Kaip pagauti pabėgantį laiką?

Dev­in­tą ryto jūsų stre­so lygis auga, jūs vėlu­o­jate į dar­bą, mobilu­sis skam­ba, elek­tron­inio paš­to dėžutė­je – penki­as­dešimt neat­sakytų laiškų, užrašų knygelė­je dvidešimt punk­tų, ką būti­na padary­ti, ir galvo­je viena mintis: „Dieve, už ką?“ Kuo dau­giau metų gyve­nat, tuo labi­au laikas pra­puo­la. Net nepastebit, kaip din­go mėn­uo, ir jau vėl reikia mokėti mokesčius, Kalė­dos kas­met ateina vis greiči­au, o per tą kažkur pasis­lė­pusį laiką vyk­s­ta negeri dalykai, pavyzdžiui, sen­s­ta ir gen­da kūnas. Ir ką jūs atsaky­tumėte, jei pasakyči­au, jog laiką gal­i­ma ištęsti, kad jo būtų kiek norisi?

Kai pradė­jau gilin­tis, kas vyk­s­ta su laiku, supratau, kad jis kaip retas gyvū­nas turi tam tikrų elgsenos keis­tumų. Pavyzdžiui, pato­gi ruti­na prary­ja dien­as ir savaites, o netikė­tos prob­le­mos nelei­džia užmigti ir laiko padaugė­ja. Kas pail­gi­na ir sutrump­ina laiką? Turiu ome­ny tokį laiką, kokį suvoki­ame žvel­gda­mi atgal (pavyzdžiui, kelionės į nau­ją šalį metu gali susidary­ti įspūdis, kad laikas eina gre­itai, tači­au grįžus kelionė atro­do labai ilga). Ką apie laiką sako psi­cholo­gai? Tyrinė­dama kny­gas ir straip­snius radau įdomių dalykų.

Laikas dings­ta, kai nieko nevyk­s­ta

„Jei atro­do, kad laikas bėga per gre­itai, nueik ir pas­tovėk eilė­je“, – pasiūlė vien­as nedraugiškas drau­gas, kai kartą pasiskundži­au: „Oi, kaip bėga metai…“ Bet juk aš noriu ne to negerai skaus­min­gai stov­inčio laiko, kuris po to išnyks iš atminties, kaip išnyk­s­ta mėn­uo ligos! Pamenu, kaip nese­ni­ai skri­dau: mane pyki­no, aš baim­inausi, kad vėlu­o­ju į kitą lėk­tu­vą, negalė­jau į nieką sutelk­ti dėme­sio ir atrodė, kad skry­dis nieka­da nesi­baigs.

Sunku, kai laikas sus­to­ja, net par­davėjos skundži­asi: „Nemėgstu, kai mažai pirkėjų, – tada laikas eina taip lėtai.“ Retas žmo­gus dži­au­giasi bedar­byste, kai laikas dar labi­au sulėtė­ja. Kai nerv­inamės arba nuo­lat turime tikrin­ti, ar dar ko nors nesu­laukėme, susikaup­ti būna labai sunku ir mūsų pro­tas ima „kram­tyti“ tas pačias mintis. Psi­cholo­gai nus­tatė, kad daugeliui tas bepras­mis „kram­ty­mas“ yra nemalonus. O kai veik­la pareikalau­ja dėmesį sutelk­ti – atsakyti laišką, kalbėti su klien­tu, – laikas praeina greiči­au ir mal­o­ni­au. Yra toks posakis: „Jeigu sunku atlik­ti vieną dar­bą, apsi­imk atlik­ti dar ir antrą.“ Ir žmo­gus apsi­ima ne vieną, o dešimtį dar­bų. Iš siaubo. Arba dėl įsi­tikin­i­mo, kad jei nejau­ti stre­so, tai nieko nepasiek­si, o jei sku­bi, esi svar­bi per­sona. Ir išeina taip, kad net bedar­bis ar pensininkas pareiškia, jog jam neužten­ka laiko atlik­ti visiems dar­bams.

Mums reikia ne dau­giau laiko, o maži­au norų

Ar galė­tumėte pridėjęs ranką prie širdies pal­i­udyti, kad per pas­taru­o­sius dešimtį metų nepradėjote norėti dau­giau nei anksči­au? Infor­ma­ci­jos, mal­on­umų, pasiekimų, pinigų?

Į praeitį nugar­mėju­si­ais sovi­etini­ais laikais gyven­i­mas buvo kur kas paprastes­nis. Daž­ni­au­si­ai būda­vo šviesu lauke einant į dar­bą ir šviesu grįž­tant, niekas neskam­bin­da­vo dar­bo reikalais mobil­i­uo­ju tele­fonu, kai val­gy­davote ar gulė­davote pli­aže. Net nepa­judė­da­mi iš savo kaimo anksči­au žmonės galė­da­vo sužinoti apie gyven­imą tai, kas svar­biau­sia, ir padary­ti tai, kas svar­biau­sia. Tech­ni­ka žadėjo viską palengv­in­ti ir laiko turėjo lik­ti dau­giau, bet mus apga­vo: ji atvėrė gal­imy­bę dau­giau dary­ti. Pavyzdžiui, kai karš­to van­dens būda­vo tik pir­ty­je, niekas kas dieną nesipraus­da­vo po dušu. Mes ban­dome „sutank­in­ti“ laiką did­i­na­mi tem­pą ir vis artė­jame prie ribos, kai imsim ir nebeat­laikysim. Ne vel­tui žmonės nori nusipirk­ti laiko, kitaip tari­ant, per­ka viską, kas supa­prasti­na gyven­imą. Bet ir laiko pirki­mas nebepade­da, kai mes kaip vaikai, atėję į nau­ją kon­di­ter­i­jos par­duo­tu­vę, kas dieną norime vis dau­giau. Ar bent kartą pabandėte atsisakyti infor­ma­cinių gal­imy­bių? Jeigu ne, siūlau pabandyti. Pavyzdžiui, savaitei išnešti į rūsį tele­vi­zorių, o dar geri­au kom­pi­uterį.

Kaip laiką suė­da smulk­menos?

Ir vis­gi mūsų laiką daž­ni­au­si­ai pasiglemžia smulk­menos, o ne didieji dar­bai. Fizikė B. Jon­s­son įvair­ią veik­lą suskirstė į keturias rūšis: leng­va ir įdo­mi, leng­va ir nuo­bo­di, sun­ki ir įdo­mi, sun­ki ir nuo­bo­di. Leng­va veik­la ji pavadi­no tok­ią, kuri­ai reikia labai trumpo pasirengi­mo laiko, o sunkia – tok­ią, kurią pradėti daug sunki­au. Pavyzdžiui, siek­damas ką nors sukur­ti, turi ne tik surink­ti infor­ma­ci­ją ir į ją įsig­ilin­ti, bet dar ir skir­ti laiko, kad atsikraty­tum senų, stereotip­inių sprendimų. Vien­as sunkus užsiėmi­mas gali duoti kur kas dau­giau nei dau­gy­bė lengvų, bet dauge­lis žmonių taip ir neprieina prie sunkiųjų uždavinių, nes paprasči­au pasirink­ti lengvus ir neį­domius. Var­to­ji­mo sis­tema mums irgi siū­lo tai, ką leng­va nury­ti, todėl sutelk­ti dėmesį į vieną dalyką nus­prendęs žmo­gus kas dieną turi priešin­tis aplinkos spaudimui, mat jį verčia atlik­ti dau­gy­bę mažų dar­bų.

Smulk­menišku­mas sug­ad­i­na ne tik dar­bą, bet ir lais­valaikį. Kaip man­ote, kokios atosto­gos ilges­nės: mėne­sio ar dukart po dvi savaites? Pasiro­do, mėne­sio. Net ir sudėję dau­gy­bę baig­tinių gabalų begaly­bės negausime. Kodėl vaikys­tė­je vasara atrodė labai ilga? Todėl, kad tada mes dar nemokėjome plan­uoti ir neskaidy­davome jos į mažus gabal­iukus, kaip darome suaugę. Keletą dienų nelip­kite iš lovos ir gal­būt visai nesunki­ai patir­site, kas tai yra begalė laiko.

Laiko skylė

Šiemet mano gyven­ime pir­mą kartą pradin­go didelis laiko gabalas. Aš kaip visa­da nuei­davau į dar­bą, po to grįž­davau ir toli­au rašy­davau romaną. Reg­is, kažkur išei­davau ir lais­valaik­iu, tači­au visą laiką galvo­jau tik apie knygą. Žiemos pradžia buvo kaip visa­da bjau­ri­ai šal­ta, ir štai vieną dieną suvoki­au, kad už lan­go jau šil­tas ir ner­a­mus pavasaris, tiesiog žiema din­go. Kai į ką nors labai įsi­trauki­ame, laikas dings­ta, žmo­gus pak­liū­na tar­si į „laiko skylę“.

Lengvi ir labai įdomūs užsiėmi­mai tam tikru atžvil­giu dar pavo­jinges­ni už lengvus ir neį­domius. Tači­au čia išryškė­ja paradok­sas: būnant kito­je šaly­je laikas dėl įspūdžių kažkodėl ištįs­ta, o, tarkime, žaidžiant kom­pi­u­ter­inį žaidimą jis staiga dings­ta. Riba, kada įdo­mus užsiėmi­mas tam­pa savotišku narkotiku, labai sli­di. Kodėl taip yra? Psi­cholo­gas S. Tay­lo­ras mano, kad, prilipę prie ekra­no, mes matome tik jį, o kai nuvyk­stam į kitą šalį, dėmesin­gai ste­bime viską aplink ir esame daug sąmoninges­ni. Pasiro­do, žiūrė­damas tele­vi­zorių ar net redaguo­damas tek­stą žmo­gus sutelkia dėmesį į vieną objek­tą ir nepaste­bi kitų – vad­i­nasi, iš tikrųjų patiria labai mažai.

Kodėl laikas trumpė­ja su amži­u­mi?

Kad yra būtent taip, kaip rodo tyri­mai, teigia net 93 pro­cen­tai žmonių. Ne vel­tui sako­ma, kad žmo­gus pragyve­na du gyven­imus – iki vaikys­tės ir po to. Vaikys­tė daugeliui žmonių atro­do tokio pat ilgio, kaip tolesni sep­ty­ni­as­dešimt metų.

Kuo spalvinges­nis, atvires­nis mūsų patyri­mas, tuo laikas tam­pa „pil­nes­nis“ – tada jis tar­si išsitem­pia. Kai patyri­mas ypač aštrus, pavyzdžiui, prieš avar­i­ją, ištįs­ta, reg­is, kiekviena sekundė. Bet daž­ni­au­si­ai laiką pail­gi­na nau­ju­mas. Pamenu, kai po pir­mo seme­s­tro studi­jų Vil­ni­u­je grįžau namo: atrodė, kad praėjo maži­au­si­ai dve­ji metai. Tiek visko įvyko! Buvo keista, kad namie viskas kaip visa­da.

Kai tik prie ko nors pripran­tame, dėmesys nebe­turi už ko „užsik­abin­ti“ ir laikas pabė­ga gre­itai. Labai aki­vaiz­dus pripra­ti­mo pavyzdys: nus­to­jęs sirgti žmo­gus kurį laiką dži­au­giasi, kaip gera būti sveikam, dėko­ja likimui, kad vėl yra stiprus ir lais­vas, o paskui tai užmirš­ta ir sveika­ta pati savaime jokio ypatin­go dži­augsmo jam nebeteikia, laikas vėl sutrumpė­ja. Kita ver­tus, pripra­ti­mas turi ir teigiamą pras­mę: mūsų psichi­ka taupo energi­ją. Juk jei mus nuo­lat draskytų dau­gy­bė nau­jų pojūčių, būtų labai sunku. Ir štai rezul­tatas: keturi­as­dešimt­mečio žmo­gaus gyven­ime jau labai nedaug nepažįs­tamų dalykų, jis kar­to­ja veiksmus, kuri­u­os iki tol atliko dau­gy­bę kartų. Metams bėgant tai, kas jau įpras­ta, tam­pa dar įprasči­au, mes niekuo nebe­siste­bime, nieko tikrai nau­jo nebe­matome ir tam tikra prasme neb­e­gyve­name.

Ką daro tie žmonės, kuriems sen­stant laikas ned­ings­ta?

Atro­do, laikas sen­stant turi trumpėti ir kitaip būti negali. O ką įsigu­d­ri­na padary­ti tie 7 pro­cen­tai žmonių (kaip rodo tyri­mai, tok­ių žmonių tiek ir yra), kuriems sen­stant laikas ned­ings­ta? Laiko padaugė­ja, kai atsive­ri­ame nau­jiems potyr­i­ams. Savaitė išvykus į kitą šalį ar net į kitą miestą atro­do daug ilges­nė už namie praleistą savaitę. Grįžęs tikiesi, kad likusieji namie turės begalę nau­jienų, o pasiro­do, kad viskas kaip buvę. Kai būda­mi jau suaugę imamės nau­jos veik­los ar įsimylime, mūsų gyven­i­mas staiga įgy­ja gyvy­bę ir gylį. Dauge­lis nau­jovių nepato­gios, skaus­min­gos, bet fan­tastiškai išplečia laiką, o gyven­i­mo gale tai tam­pa bran­giau­si­ais praeities momen­tais. Išgyven­imus nebūti­nai lemia išorini­ai pasikeiti­mai, jie gali būti ir vidini­ai. Kaip sėk­min­gai stab­do­mas laikas psi­chol­o­go kabi­nete! Ta valan­da, kai atsi­gręžia į savo gyven­imą, daž­nai klien­tui atro­do spalvin­ga ir ilga. Taip gyven­ime laiko padaugė­ja.

Įsisą­moninkime, kas vyk­s­ta, pabaikime dieną pasako­jimu, kas šian­di­en buvo pras­min­ga ir ko norėtųsi ate­ity­je, – taip irgi laimėsime dau­giau laiko. Mūsų vidi­nis pasaulis – tai vieta, kuri­o­je laikas ištįs­ta. Jis gali tap­ti begalin­iu, sakralin­iu laiku.

Pokalbis apie laiką – tai pokalbis apie gyven­i­mo esmę

Mūsų gyven­i­mas – tai tam tikras laiko inter­valas. Kai susimąs­tai, tai laikas yra vien­in­telis dalykas, kurį iš viso turime. Tači­au dauge­lis žmonių visa­da kažkuo užsiėmę: val­gy­da­mi ar vyk­da­mi į dar­bą pra­si­blaško muzi­ka ar skai­tiniu, po to dir­ba, vakare žiūri tele­vi­zorių, savait­gali­ais laiką sury­ja inter­ne­tas, lais­valaikio pramo­gos. Tai­gi, išeina, jog norime gyven­ti kaip gal­i­ma ilgiau, todėl val­gome sveiką maistą, ir dedame visas pas­tan­gas, kad sutrump­in­tume savo gyven­imą. Kodėl taip yra? Juk visur, kur vaiz­duo­ja­mas rojus, žmonės papras­tai ilsisi, o ne dir­ba. Kokia pras­mė gyven­ti šiame pasauly­je, jei didesnę laiko dalį mes jame negyve­name? Jeigu prarasime pini­gus, mes galėsime juos uždirbti, bet jei prarasime laiką, jo sug­rąžin­ti juk nebe­bus įmanoma.

Ar laiko gali užtek­ti? Įsi­vaiz­duokite, gali. Tik negali pakeisti laiko, nepadaręs esminių pokyčių savo gyven­ime ir vidu­je. Mes iš tikrųjų gal­ime jį pail­gin­ti ir jis pasi­dengs auk­so dulkėmis. Gal­būt retkarči­ais puld­inėsime kaip išpro­tėję, bet žinosime, kad tuoj sus­tosim ir viskas vėl grįš į vietą. Tą vietą, kuri­o­je laiko labai daug.

Gen­o­vaitė Bončkutė-Petron­ienė
Psi­chologė psi­choter­apeutė
psichologas.info