valgyti atsargiai. Be to, medus kai kuriuos žmones gali alergizuoti. Reikėtų pirkti tik nefiltruotą, nekaitintą ar kitaip perdirbtą medų. Jeigu gydytojas patarė visai atsisakyti cukraus, galima nusipirkti jo pakaitalo (saldiklio).

Mikroelementai - Manganas

Manganas yra būtinas fermentų, dalyvaujančių angliavandenių, riebalų ir baltymų apykaitoje, komponentas, dalyvauja jungiamojo audinio susidaryme, svarbus kaulų augimui, reprodukcinėms funkcijoms. Mangano šaltiniai: riešutai, ananasai, lapinės daržovės, grūdai, ankštiniai, mėlynės, arbata. Suaugusiems per parą rekomenduojama suvartoti 2 mg mangano. Mangano trūkumas pasitaiko labai retai, dažniausiai sergant kai kuriomis lėtinėmis ligomis. Trūkumo požymiai yra sulėtėjęs vaikų augimas, svorio kritimas, plaukų ir nagų augimo sutrikimai. Per didelis mangano kiekis yra toksiškas kepenims ir nervų sistemai.

Nuolatinis lieknėjimas – mada, gyvenimo būdas ar „auka vardan grožio“?

Kaip skleidžiasi pavasariniai žiedai, taip skleidžiasi ir žmogus, atverdamas visą savo grožį. Natūralų ar dirbtiną, trapų ir agresyvų, subtilų ir arogantišką. Kas yra grožio etalonas yra tik sociumo arba kitaip visuomenės tam tikros kartos daugumos pripažinti kriterijai. Taigi, norime pirmiausia patikti aplinkiniams ir gauti jų įvertinimą bei pripažinimą ar visgi siekiame patikti pačiam sau? Bet kokiu atveju pavasaris tai tas metas, kai dažniau sveriames, žvelgiame į veidrodį ir norime atrodyti gražiai. Griebiamės įvairių lieknėjimo priemonių, siekdami greito rezultato. Mums siūloma daugybė įvairių dietų: kopūstų, baltymų, gyvenamąjį regioną atitinkančios dietos ir t.t. Beveik pusė 25 – 35 metų amžiaus moterys nuolatos laikosi kokios nors dietos, bet rezultatais nebūna patenkintos. Pavyzdžiui, jeigu jūs apsiribosite, maisto produktais duodančiais tik 1000 kalorijų per parą, didės potraukis cukrui (nes smegenys negaus pakankamo kiekio joms būtino kuro – gliukozės. Be to, staiga pradėjęs gauti mažiau, negu jam reikia, kalorijų organizmas į tai reaguos kaip į badą, dėl to sulėtės medžiagų apykaita (organizmas stengsis taupyti energijos atsargas). Kai liausitės laikytis dietos, - o tai būtinai atsitiks, nes tokia griežta dieta neleis jums normaliai gyventi ir dirbti, - ir vėl pradėsite maitintis tai kaip anksčiau, dėl sulėtėjusios medžiagų apykaitos prarastus kilogramus labai greitai atgausite.

Magneto - terapijos taikymas

Magneto - terapijos taikymas

Magneto-terapija – tai visų pirma natūrali terapija, nesusieta su jokiomis sudėtingomis procedūromis. Tai pati paprasčiausia, pati pigiausia, pati neskausmingiausia ir pati patikimiausia terapija iš visų žinomų. Naudojant magneto-terapiją nereikia gerti vaistų, leisti jų į organizmą švirkštais ir pan. Vienintelis naudojamas instrumentas yra magnetas. Magneto sudaromas laukas yra visiškai nepavojingas, jis laisvai ir neskausmingai pereina per odą, audinius ir kaulus. Magnetinė terapija yra ypač paprastai taikoma, bet tuo pat metu kur kas patikimesnė, nei daugelis kitų gydymo būdų. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad žmogaus kraujas ir raumenys reaguoja į magnetinį lauką ir tai teigiamai veikia medžiagų apykaitą ląstelėse, stimuliuoja žmogaus gyvybinę energiją. Įrodyta, jog elektromagnetai ir pastovūs magnetai ypač efektyvūs atstatant prarastą energiją ir stiprinant imuninę sistemą, kas savo ruožtu padeda išgydyti daugelį ligų ir panaikinti skausmą. Gydant kintančių magnetinių impulsų pagalba (KMI), kaip pažymi amerikiečių mokslininkai, naudojami magnetiniai impulsai, sukuriami pastovia elektros srove, skirtingai nei terapija, kintančios srovės pagrindu. Pastovios srovės impulsai pirmiausia padeda gydant kremzlių disfunkcijas ir todėl efektyvūs gydant degeneracinius sąnarių pokyčius. Greičiausiai, tokie impulsai yra kur kas artimesni natūraliems procesams, vykstantiems kremzlėse, nei kintamos srovės impulsai.

Magnetų poveikis žmogaus organizmui

Magnetų poveikis žmogaus organizmui

Iki šių laikų buvo manoma, kad žmogaus organizme nėra magnetinių receptorių, būdingų atskiroms gyvūnų rūšims. Bet prieš kelis metus Kalifornijos technologijos instituto mokslininkams pavyko aptikti mikroskopiško dydžio magnetines daleles žmogaus smegenyse, ypač smegenų žievėje. Jos tokios smulkios, kad ilgą laiką nepavyko jų surasti net sudėtingiausios aparatūros pagalba. Taip pat jau nustatyta, kad žmogaus kraujas ir raumenys irgi silpnai reaguoja į magnetinį lauką ir tai teigiamai veikia medžiagų apykaitą ląstelėse, stimuliuoja žmogaus gyvybinę energiją. Nustatyta, kad pagrindinis mus veikiantis magnetizmo šaltinis – Žemės magnetinis laukas - per paskutinius 500 metų susilpnėjo maždaug dvigubai ir toliau silpnėja vidutiniškai 5% kas šimtą metų. Tai skatina mūsų gyvenamoji aplinka: gelžbetoniniai daugiaaukščiai namai, kuriuose praleidžiame vis daugiau laiko izoliuoja mus nuo jau ir taip silpno Žemės magnetinio lauko. Pagal vieną iš teorijų, magnetizmo trūkumas gali sukelti visą aibę liguistumo požymių, varginančių vis daugiau žmonių. Daktaras Kioši Nakagava šį reiškinį pavadino magnetinio lauko deficito sindromu. Nustatyti sindromą ir tikslią diagnozę nėra paprasta, kadangi simptomai būdingi ir kitiems susirgimams: hipertonijai, diabetui arba ataksijai (judesių koordinacijos sutrikimas). Ligos sindromas ir diagnozė gali būti tiksliai nustatyti tik užfiksavus teigiamą reakciją į gydymą magnetų terapija.

Magneto terapija – jokio kenksmingo poveikio

Magneto terapija – jokio kenksmingo poveikio

Vienoje Olandijos tyrimų laboratorijų mokslininkai patalpino varlę į 160 000 Gausų stiprumo magnetinį lauką, kuriam veikiant ji beveik kybojo ore. Jų ataskaitoje teigiama, jog varlė kuo puikiausiai jautėsi ir pabaigus eksperimentą prisijungė prie likusiųjų biologinės laboratorijos gyventojų. Magnetinis laukas veikė varlės kūno atomus, kurie reagavo į šį poveikį sudarydami priešingos krypties jėgą. Šių jėgų sąveikos pasekoje varlė beveik „skraidė“. Tuo pat metu varlės kūne neįvyko jokių fizinių pokyčių, nes magnetinis laukas veikė jos kūno atomus, bet nepadarė jokių pakenkimų ląstelių struktūrai. Nuo 1978 metų Jungtinių Amerikos Valstijų Vaistų ir maisto produktų administracija (U.S Food and Drug Administration) rekomenduoja elektromagnetinių aparatų naudojimą, ypatingai kaulų lūžių atvejais, skausmo sumažinimui įvairių susirgimų atvejais ir pan. Kraujo apytakos pagerėjimas ir padidėjęs deguonies išsiskyrimas iš hemoglobino pastebimas tiek veikiant pastoviems, tiek kintamiems magnetiniams laukams. Pastovūs magnetai tiek pat efektyvūs, kaip elektromagnetai ir yra visiškai nekenksmingi. Japonijos sveikatos apsaugos ministerija rekomendavo terapeutiniam taikymui naudoti magnetinius aparatus, kurių galia ne mažesnė nei 500 Gausų. Klinikinių tyrimų rezultatai rodo, jog 500 Gausų – tas minimumas, kuris būtinas gydomojo efekto pasiekimui.

Pirmasis Europoje delfinų terapijos centras

Pirmasis Europoje delfinų terapijos centras

"Dešimčiai metų esame sudarę projektą, pagal kurį delfinų terapiją įdiegtume kaip vieną iš kompleksinių reabilitacijos metodų. Pirmiausia ši terapija būtų taikoma vaikams, turintiems rimtų sveikatos sutrikimų, kadangi Lietuvoje, skirtingai nei suaugusiesiems, reabilitacinio gydymo jiems nėra. Pasaulyje delfinų terapija yra taikoma JAV. Sevastopolyje (Ukraina) šios procedūros atliekamos Juodojoje jūroje. Klaipėdoje įkūrus delfinų terapijos centrą, Lietuva būtų vienintelė šalis Europoje, kurioje būtų taikomas šis neįprastas, tačiau itin efektyvus reabilitacijos metodas. Atvertume kelius Skandinavijos ir mus supančioms šalims. Tai būtų didžiulės investicijos, todėl savaime atpigtų ir paslaugos", - sakė Jūrininkų ligoninės Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriaus vadovė Nijolė Šostakienė. Delfinų terapija taikoma ne tik sergantiesiems cerebriniu paralyžiumi, turintiesiems psichikos sutrikimų, žmonėms, patyrusiems stuburo traumas. Ja gydomi ir narkomanai. Praėjusią savaitę "Vakarų ekspresas" rašė, kad Lietuvos jūrų muziejaus direktoriaus Aloyzo Každailio iniciatyva Klaipėdos meras Rimantas Taraškevičius ketina pateikti prašymą Lietuvos žemės ūkio ministerijai dėl Žuvininkystės departamentui priklausančios nenaudojamos žemės privatizavimo, perleidžiant ją Jūrų muziejui ir delfinariumui. Jei šis prašymas būtų patenkintas, Smiltynėje, t. y. šiauriniame kopgalyje, būtų padarytas ne tik pramogų ir poilsio parkas, bet ir įkurtas delfinų terapijos centras.

Mankšta, nuvejanti senatvę

Įžen­gus į penk­tą de­šim­tį pra­si­de­da auk­so am­žius, ti­ki­na spe­cia­lis­tai. Žmo­gus jau pui­kiai pa­žįs­ta sa­vo kū­ną, su­pran­ta jo siun­čia­mus sig­na­lus ir ge­riau­siai mo­ka pa­si­rū­pin­ti sa­vo svei­ka­ta. De­ja, tik ne­dau­ge­lis tą iš tik­rų­jų da­ro. „La­bai ne­daug vy­res­nio am­žiaus žmo­nių Lie­tu­vo­je kas­dien mankš­ti­na­si ar spor­tuo­ja. Daž­niau­siai tai bū­na pro­fe­sio­na­lūs spor­ti­nin­kai ar šo­kė­jai. Jie ir bai­gę kar­je­rą no­ri pa­lai­ky­ti for­mą", - sa­kė spor­to klu­bo „Tik Jums" tre­ne­rė Iri­na Bu­to­ri­na. Daž­niau­sias pa­si­tei­si­ni­mas yra nu­ga­ros ar są­na­rių skaus­mai, ne­lei­džian­tys daug ju­dė­ti. Ta­čiau tin­ka­ma mankš­ta ne tik ne­ken­kia, bet ir pa­de­da kū­nui su­stip­rė­ti bei mal­ši­na skaus­mus. Už­ten­ka 20 mi­nu­čių kas­dien tru­pu­tį pa­si­mankš­tin­ti ir sa­vi­jau­ta grei­tai pa­ge­rė­ja. Du kar­tus per sa­vai­tę klu­be ap­si­lan­kan­ti vil­nie­tė Va­len­ti­na Gar­bul ti­ki­no, jog be spor­to jau ne­ga­li gy­ven­ti. „Nie­ka­da anks­čiau ne­spor­ta­vau. Bet da­bar, kai man suė­jo 50 me­tų, su­pra­tau, kad pa­lai­ky­ti for­mą rei­kės pa­pil­do­mų pa­stan­gų", - pa­sa­ko­jo Va­len­ti­na. Atė­ju­si į klu­bą šok­ti tan­go, ji grei­tai su­si­do­mė­jo mankš­tos pra­ti­mais, skir­tais žmo­nėms nuo 40 me­tų. Va­len­ti­na su­ti­ko pa­de­monst­ruo­ti ke­lis pa­pras­tus pra­ti­mus, ku­riuos ga­li­ma at­lik­ti ir na­mie. Ji įspė­jo, kad svar­biau­sia yra ne­sku­bė­ti ir ne­si­kan­kin­ti. „Jei skau­da ke­lio są­na­rį, ne­bū­ti­na steng­tis vi­siš­kai iš­ties­ti ko­ją. Už­ten­ka tiek, kiek kū­nas lei­džia", - per­spė­jo I.Bu­to­ri­na. Ji pri­mi­nė, kad vy­res­niems žmo­nėms rei­kė­tų veng­ti šuo­liu­kų ir pa­ta­rė prieš pra­de­dant spor­tuo­ti bū­ti­nai pa­si­tar­ti su gy­dy­to­ju ar pro­fe­sio­na­liu tre­ne­riu.

Celiulitas

Celiulitas

Celiulitas būdingas 85-98 proc. visų subrendusių moterų, nepriklausomai nuo rasės. Tai nėra patologinė būsena, o tik kosmetinė problema. Nepaisant to, per pastaruosius 30 metų, atlikta daug tyrimų siekiant išsiaiškinti celiulito fiziologiją. Nežiūrint tyrimų gausos, dar nenustatytos tikslios celiulito atsiradimo priežastys. Šiuo metu dominuoja keturios pagrindinės celiulito atsiradimo hipotezės: specifinė, nuo lyties priklausanti, odos architektūra (celiulitas būdingas daugumai moterų ir nedaugeliui vyrų), jungiamojo audinio pakitimai (tinklelio prilaikančio riebalines ląsteles), kraujagyslių pakitimai, uždegiminis faktorius. Gydymą taip pat galima suskirstyti į pagrindines keturias grupes: riebalinio audinio kiekį mažinantys metodai, fiziniai ir mechaniniai metodai, medikamentinės priemonės, lazeris. Visgi. reikia pažymėti, kad nėra išrasto tikrai veiksmingo celiulito gydymo būdo. Celiulitas apibūdinamas kaip į apelsino žievės paviršių panašios odos plotai, dažniausiai pastebimi ant šlaunų ir sėdmenų, tačiau gali atsirasti bet kurioje kūno vietoje. Termino „celiulitas“ sinonimai yra dermopanikuliozė, lipodistrofija, adipozė. Celiulitas nėra patologinis procesas, nėra žinoma nė vieno mirtino atvejo, kurio priežąstis būtų celiulitas. Celiulitas gali atsirasti bet kurioje kūno vietoje kur yra riebalinio audinio sluoksnis.

Savižudybė kaip dezintegracija: laiptai į pragarą

Mano nuomone, pagrindine daugumą savižudybių aprėpiančia ir paaiškinančia sąvoka gali būti dezintegracija, tik suvokiama platesne nei E. Durkheimo vartojama reikšme. Sąlyginai galima išskirti keturias dezintegracijos rūšis ar pakopas: ontologinę, biologinę, socialinę ir psichologinę. Ontologinė dezintegracija – žmogaus nutolimas nuo Dievo, biologinė – nuo gamtos, socialinė – nuo kitų žmonių, psichologinė – ego nutolimas nuo gyvenimą teigiančių ar palaikančių kolektyvinių kompleksų. Savižudybė – kraštutinė dezintegracijos forma. Tai, jei taip galima pasakyti, savanoriškas kūno išėmimas iš apyvartos. Be dezintegracijos svarbų vaidmenį savižudybėms turi reiškinys, kurį galima pavadinti pseudointegracija. Kaip teigė dar Herakleitas, viskas gamtoje susiję, ir viskas anksčiau ar vėliau pereina į savo priešybę. Mūsų nagrinėjamų problemų kontekste tai reiškia, kad kuo didesnė individo dezintegracija, tuo didesnis jo integracijos poreikis. Negalėdamas integruotis realiame gyvenime, potencialus savižudis integruojasi nerealiame, vaizduotės sukurtame pasaulyje. Pavyzdžiui, niekieno nemylimas paauglys gali kurti savižudybės planus, įsivaizduodamas, kaip po mirties visi jo gailėsis, mylės jį ir priekaištaus sau dėl savo netinkamo elgesio. Kai kurie paaugliai šias idėjas realizuoja gyvenime. Todėl savižudybę neretai galima interpretuoti kaip pseudointegraciją, realių problemų sprendimą iliuzinėmis priemonėmis.

Po šimts pypkių... rupūžyte rugienoj!

Idiliškas vaizdelis: savaitgalio rytas, tu ramiai gurkšnoji kavą, vartai žurnalus, vyras iškilminga šeštadienio proga ruošia pusryčius, mažasis zuja po kambarius burbuliuodamas sava kalba visas emocijas, kurios tik užklumpa pamačius vieną ar kitą žaislą. Ir tik......pyyyyyyyypt. Iš visos tarškėjimo esmės išsiskiria vienas žodelis. Nekaltai ištartas. Nuo kurio lieki kaip prie sienos prikalta. Vaikas nusikeikia, tarsi būtų surambėjęs keiksmažodžių veteranas. Kaip čia taip? Iš kur čia dabar? Dažni veiksniai, įtraukiantys į jūsų vaiko žodyną ne visai padorius žodelius: bendravimas su vyresniais vaikais mokykloje, gatvėje arba išgirstas "emocionalus" suaugusiųjų pokalbis, pamatytas filmas. Maži vaikai tarsi kempinė sugeria visus naujai išgirstus žodžius ar posakius, kartais net visai nesuvokdami jų tikrosios prasmės. Kai tik iš vaiko lūpų išsprūsta draudžiamas žodis, mes puolame užkirsti jam kelią bardami, drausdami ar gėdindami vaiką. Tokiu būdu pasiekiame tik viena - vaikas užfiksuoja stiprias neigiamas emocijas, susijusias su tuo keiksmažodžiu. Ir ateityje jis stengsis tą žodį vartoti kas kartą, kai jausis piktas, suirzęs, norėdamas šokiruoti suaugusius ar tiesiog maištaudamas, įrodinėdamas savo nepriklausomybę ir savarankiškumą. Paaugliai keiksmažodžiais demonstruoja savo subrendimą ir nepriklausomybę.