Priekabiavimas elektroninėje erdvėje – grėsminga problema. Tema labai aktuali. Mobilieji telefonai, asmeniniai kompiuteriai tapo neatskiriama mūsų kasdienybės dalimi.
„Pasaulis keičiasi, ir mes privalome keistis kartu su juo arba bent pasiruošti tokiems pokyčiams“ – tokia citata Briuselyje prasidėjo dviejų dienų seminaras mokytojams „Priekabiavimas elektroninėje erdvėje“ (Cyber – harassment), kurį suorganizavo ETUCE (Europos profesinių sąjungų švietimo komitetas). Tema labai aktuali, juolab kad didelė dalis visuomenės, įskaitant ir pradinių klasių mokinius, yra naujųjų elektroninių technologijų naudotojai. Mobilieji telefonai, asmeniniai kompiuteriai tapo neatskiriama mūsų kasdienybės dalimi. Kartu visa tai kelia nemažai problemų. Ar Lietuvos švietimą kuruojančios įstaigos, mokyklos, mokytojai bei mokinių tėvai buvo pasiruošę tokiam informacinių technologijų progresui?
Kokia situacija yra dabar ir ką daryti toliau, kad internetas netaptų priešu, išliktų žinių šaltiniu, korektiško bendravimo, informacijos pasikeitimo erdve? Rumunijos mokytojai dar neturi skaudžios nusikalstamo elgesio elektroninėje erdvėje patirties, nes tik nedidelė moksleivių dalis turi kompiuterius namuose. Tuo tarpu Lietuvoje apie 35 % jaunimo tvirtina patyrę patyčias internete. Seminaro dalyviai Kipro atstovai stebėjosi, kad Lietuvos mokiniai pamokose gali naudotis telefonais ir nėra jokių tai reglamentuojančių teisės aktų.
Lietuvoje kiekvieno mokytojo asmeninis reikalas, kaip jis pasielgs būdamas filmuojamas pamokos metu ar kaip apgins savo mokinius nuo bendraklasių įžeidžiamų telefoninių žinučių. Kur kreiptis, ką daryti, kad iš pirmo žvilgsnio nekalti pokštai netaptų skaudžia patirtimi? Guodžia nebent mintis, kad ir pas mus vasario 9 d. paminėta saugaus interneto diena, buvo išleisti lankstinukai tėvams apie vaikų saugumą internete, sukurtas tinklalapis Realiame gyvenime įpratome susidoroti su iškylančiomis problemomis, o elektroninėje erdvėje? Ar mes tokie patys visada, kai esame matomi? Paskaitę suaugusiųjų komentarus internete, daugeliu atvejų turėtume pripažinti, kad mūsų šalyje situacija virtualaus priekabiavimo atžvilgiu, deja, labai sudėtinga.
Minėtame seminare aktualiomis problemomis dalijosi Europos šalių profesinių sąjungų lyderiai, atstovavę šimtams tūkstančių mokytojų. Klausant jų galvoje mintys sukosi ne apie mokytojus, o apie mūsų vaikus, auklėtinius, kurie valandų valandas praleidžia prie kompiuterio naršydami įvairiuose portaluose, rašydami komentarus, bendraudami Skype, kurdami blog’us. Mano manymu, daugelis paauglių ir jaunuolių šios srities gebėjimais aplenkė savo tėvus ir mokytojus.
Tik kyla klausimas – ar kas nors mokė vaikus ir paauglius elgtis virtualioje erdvėje? Kur kreiptis, kai bendravimo etiketo ribos peržengiamos, kokia atsakomybė už tai gresia piktavaliams? Į panašaus pobūdžio klausimus turėsime atsakyti mes, suaugusieji, Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai, teisėsaugos pareigūnai, vaikų tėveliai, pradėję labiau domėtis savo atžalų laisvalaikiu prie kompiuterio bei sms žinučių turiniu, ir, be abejo, švietimo įstaigų bendruomenės.
Asta Juknienė, Elektrėnų savivaldybės švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė
www.svietimoprofsajunga.lt
Įvertinkite straipsnį
Viršutinis paveiksliukas: © Emiliano Cicero
