Apie kūrybos šaltinius ir upes

Tur­būt nesukly­siu teigdama, kad dau­gu­ma mūsų bent kažkuri­uo gyven­i­mo metu turėjo vienokį ar kitokį kūry­binį proveržį. Vieni iš mūsų tą proveržį reali­ai išreiškė ir pasi­dali­no su drau­gais ar visuomene, kiti gal­būt paslėpė savo kūry­bos rezul­tatą realio­je namų ar vid­inė­je sie­los palėpė­je. Dar kiti gal­būt tik karts nuo kar­to pas­va­jo­ja atsidėti kūry­bai, parašyti knygą, sukur­ti dainą, surengti par­o­dą ar suvaid­in­ti spek­tak­ly­je.

Tas kūry­bos por­eikis, kurį gal­i­ma sutik­ti kiekvien­ame žmogu­je rodo, kad kūry­ba yra labi­au būtiny­bė, o ne gal­imy­bė. Ištyrus žmonių požiūrį į kūry­biškumą paaiškėjo, kad net 75 % tiri­amųjų pri­paži­no, kad kūry­biškumą nau­do­ja kiekvieną dieną, kad egzis­tuo­ja „kas­di­enė kūry­ba“ (Ock­u­ly & Richards, 2013). Panašu, kad kur­ti (labai įvairi­omis for­momis) žmogui yra ypatin­gai svar­bu. Neskiri­ant laiko kūry­bai, ją menk­i­nant ar imant galvoti, jog „aš netal­entin­gas ir kur­ti negal­iu“, api­ma apati­ja, frus­traci­ja ir liūdesys. Paskyrus laiko kūry­bai kyla savivertė, aplanko pakylėji­mo jaus­mas ir, gal­būt, platė­ja, švarė­ja ir šviesė­ja kelias, vedan­tis prie esmės ir pras­mės paty­ri­mo.

Tai­gi, jeigu sutinkate su prielai­da, jog kūry­ba – ne tik pro­fe­si­ja ar pra­ban­gus lais­valaikio užsiėmi­mas, bet ir uni­ver­salus žmo­gaus por­eikis, kviečiu kelti ir mėgin­ti atsakyti į klausimus, iš kur trykš­ta kiekvieno žmo­gaus kūry­binė energi­ja, kodėl kar­tais ji lie­jasi lais­vai ir nevaržo­mai, o kitą kartą jos niekaip neį­manoma išlaisv­in­ti? Kodėl kar­tais net ir ilgam laikui nebe­lieka įkvėpi­mo ir moty­vaci­jos kur­ti, nors kažkur gili­ai širdy­je jauči­ame didži­ulį troškimą ir ilgesį kūry­bai?

C. P. Estes (2016) savo kny­go­je „Bėgančios su vilka­is. Lauk­inės Mot­ers arche­ti­pas mitu­ose ir pasakose“ plė­to­ja mintį, kad kūry­binio gyven­i­mo penas yra kaip tyras vid­inės upės van­duo. Jeigu norite perkelti šią metaforą į prak­tiką, nieko nelaukę pabandykite įsi­vaiz­duoti savo asmeninę kūry­binę upę, gal­būt net­gi nupieškite ją arba tiesiog užmerkę akis pabūkite prie jos. Pažiūrėkite, kokio ji pločio, kiek srau­ni, kokios spalvos jos van­duo. Beveik garan­tuo­ju, kad kiekvien­am pabandžiu­si­am įsi­vaiz­duoti savąją kūry­bos upę tai pavyko ir kad kiekvieno skaity­to­jo įsi­vaiz­duo­ta upė buvo skirtin­ga ir savi­ta. Šis papras­tas minti­nis eksper­i­men­tas yra aki­vaiz­dus įrody­mas, kad kūry­bos upė slypi kiekvien­ame iš mūsų: pir­ma, jos vaizdą mūsų pasą­monė gana gre­itai atsi­unčia į sąmonę ir antra, jūs jau įsi­vaiz­davote, o gal net ir nupiešėte savo upę – argi tai ne pats aiški­au­sias kūry­binio poten­cia­lo ir raiškos įrody­mas?

Tai­gi, ką tik pasižiūrėjote į savo kūry­bos upę. Ta upė sim­bolizuo­ja kūry­binę energi­ją, kuri, tikėti­na, yra uni­ver­sali, tekan­ti kiekvieno žmo­gaus pasą­monė­je. Tur­būt nei vieno skaity­to­jo nenuste­bins, kad ta upė, nors ir egzis­tuo­jan­ti savaime, vis dėl­to turi būti prižiūri­ma ir gali susidur­ti su įvairi­omis grės­mėmis – taršalais ar užtvenki­mais. Pagal C. P. Estes, tie taršalai – tai įvairūs kom­plek­sai, aplink­inių padary­ta ir daro­ma įta­ka mūsų asmeny­bei, tai apri­bo­jančios nor­mos, žema savivertė, nep­a­sitikėji­mas sav­i­mi, išanks­ti­nis žino­ji­mas, kad „tai neį­manoma“ ar „tai kvaila“. Apie šias grėsmes ir būdus saugoti savo upę įspė­ja ir moko sen­ovini­ai mitai, pasakos ir dain­os. Patyrinėkime arche­tip­inę upę, apgiedamą vieno­je iš lietu­viškų sutar­tinių.

Lietu­viško­je sutart­inė­je šis kūry­binių trukdžių moty­vas apgiedo­tas taip: „Teka upelė, dobil­ia, dobil­i­u­ci, dobile. Teka duino­ja <…>, Kas toj upelėj <…>, Krėslelis stovi <…>, Kas ant to krės­lo <…>, Mergelė sėdi <…>, Galvų šukuo­ja <…>, Plaukus liū­duo­ja <…>, Plauk­it plauke­li­ai <…>, Kur mano tėvas <…>.“ Sutart­inės istori­ja nupiešia ryškų vaizd­inį, kaip upė­je atsisė­dusi mergina žvel­gia į savo palei srovę neša­mus išleis­tus plaukus ir ilgisi, šauki­asi savo tėvo. Gal­būt ši mergina braidžio­ja savo kūry­bos upė­je. Joje laid­uo­dama plaukus, ji generuo­ja savo kūry­bines idė­jas (plaukai gali būti minčių, išlen­dančių iš galvos, sim­bo­lis), tači­au, galvo­dama apie savo tėvą, siųs­dama jam savo plaukais (ar idėjomis) žinią, ji ner­i­mau­ja, jos kūry­ba nėra lais­va, jos upė­je pas­taty­tas krės­las, gri­au­nan­tis natūral­ią gam­tos tvarką.

Toli­au šios sutart­inės žodži­ai pasako­ja istori­ją, kaip merginos tėvas atsiliepia ir sako, kad keli­au­ja pas žen­tą jo pamokyti ir pasirūpin­ti dukra. „Žin­teli mano <…>, kodėl nubarai <…>, dukralį mano <…>“. Žen­tas atsako, jog jis merginos nebarė, o tik pamokė atsikelti anksti rytą, nueiti prie upės, ten susišukuoti plaukus ir nusiprausti vei­dą. Ši istori­ja paaišk­i­na, kaip buvo užterš­ta merginos upė. Upę užteršė išorini­ai reikalav­i­mai, prievar­ta ir smur­tas, kon­ven­ci­jos, nor­mos, jai neįpras­tos ir jos asmeny­bės neatitinkančios taisyk­lės, priver­s­ti­nis nusisuki­mas nuo savo­jo aš. Sutart­inės istori­ja taip pat paaišk­i­na, kas gali merginai padėti – čia jai pade­da tėvas, kuris eina suteik­ti pagal­bos, paramos. Tėvas sim­bolizuo­ja teis­ingą ir gerą vid­inę asmeny­bės dalį, kuri turi permok­in­ti uždomi­navusią ir žiau­riąją vid­inę asmeny­bės dalį (žen­tą), kad mot­ers kūry­ba galėtų įgyti sveiką raišką, kad upė tap­tų švari ir saugo­ma, kad taisyk­lių ir nor­mų laiky­ma­sis būtų der­mė­je su prigim­ti­mi ir laisve.

Tai­gi, sutart­inė­je papasako­ja­ma istori­ja metaforiškai atspin­di, kaip kūry­binė upė užteršia­ma (daž­ni­au­si­ai per išorinių reikalav­imų ir asmeninių patirčių sufor­muo­tos žiau­rios ir kri­tiškos vid­inės dalies veikimą) ir kaip ji gali būti išval­o­ma (per švel­nes­nės, atidesnės, rūpestinges­nės vid­inės dalies kūrimą, san­tyk­ių tarp šių dviejų dal­ių užmezgimą). Šių vidinių dal­ių pažin­i­mas ir san­tyk­ių tarp jų ir su jomis keiti­mas – ilgas psi­choter­ap­i­nis arba augi­mo proce­sas. Vis dėl­to, kai kurias iš sutart­inės metaforų išskaity­tas mintis gal­ime pabandyti susi­eti su real­iu gyven­imu čia ir dabar. Kad būtų paprasči­au, pasiremkime viena iš kūry­bišku­mo teori­jų (Zhang & Stern­berg, 2011), pagal kurią, kūry­bi­nis proce­sas gali vyk­ti esant resur­sams, iš kurių bent keli turi egzis­tuoti ir veik­ti poz­i­tyvi­ai.

• Moty­vaci­ja – tai energi­ja, kuri sako „aš noriu kur­ti“. Jeigu kūry­binė upė švari, ši moty­vaci­ja yra kiekvien­ame žmogu­je, nes, kaip bandy­ta par­o­dyti straip­snio pradžio­je, kūry­bos por­eikis yra uni­ver­salus ir būti­nas žmogui. Jeigu jauči­ate, kad trūk­s­ta moty­vaci­jos kur­ti, nema­tote pras­mės ar nebe­tu­rite jėgų, labai tikėti­na, kad jūsų kūry­bos upė šiuo metu sutrikdy­ta. Gal­būt tai jūsų vidi­nis kri­tikas (sutart­inė­je pasireiškiantis kaip žen­tas) įpylė į upę nuodų, o gal gyven­i­mo situaci­ja, išseki­mas, nuo­var­gis, ilgas kūry­bos neb­u­vi­mas, sunku­mai, sug­ri­u­vę ar griū­van­tys san­tyki­ai užtvenkė jūsų upę. Jei moty­vaci­jos neb­u­vi­mas užsi­laiko ilgiau ir jus kank­i­na, ver­ta ieškoti būdų, kaip patyrinėti, kas vyk­s­ta jūsų gyven­ime ir jūsų vidu­je. Gal­būt ver­ta paatvi­rauti su sav­i­mi ar su psi­choter­apeu­tu, psi­cho­logu ir po truputį ieškoti būdų, kaip atitvenk­ti savo upę, kaip, remi­antis sutar­tine, prisišauk­ti gerąją tėvišką figūrą.
• Intelek­tas (čia turi­mas omeny­je kaip mąsty­mas, pro­tavi­mas) reikalin­gas prob­le­mos išskyrimui, idėjos gen­er­av­imui. Sutart­inės tek­ste intelek­tą sim­bolizuo­ja merginos plaukai, kuri­u­os ji puoselė­ja šukuo­dama, plau­dama kūry­bos upė­je. Svar­bus yra racionalus, sąmoningas apmąsty­mas, suplanav­i­mas, ką veik­sime, kok­ią kūry­bos for­mą pasirinksime (gal­būt nupiešime paveik­slą, sukur­sime dainą ar paruošime išskirt­inį patiekalą).
• Žin­ios reikalin­gos ir prob­le­mos suvokimui, ir elge­sio gen­er­av­imui. Sutart­inė­je mergina žino, kad ji savo plaukus turi nusiųsti ten, kur yra jos tėvas – ją gal­in­tis apsaugoti, jos upę išv­a­lyti, resur­sas. Realy­bė­je žin­ios gali būti susi­etos su tuo, kiek jūs išman­ote apie savo kūry­binio pro­jek­to atlikimą (pvz., ar žinote pieši­mo tech­nikas, koki­ais instru­men­tais gro­jate). Bet taip pat, svar­bios yra ir žin­ios apie tai, kas jums gali padėti kūry­binio pro­ce­so metu – kok­ie žmonės, vidini­ai jūsų įkvėpi­mo šal­tini­ai, kantry­bės palaiky­to­jai.
• Intelek­ti­nis stil­ius – tai indi­vid­u­alus pasirink­tas būdas nau­doti savo sug­e­bėjimus. Sutart­inė­je mergina pasiren­ka labai arche­tip­išką būdą – užkalbėjimą. Ji dain­uo­ja ar sako „plauk­it plauke­li­ai, kur mano tėvas“. Kok­iu būdu jūs užkalbėsite, pabur­site, kad jūsų kūry­bi­nis proce­sas skleistųsi, kad jūsų kūry­binė energi­ja švarėtų? Gal­būt tai bus mal­da, o gal med­itaci­ja, fizini­ai pra­ti­mai. Gal tai bus jūsų mėgstami­au­sios kny­gos ištraukos paskaity­mas, fil­mo ar seri­alo pažiūrėji­mas įkvėpimui sukelti. Gal­būt jūs paskam­bin­site drau­gui ir pasikalbėsite apie savo idė­jas. O gal tiesiog imsitės veik­los ir bandymų bei klaidų meto­du įrašysite savo dainą ar iškep­site savo pyragą.
• Asmeninės savy­bės – tai labai indi­vid­u­alus ir unikalus resur­sas. Sutart­inė­je daug apie merginos asmenines savybes nesuži­nome, gal tik gal­ime numanyti, kad ji linkusi pasitikėti vidini­ais pasą­monini­ais proce­sais, ji gali kan­tri­ai išlauk­ti tėvo, kuris nuėjęs ilgą kelią pamokys jos vyrą, kaip elgtis. Realiame gyven­ime svar­biau­sia yra savo asmenines savybes įgal­in­ti kaip resursą kūry­bai. Tą jūs galite padary­ti pir­mi­au­sia nuo­lat inves­tuo­da­mi į savęs pažin­imą, išsi­grynin­da­mi, kok­ie yra jūsų elge­sio pater­nai. Pavyzdžiui, jeigu žinote, kad, priešin­gai nei sutart­inės mergina, sunki­ai išlaikote kantry­bę, ypač, kai nesise­ka, jūs galite pradžio­je imtis greiči­au, spon­taniški­au atliekamų kūry­binių dar­bų, kurie nev­er­stų jūsų kank­in­tis.
• Aplinkos resur­sai – tai viskas, kas susi­ję su aplin­ka ir aplink­ini­ais žmonėmis. Tai kultūra, kuri­o­je užau­gote ir gyve­nate, tai jūsų laiko, finansinės, fiz­inės ir kitos gal­imy­bės, tai žmonės, su kuri­ais jūs ben­drau­jate, tai, kiek jie jus palaiko ir dži­au­giasi jūsų kūry­ba. C. P. Estes siū­lo ir rag­i­na savo aplinką susi­for­muoti taip, kad ji būtų kuo labi­au palaikan­ti, išlaisv­inan­ti, supran­tan­ti jūsų por­eik­ius. Realy­bė­je, supran­ta­ma, ne viskas taip papras­ta ir tikrai gal­ime susidur­ti su labai ribo­jančiomis aplinky­bėmis. Tuomet svar­biau­sia varginančio­je dienos ruti­no­je atrasti bent pus­va­landį (su laiku, tikėkimės, ir dau­giau) koky­biško ir tikro laiko sau bei savo kūry­bai, įkvėpimui puoselėti. Gal­būt, gal­i­ma bent šiek tiek sumažin­ti savo ben­drav­i­mo laiką su labai kri­tikuo­janči­ais, ciniškais žmonėmis. Po truputį žingsni­uo­jant aplinkos resursų gerin­i­mo link, po kurio laiko gal­būt apsiž­val­gysite ir pamatysite, kad įvyko didži­ulis pokytis.

Apiben­drinda­mi straip­snio mintis gal­ime teigti, kad kūry­bos por­eikis yra uni­ver­salus, o kūry­binė energi­ja gal­i­mai yra duo­ty­bė, kurią kiekvien­as turime. Tači­au su šia duo­tybe mes turime ir pri­imti atsakomy­bę rūpin­tis savo kūry­bine upe ir šal­tini­ais bei tin­ka­mai juos nau­doti. Tai padary­ti gal­ime tyrinė­da­mi ir atsižvel­gda­mi į kiekvieną iš aptartų kūry­bos pro­ce­sui reikšmingų resursų.

Jeigu jauči­ate por­eikį ne tik per skaitymą, bet ir per prak­t­inį patyrimą patyrinėti savo kūry­binę upę bei kitus psichikos ir sie­los aspek­tus, kviečiu daly­vau­ti etnoter­ap­ini­u­ose užsiėmimu­ose arba kon­sul­tuo­tis indi­vid­u­ali­ai.

Psi­chologė Austė­ja Agni­etė Čepulienė | Dau­giau infor­ma­ci­jos www.cepuliene.lt ir www.facebook.com/etnoterapija

Lit­er­atūra

1. Estes, C. P. (2016). Bėgančios su vilka­is. Lauk­inės Mot­ers arche­ti­pas mitu­ose ir pasakose. Vil­nius: Vaga
2. Ock­u­ly, M. D., Richards, R. (2013). Lov­ing or Fear­ing Cre­ativ­i­ty? It’s all in the Def­i­n­i­tion. Neu­ro­Quan­tol­ogy, 11 (2), 256 – 262.
3. Zhang, L., Stern­berg, R. J. (2011). Revis­it­ing the Invest­ment The­o­ry of Cre­ativ­i­ty. Cre­ativ­i­ty Research Jour­nal, 23 (3), 229 – 238.