Gyvenu čia ir dabar
„Kaip susitelkti ir visapusiškai išgyventi esamąjį momentą mokina Mindfulness metodika. Nereikia laukti to „šviesesnio rytojaus“ – galima pilnavertiškai gyventi jau šiandien“, teigia Laura Sriubiškienė, „Moters mokyklos“ įkūrėja.
Kas yra mindfulness metodika?
Mindfulness (lietuviškai-dėmesingas įsisąmoninimas) – dėmesys sutelkiamas į dabarties akimirką ir tai, ką šiuo metu patiriame. Jos efektyvumas pagrįstas daugeliu mokslinių tyrimų ir yra visiškai įrodytas.
Mindfulness pratybos taikomos įvairiuose srityse – mažinant nerimą, stresą, tiesiog gerinant žmonių gyvenimo kokybę. Ši gana paprasta, tačiau nuoseklių ir ilgalaikių pastangų reikalaujanti praktika padeda pagerinti santykius tiek su savimi, tiek su kitais žmonėmis, moko kantrybės ir disciplinos, padeda nepaskęsti emocijų bangose.
Kuo mindfulness metodas išsiskiria iš kitų psichoterapijos krypčių?
Čia svarbiausia – procesas, vykstantis čia ir dabar, kaip žmogus šiuo metu reaguoja į dabartinę situaciją. Pavyzdžiui, jeigu dabar, rašydama šį straipsnį, kartu treniruočiau savo mindfulness gebėjimus, stebėčiau, kaip sėdžiu, ką jaučiu, kai pirštai liečia klaviatūrą, kokius jausmus ir mintis man sukelia rašomi žodžiai, kaip jie randasi ekrane vienas po kito, kaip ūžia už lango mašinos ir kaip kvepia mano žolelių arbata. Kuo labiau atkreipiu dėmesį į visą tai, ką dabar rašau, jaučiu, galvoju, užuodžiu, matau, tuo sodresnis ir turtingesnis tampa dabarties momentas, o laikas tarsi sustoja ir išnyksta, nes galvoju nei apie praeitį, nei apie ateitį, o apie tai, kas vyksta dabar.
Ar paprastam žmogui tai reikalinga?
Taip. Tai reikalinga tam, kad gyventume ir jaustume viską, ką darome, visas spalvas, kvapus, džiaugsmą ir pasitenkinimą gyvenimu. Apskritai, laukti ko nors ateityje yra tiesiog kvaila.
Juk dažniausiai savo tikslus atidedame ateičiai tikėdamiesi, kad kada nors juos įgyvendinti bus lengviau nei dabar. Tačiau iš kur žinoti, kad būtent ne dabar yra pats geriausias metas? Nes ateities, kaip tokios, paprasčiausiai nėra – ją reikia kurti ir modeliuoti, bet tik ne jos laukti. Laukimas gimdo kančią, nes tu nepasirengęs kitiems variantams. O juk visa kas tavo gyvenime gali tekėti laisvu maršrutu, bet perspektyvoje – tau geriausiu.
Kodėl tiek daug žmonių atidėlioja savo gyvenimą?
Žmonės, atidėliojantys gyvenimą vėlesniam laikui, skirstomi į keletą kategorijų.
• Pirmoji – tai tie, kurie tiksliai žino, kokios ateities trokšta, ir fanatiškai siekia savo tikslo nepastebėdami nieko, kas šiuo metu vyksta aplink juos. Pavyzdžiui, darboholikas. Visiškai užsiciklinęs ties savo karjera jis neleidžia sau pailsėti, neretai atsisako asmeninio gyvenimo ir draugų. Jam atrodo, kad atsipalaiduoti galės tik pasiekęs savo tikslo, o jau tada jo gyvenime atsiras viskas.
• Antrasis žmonių tipas – tai tie, kurie visiškai susikoncentruoja ties svetimų tikslų siekimu, o savuosius atidėlioja neribotam laikui. Pavyzdžiui, moteris gali apsispręsti, kad savo išvaizda ir gyvenimo kokybės gerinimu užsiims tik tada, kai vaikai paaugs. O jau kai paaugs – tada ji ir karjerą spės padaryti, ir save palepins. Arba moteris nelaimingoje santuokoje: ji negali mesti vyro, nes bijo, kad be jos jis neišgyvens. Taigi laukia, kol jis susiras geresnį darbą, „atsistos ant kojų“. Jos rezultatas – negebėjimas prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą. Daug paprasčiau gyventi kitų žmonių svajonėmis ir tikslais.
• Trečiasis tipas žmonių nuolat laukia stebuklo. Jie dirba darbe, kurį laiko tik tarpine stotele prieš malonesnę ir įdomesnę veiklą. O jau kai turės „tą“ darbą, tada ir pagyvens iš tikrųjų!
Kaip sužinoti kad gyvenu ne šia diena?
Jei dažnai save guodžiate panašiais žodžiais: „Reikia pakentėti vardan savo tikslo“, „Dabar sunku – bet juk ateityje tikrai bus geriau“; esate itin taupus, kaupiate daiktus; gyvenate „ne su tuo žmogumi“, dirbate „ne tame darbe“, nuolat ketinate ištrūkti iš šio rato, bet vis kas nors sutrukdo; atsisakote poilsio, miego, malonumų dėl pinigų, darbo. Arba, tiksliau, aukojatės dėl pinigų už kuriuos nusipirksite sau poilsį, linksmybes ir įdomią veiklą; Jums sunku reikšti savo emocijas.
Dėl kokių priežasčių lietuviai dažniausiai nori įsisavinti Mindfulneso metodika? Arba ką padeda suprasti Mindfulness motodika?
Mindfulness praktikoje yra labai svarbus momentas – mokintis niekaip nevertinti to, ką matome, girdime, jaučiame. Nesvarstome, ar tai gerai, ar blogai, ar mums patinka, ar ne, ar mums padeda siekti kokių nors tikslų, ar priešingai – trukdo. Tiesiog būnam ir pajaučiam bei įsisąmoninam kuo daugiau šio buvimo aspektų. Tai tikrai nėra lengva. Ir kai praktikuodamiesi pastebime, kad nepaisant gerų norų nuolat automatiškai vertiname, ar kažką darome gerai ar blogai, ar kažkas mums patinka, ar ne, gali kilti mintis, kad nieko neišeina, ir apimti noras mesti šį užsiėmimą.
Ši praktika pradeda suprasti, kad kiekviena emocija ir mintis, net jeigu tai didelis skausmas ir mintis jog niekada nebus geriau, ateina ir praeina, o mes patys liekame. Todėl mintis ”man nieko neišeina”, irgi yra tik mintis, kurią įsivardiję galime toliau stebėti dabarties momentą.
Labai svarbus pratybų elementas – dėmesingai įsitraukti į kasdienius užsiėmimus – valgymą, prausimąsi, dantų valymą, grindų plovimą, vaikščiojimą.
Kaip pajusti mindfulness metodo naudą?
Dabar Mindfulness elementus naudojama įvairiuose mokymuose. Galite išmėginti pratimą, dažniausiai vadinamą tiesiog ”riešuto pratimu”. Jums prireiks vieno riešuto ir maždaug 10 minučių laiko. Įsitaisykite ramioje vietoje, kur niekas jūsų netrukdys, patogiai atsisėskite ir nusiteikite kelioms ramioms minutėms. Paimkite riešutą, pasidėkite ją ant delno ir gerai apžiūrėkite. Patyrinėkite jo raukšleles, spalvą ir atspalvius, iš tiesų gerai apžiūrėkite jo formą, pajuskite svorį. Paskui, kai jau būsite gerai apžiūrėję, pauostykite, keletą kartų įkvėpkite jo kvapo ir pajuskite jo keliamus pojūčius. Galiausiai įsidėkite į burną, tačiau kol kas nekramtykite. Pajuskite, kaip išsiskiria seilės, kaip kyla noras kramtyti ir ryti. Skirkite kiekviena iš šių žingsnelių pakankamai laiko, nėra reikalo skubėti. Paskui perkąskite riešutą ir leiskite jo skoniui pasklisti po burną. Stebėkite, kokius skonio pojūčius gali sukelti. Tuomet lėtai ir sąmoningai nurykite ir stebėkite, kokie pojūčiai lieka burnoje ir kaip jūsų kūnas tampa vienu riešutu sunkesnis. Šis paprastas pratimas gali padėti atkreipti dėmesį į pojūčius, su kuriais susiduriame kasdien, tačiau kartu jų tarsi nepastebime.
Parengė
Įvertinkite straipsnį
