Esu visiškai viena priešų tarpe

Klausi­mas: Svei­ki, norėči­au išgirsti nuomonę, apie tai kas įvyko pas­taruo­ju metu mano gyven­ime. Tai gana pai­ni ir skau­di istori­ja. Šiuo metu į tai žvel­giu paprasči­au, nes jau praradau viltį, kad visa tai liau­sis. Tai­gi: Turiu (na tik­sli­au turė­jau) vaik­iną. Su juo drau­gavome 5 metus, bet mūsų san­tyki­ai visuomet buvo nelengvi, nes mes esame labai skirtin­gi žmonės (dabar jau tai supran­tu). Nuo­lat bar­davomės dėl smulk­menų, taip pat buvo ir rimtes­nių priežasčių. Esmė tame, kad nesug­e­be­jome vien­as kito vert­in­ti. Aš esu tikrai sunkaus charak­te­rio žmo­gus, mane papras­ta sunerv­in­ti, gal­būt dėl išgyven­imų šeimo­je tapau tokia nervin­ga. Žodžiu mane erzin­da­vo jo manieros, jo kal­bos, jo visas elgesys, o jis toks žmo­gus, kuris į visa tai nekreip­ia dėme­sio. Tai­gi po 5 metų aš vieną dieną supratau, jog mūsų san­tyki­ai toli­au tęstis nebe­gali, nes tai tėra laiko švaisty­mas ir nervų gadin­i­mas. Tai suprasti padėjo žmo­gus atsir­adęs mano gyven­ime labai netikė­tai: mano drau­gas buvo išvykęs į užsienį, o aš likau Lietu­vo­je, pas jį išvyk­ti turė­jau tik po 2 mėne­sių. Tai­gi dien­as leis­davau viena, vieną dieną išvaži­avau pas seserį, mes vaikšt­inėjome parke ir mane užkalbi­no tas nepažįs­ta­ma­sis. Nežin­au kodėl, bet jam paprašius mano nume­rio aš jam jį davi­au. Taip mes pradėjome ben­drauti. Susi­tik­inėti. Savo drau­gui melu­o­davau, kad vis keli­au­ju pas seserį, tai jau įrody­mas, kad su drau­gu vien­as kito nev­ertin­ome… Tai ne pir­mas kar­tas, kai taip elgemės. Arba jis mane apgaud­inė­ja arba aš jį. Bet vėl susi­taikome ir gyve­name toli­au toje ruti­no­je negalvo­da­mi, kad nesame laimin­gi. Grįž­tu prie to nepažįs­ta­mo­jo, jis man atrodė toks tob­u­las, protin­gas geras , išk­lau­san­tis, su juo jauči­ausi labai laimin­ga, nors jis už mane buvo vyres­nis 12 metų. Mes susi­tik­inėjome labai neil­gai ir aš pagali­au išvykau pas draugą į užsienį , ten būdama jutau, kad jis manęs visiškai nebedom­i­na, kad nebeno­riu būti šalia jo. Į mintis sug­rįžo visos nuoskau­dos… Aš jam pasaki­au, kad jo nebe­myliu ir noriu skir­tis. Taip pat papasako­jau apie tą nepažįs­tamąjį. Kadan­gi jis toks žmo­gus, kuris neno­riu matyti realy­bės, jis mane išk­lausė ir gyveno toli­au lyg niekur nieko (mes neturėjome pasirinki­mo, turėjome gyven­ti kar­tu nors ir buvome išsiskyrę). Mes dirbame kar­tu , todėl darėsi vis sunki­au ir dirbti ir gyven­ti kar­tu.
Nuo mano atvaži­av­i­mo į užsienį jauči­au iš vieno vyro ypat­ingą dėmesį. Jis uži­ma neeilines pareigas mūsų darbe. Aš jam visuomet jauči­au sim­pati­ją. Taip pamažu viskas išsiru­tulio­jo į kai ką šilči­au nei sim­pati­ją. Trumpai pasak­ius mes pradėjome slap­ta susi­tik­inėti. Slap­ta, nes jis turi šeimą, nors ir byrančią, bet šeimą. Jis taip pat už mane vyres­nis (11 metų) . Ir štai prasidėjo didelės prob­le­mos. Viskas išaiškėjo mano buvu­si­a­jam. Jis elgėsi taip lyg vis dar buči­au jo nuosavy­bė. Pradėjo sek­ti kiekvieną mano žingsnį, rašinėti skam­binėti. Kai parei­davau namo rėk­da­vo ant manęs, grasin­da­vo, gali­au­si­ai kelis kar­tus pakėlė ranką prieš mane. Aš leng­vai paveikia­ma ir į visa tai nežiūrė­jau taip baisi­ai , nes vis kar­to­jau sau, kad jam skaudu, todėl taip elgiasi, bet kai išdrį­so man­i­mi sek­su­ali­ai pasin­au­doti, tada din­go viskas ką bejauči­au jam.. Iš tiesų net pyk­tis din­go.. Visiškai nieko jam neju­tau, nenorė­jau matyti ir tiek.. Tuo metu mano galvo­je buvo tik žmo­gus su kuri­uo susi­tik­inė­jau. Bet gali­au­si­ai ir jis nuo manęs nusisuko. Likau viena. Buvęs drau­gas apšmeižė mane visų akyse, prikalbėjo ir žmogui su kuri­uo susi­tik­inė­jau visko apie mane. O aš niekam nesaki­au kaip jis su man­i­mi pasiel­gė. Nieko nesaki­au ir iki šiol niekas neži­no. Nežin­au kodėl aš jo dar gail­i­u­osi. Turiu gal­imy­bę jį iškraustyti į kitą namą, bet jis kitoj kiemo pusė­je . Dabar gyvenu su juo vien­ame kam­bary­je bet atskirose lovose. Su mumis dar gyve­na jo bro­lis su drauge . Bro­lio draugė spe­ciali­ai mėgi­na man „įkąsti” . Nesikal­ba su man­i­mi. Pyk­s­ta, nors tikrai neturi už ką. Ji su visu tuo nei trupučiu nesusi­jusi. Bet ji yra toks tuščias žmo­gus mano akimis, kad nematau pras­mės jai kažką sakyti. Tikrai man nejauku čia gyven­ti, bet pri­valau iškęsti dar 3 mėne­sius. Tiesiog tokia situaci­ja , kad geri­au priešus laikyti arči­au savęs. Turiu ben­dradar­bę, kuri su man­i­mi kalbasi apie tai, bet aki­vaizdži­ai nepalaiko dėl to vyro, su kuri­uo susi­tik­inė­jau. Su juo dar susir­ašinėju, nes mes tiesiog nutraukėm susi­tik­inėjimus, bet nesusipykom. Jis nuo­lat atvyk­s­ta į dar­bą pas mane, nes jo tokios parei­gos. Todėl noriu, kad bent jau nesipykči­au su juo… Iš tiesų gal sudėtin­ga suprasti visa tai, nes man pači­ai viskas labai painu… Net pati nežin­au kaip jauči­u­osi. Gal tai mane užgrūdins gyven­ime, nes esu visiškai viena priešų tarpe.
Noriu išgirsti nuomonę kaip visa tai atro­do iš šalies iš žmo­gaus, kuris nei vieno šios istori­jos veikėjo nepažįs­ta. Nežin­au kaip man elgtis toli­au. Gal­būt aš kalta dėl visos šitos paini­avos, nes buvau savanaudė. Noriu išgirsti prot­ingų žodžių. Iš anksto Dėko­ju už atsakymą .

Lina (var­das pakeis­tas)

Atsaky­mas:

Ačiū Tau už laišką. Jame išties daug įvairi­ausių minčių, jaus­mų bei detal­ių. Per­skaiči­au jį kelis kar­tus ir pamėgin­au kiek gal­i­ma labi­au  įsi­gyven­ti į Tavo pasako­jimą. Nors ir rašai, kad esi viena, žinok – ne vieniša. Panašių istori­jų yra išties nemažai šiais laikais.

Žmonės daž­nai išvyk­s­ta į sve­timą šalį ieškoti laimės, uždar­biau­ti ir atsiduria toli nuo artimųjų, kur nėra draugų, sve­ti­ma kal­ba, aplin­ka, kultūra, įstaty­mai… Ir tada, paradok­salu, gal būt net labi­au civ­i­lizuo­to­je šaly­je pasi­jun­ti it negyve­n­amo­je salo­je, kur nebėra jok­ių taisyk­lių, kur kiekvien­as už save, kur kar­tais tiesiog dings­ta gėda ar apkalbų baimė, tad pasireiškia visi įmano­mi ir neį­mano­mi vel­ni­ai, kurie buvo stropi­ai užrak­in­ti po spy­na, gyvenant namų aplinko­je.

Tavo atve­ju dar yra 5 metų priešis­torė. Pen­ki metai įvairi­ausių patirčių, ben­dras gyven­i­mas, kuri­ame nesi­jautei laimin­ga. Kiek supran­tu, tuose san­tyk­i­u­ose tau ir trūko viso to, ką vėli­au mini atradus atsi­tik­ti­nai: protin­gas, geras, išk­lau­san­tis…

Kuo labi­au nuvilianti, nuo­bo­di, frus­truo­jan­ti kas­di­eny­bė, tuo labi­au gali stiprėti nau­jų roman­ti­nių san­tyk­ių sureikšmin­i­mas, noras ar paieš­ka. Apie visa tai dau­giau rasi straip­sny­je „Neištikimy­bė“.

Kalbant fizikos ter­mi­nais, kuo dides­nis „minusas“ – tuo stipres­nis mag­ne­tiz­mas ir trau­ka, siekis tą trūkumą kom­pen­suoti veržiantis „pliu­so“, priešin­go poli­aus link. Tad atro­do, kad tiek viena, tiek kita tavo roman­ti­nė intri­ga yra visai supran­ta­mos, dės­nin­gos. Nem­anau, kad turė­tumei jaustis kalta prieš žmogų kuris tavęs nesupra­to, nejautė, tad išties ir nepaži­no­jo, kas reikštų ir nemylėjo, nes mylėti gali išties tik tą, ką pažįsti… Bet tada kyla klausi­mas, kam su tok­iu netinka­mu sau žmogu­mi prasidė­jai, tiek ilgai išbu­vai, jam melavai, gyveni toli­au vien­ame kam­bary­je?

Apskri­tai visa nupasako­ta situaci­ja kažkuo prim­inė tuos realy­bės šou, kur žmonės sug­rūsti į vieną dėžę kiau­rą parą ste­bi­mi kamerų kovo­ja dėl kažkokio vertin­go pri­zo. Kar­tu mie­ga, val­go ir draskosi. Ir kuo didesni kon­flik­tai, tuo didesni TV reitin­gai. Išties tokia social­inė lab­o­ra­tori­ja tur­būt pui­ki vieta užsi­grūd­in­ti, siekiant tik­slo priešų tarpe, ką rašai įžvel­gianti ir savo situaci­jo­je. Tok­ių šou dalyvi­ams, tai pui­ki pro­ga išgarsėti, o jei dar kažkas kažką išprievar­tautų ir dar kok­iu nors orig­i­nal­iu būdų, tai tur­būt retransli­uo­jan­ti tech­ni­ka tiesiog išsi­ly­ditų nuo perkrovos ir žiūrovų reak­ci­jų… Kaip ten bebūtų, nejučia kyla klausi­mas, „o kokio pri­zo sie­ki tu?” kęs­dama vis­us tuos sum­inė­tus sunku­mus ir negan­das.

Laiške užsi­meni „Gal­būt aš kalta dėl visos šitos paini­avos, nes buvau savanaudė“. Ryškė­ja toks aki­vaiz­dus prieš­tar­avi­mas. Vidu­je ilgiesi meilės, artu­mo, supra­ti­mo, šilu­mos, o gyven­ime sie­ki kažkok­ių prak­tiškų, savanaudiškų, prag­ma­tinių tik­slų. Gyveni su nemylimu žmogu­mi, įsimylėjusi – tai nubrau­ki ir išvyk­sti į užsienį, išprievar­tau­ta ir toli­au gyveni kar­tu, nes „geri­au priešus laikyti arči­au savęs“ ir t.t.

Vadovau­damasi vien tik prag­ma­tini­ais tik­slais ir ignoruo­dama savo asmeny­bės por­eik­ius išties sumo­ki gan didelę kainą, žlug­dai save kaip asmeny­bę, darai save nelaim­ingą, nelei­di sau augti, patiri vien­atvę…

Siek­dama tik prak­tinių tik­slų gyven­ime ir užmez­gi tik prag­matiškus, sudaik­t­in­tus, nuas­menin­tus, tuščius san­tyk­ius su aplink­ini­ais, čia ir nėra ko tikėtis supra­ti­mo, užuo­jau­tos ar meilės. Atmink, jog visi esame savo liki­mo kalvi­ai ir tai ką patiri­ame kyla iš to kok­ie esame.

Bet kok­iu atve­ju, joki­ais argu­men­tais negal­i­ma pateis­in­ti prievar­tavi­mo ar kitokio smur­to prieš kitą žmogų. Manyči­au būtų protin­ga, jei gali, išsikelti iš to namo kuo greiči­au, atsiskir­ti nuo tų žmonių ir esant gal­imy­bei kreip­tis drąsi­ai pagal­bos į vietos poli­ci­ją dėl išprievar­tavi­mo, fizinio smur­to ar grasin­imų.

Žmonės daž­ni­ai smur­tau­ja tada, kai nujaučia, kad liks nenubausti, tad tavo nuo­laidu­mas iš esmės gal būt ir skati­na tą smurtą prieš tave. Juk kol gyveni drauge, vien­am kam­bary­je, situaci­ja išlieka labai pai­ni, leng­vai gal­i­ma teigti, kad esi draugė/sugyventinė ir prievar­tau­ti tave, skri­austi ir žem­inti vos ne kas­di­en ir kas teisus/neteisus išsi­aišk­in­ti gali būti gana sudėtin­ga. O kam to reikia?

Dar syk dėko­ju Tau, kad mums parašei. Man­au pasiel­gei labai teisin­gai. Jei turi gal­imy­bę, rekomen­duo­ju kreip­tis psi­chologinės pagal­bos reali­ai ar inter­ne­tu. Taip gali ben­drauti, kad ir kas­di­en (psyvirtual.lt). Tai padės lengvi­au susior­i­en­tuoti situaci­jo­je, atsispir­ti ir sustiprėti psi­chologiškai, pasi­jausti gal būt kiek maži­au vienišai.

Linkiu Tau stipry­bės.
Edvar­das Šid­lauskas | psichika.eu