Mes ir vėl, kaip mūsų protėviai prieš 80, o tėvai prieš 30 metų, telkiamės ginti tas pačias vertybes

Per 100 metų Lietuva tris kartus vadavosi iš priespaudos. Antrasis kartas įvyko prieš 80 metų ir įėjo į istoriją kaip Birželio sukilimas – jo 80-metį švenčiame šiandien. Po birželio sukilimo sekusią 50 metų okupaciją Lietuvoje pakeitė Sąjūdis, Baltijos kelias, ir atrodė, jog jau pasiekėme tai, ko nuo amžių siekė Lietuva.

Tik atrodė.

Praėjo geri 3 dešimtmečiai ir mes vėl telkiamės ginti pasirinkimo laisvės, šeimos, savo vaikų ateities, teisės laisvai kalbėti ir galvoti. Ginti teisę tiesiogiai remtis mūsų Konstitucija su joje išdėstytomis pamatinėmis vertybėmis – šeima, santuoka, krikščionišku gyvenimo būdu, padorumu, žodžio laisve ir normalių žmonių teise į normalų gyvenimą, ką iš mūsų kėsinasi atimti Seimo valdančioji dauguma, besiremianti marksistine ideologija ir, esą mūsų visų gerovės labui

Šiandien tos sovietinės praeities šmėklos atgimsta naujais vardais ir veidais, – mūsų pačių rinktų Seimo narių nuolankumas bei nesąmoningi sprendimai, primetami struktūrų ir veikėjų, siekiančių be ginklo ar okupacijos palenkti ir pavergti mūsų Lietuvą, tam naudojant nepastebimą, šliaužiančios tamsos taktiką, nepastebimai naikinant kalbą, papročius, kultūrą, iškraipant Konstitucijos tekstų prasmes, pritaikant įstatymus sau patogia linkme bei atsisakant valstybingumo simbolių – vėliavos šventumo, istorijos, nepriklausomybės kovų didvyrių atminties, Šeimos sąvokų, atsisakant tautiškumo, lietuviškų bankų, lietuviškos žiniasklaidos, lietuviško švietimo, vykdant planingą bažnyčios niekinimo politiką, vykdant patyčių ir menkinimo politiką.

Prieš šimtą metų bolševikai užgrobę valdžią ir žadėję ant seno pasaulio griuvėsių pastatyti naują – irgi pradėjo nuo šeimos. Šeimos, kaip buržuazinės atgyvenos sugriovimas – buvo vienas iš pirmųjų šūkių ir neatidėliotinų uždavinių. Dabartiniai progreso nešėjai – irgi pradeda nuo Šeimos. Visa Europa, kažkada buvusi laisvės citadele verčiama naujuoju skaitmeniniu gulagu. Žmogus besilaikantis tradicinių vertybių yra menkinamas ir niekinamas.

Tačiau dabartinis puolimas yra daug kartų pavojingesnis. Jis nėra aiškiai matomas, nes nėra fizinės prievartos, kol kas naktimis naujosios moralės sergėtojai į duris dar nesibeldžia. Tačiau yra psichologinis smurtas. Jis yra čia, mūsų aplinkoje, valstybės lygmeniu, politikoje, mokyklos suole, darbo vietoje, žiūrint televizorių ar sėdint kavinėje. Žmonės jau šiandien bijosi atvirai prisipažinti ką galvoja. Tai vadinasi savicenzūra, kai tyli bijodamas pasekmių.

Priešas yra gudrus ir klastingas, prisidengdamas laisvės šūkiais, laisvės siekiais, apsiginklavęs žiniasklaidos priemonėmis, internetu, feisbukais į mūsų sąmonę kasdien bruka savo vaivorykštinę, laisvą nuo moralės ir įsipareigojimų ideologiją.

Laisvą nuo šeimos, moralės, tiesos, ištikimybės bei meilės Tėvynei. Jie tėvynės neturi. Jų tėvynė visur, kur yra partnerių. Jų tikslas sugriauti krikščioniškos mąstysenos ir gyvensenos pamatus, sugriauti Dievo sukurtą vyro ir moters sąjungą, sugriauti šeimos instituciją ir visa tai paversti niekuo.

Jie nori laisvės tik sau ir savo veiksmams. Laisvės tik savo balsui, uždraudžiant kitą nuomonę. Šiandien jau yra puolamas ir tautos išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentas, kuris atvirai pareiškė savo, kaip valstybės vadovo nuomonę apie žodžio laisvę, apie neapykantos žodžius prieš kunigus, apie tolerancijos stoką.

Mes matome, kad kova už LGBT teises yra tik priedanga karui, kurį paskelbė „pažangus pasaulis“ prieš krikščionišką civilizaciją. Šimtmečius trunkanti krikščioniškoji šeimos puoselėjimo, dvasinės stiprybės ir tiesos sakymo politika atvedė žmoniją prie didžiausių istorinių meno, kultūros, architektūros bei ekonominių pasiekimų.

Be pagarbos Šeimai, iš kurios kyla viskas, kas tik yra gero šiame Pasaulyje, be pagarbos savo bendruomenei, kraštui, nesilaikant moralės ir nepripažįstant tiesos, kaip visuotinio neatimamo gėrio ir grožio elementų pagrindo, praturtinančio žmonių pasaulį, – Vakarų Europos civilizacija niekada nebūtų pasiekusi to įspūdingo lygmens, kuriame kol kas gyvename šiandien.

Bet tai jau likučiai. Dabar ši civilizacija vystosi tik technologine kryptimi, smukdama visose kitose – savo visuomenių kontrolės kryptimi. Savo visuomenių gimstamumo ir gyventojų mažinimo kryptimi.

Visose „pažangiai išsivysčiusiose“ Vakarų Europos ir net kai kuriose Rytų šalyse (pvz Japonijoje) pastebima akivaizdi gyventojų skaičiaus mažėjimo tendencija.

Tai to nepastebimo, tačiau paskelbto karo prieš krikščioniškąją civilizaciją akivaizdžiai materialūs nuostoliai.

Pasirodo tos Vakarų vertybės (apie kurias taip mėgsta kalbėti valdančioji dauguma) ir ta materialinė gerovė neskatina žmonių gyventi ir gimdyti vaikų. Pats gyvenimas praradus vertybes tampa tik vartojimo karusele teršiančia mūsų aplinką, Gamtą. O vaikai tik trukdžiu naudotis tomis materialinėmis gėrybėmis. Uždirbti sekančiam Volkswagenui, Mersedesui ar BMW tampa kur kas svarbesniu prioritetu, nei užauginti šeimoje vaiką.

Stipriausi gamtos įdiegti žmogui instinktai – išgyvenimo ir dauginimosi. Giminės išgyvenimas be vaikų neįmanomas.

Koks turi būti atliekamas smegenų plovimas, kad sugebėtų nuslopinti ir permušti antrąjį pagal svarbą – dauginimosi instinktą? Tą darbą puikiai atlieka LGBT. Kur tik ši ideologija įgavo savo teises – ten gimstamumas smuko.

Šiandien mūsų tauta dar turi galimybę grįžti ten, į tą vietą, nuo kurios valstybės raida pasuko neteisingu keliu. Mes dar turime tą galimybę. Mes dar kovojame už savo Šeimą ir nežadame pasiduoti. Mes dar atsimename savo istoriją ir galime remtis protėvių patirtimi.

Ir mes turime puikius savo himno žodžius, kuriuose užkoduota gili prasmė – „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“.

Tereikia tik žinoti savo praeitį ir teisingai ją priimti. Tai yra tiesiogiai. Šiuo atveju reikėtų prisiminti prieš 80 metų vykusį birželio sukilimą ir jame už Lietuvą žuvusius mūsų Tautos sūnus ir dukras.

Jie tada žuvo už mūsų ateitį, kurią vertino labiau už savo gyvybę. Mes turime iš kur semtis jėgų ir iš ko imtį pavyzdį.

Mes būsime verti savo protėvių. Jie savo gyvybes atidavė ne veltui. Jie gyvi mūsų širdyse.

Ir šiandien mes žinome ką mums daryti.

Auklėti savo vaikus taip, kad jie būtų verti tų didžių žmonių. Sukurti valstybėje tokias sąlygas Šeimai, kad niekas to negalėtų sutrukdyti. Ir visada prisiminti kas mes, ir iš kur pas mus visa tai atėjo.