Savo noru pradėjau dirbti mergaite už pinigus, nebepasitikiu niekuo

Klausimas

Svei­ki. Turiu man­au šiek tiek netradicinę prob­lemą… Man 21 metai, šiuo metu gyvenu su drau­gu užsieny­je. Prob­le­ma ta, kad nuo 18 metų pradė­jau dirbti mer­gaite už pini­gus. Niekieno nev­erčia­ma, savo noru. Tiesiog tai gre­iti ir nesunki­ai uždirba­mi pini­gai, o ir vyrų nebi­jau, nežin­au kodėl, bet man visiškai tas pats „su kuo, kur ir kaip”. Tur­būt čia taip pat psi­chologinė prob­le­ma… Tai­gi per tuos 3 metus tikrai nemažai „mėš­lo” pamači­au žmonių gyven­imu­ose… O prob­le­ma dabar ta, kad netik­iu vyrais, neno­riu vaikų, neno­riu šeimos, nep­a­sitik­iu niekuo šiam pasauly­je… O juk dar man viskas prieš akis, o aš jau nieko nebeno­riu. Meilė? Net šitas žodis man neke­lia jok­iu jaus­mų, tik nusivylimą, nežin­au kodėl… O pati supran­tu ir matau, kaip stipri­ai mano drau­gas myli mane, sten­giasi dėl manęs, o aš nesą­moningai vis stengiu­osi prie ko prik­ibt jo elgesy­je, nes jis vyras… Pati nesupran­tu, kodėl taip elgiu­osi. Šaipausi iš draugių, kurios tiki savo vyrais, meile ir panaši­ai… Pati sau tapau kažkokia gru­bi ir atžari. Kažkur din­go tas jaun­ystes grožis ir šviesa, jeigu jis išvis buvo… Pradė­jau gert, nes tada jauči­u­osi geri­au. Ban­dau dirbt nor­mal­ius dar­bus, bet ilgai neiškenčiu, vis traukia prie pros­ti­tu­ci­jos sug­rįžt… Kad vaiz­das būtų aiškes­nis, tai pasaky­siu kad nesu apsilei­dus „valkata”. Esu graži mergina, rūpin­u­osi sav­im, kar­tais net per daug. Viską akcen­tuo­ju savo išore, nes gražus įpakav­i­mas pri­traukia dau­giau klien­tų. Ironiš­ka, bet daž­ni­au­si­ai ir jauči­u­osi kaip bliz­gan­ti dovanų dėžutė tuščiu vidum. Kažkas sunaiki­no mano vidų, o gal aš pati, nežin­au. Bijau rodyt savo jaus­mus, nes bijau, kad mane įskaudins ir palauš. Labai prašau, patarkite, ką daryt, nes dar jau­na esu, noriu turėt gražią jaun­ys­tę ir tikėt ateitim… Neturiu su kuo apie tai pasikalbeti… Mar­go.

Atsakymas

Svei­ka, Mar­go. Ačiū, kad mums parašei – dabar jau turėsi su kuo pasikalbėti. Tiesa, šis mūsų pokalbis netiesiogi­nis, bet tai jau yra pradžia.

Kiek paradok­salu, kad į tavo laišką atsako psi­cholo­gas vyras: juk Tu rašai apie nusivylimą visais vyrais ir netikėjimą jais… Tači­au vil­i­u­osi, kad mano atsaky­mas leis bent kiek pralaužti Tavo karčios patir­ties įtakotų įsi­tikin­imų lukštą ir pamatyti, jog būna įvair­ių žmonių. Kaip spalvų paletė­je nėra tik juo­da ir bal­ta spalvos, o yra dau­gy­bė kitų gražių spalvų, – taip ir žmonės būna įvairūs ir skirtin­gi.

Tavo laiške paju­tau dau­gy­bę negatyvių, tar­pusavy­je sum­išusių jaus­mų: nusivylimą, vien­atvę, savęs smerkimą, pasime­timą. Tie jaus­mai tok­ie skaus­min­gi ir stiprūs, kad ten­ka juos slop­in­ti alko­holiu. Bet paju­tau ir stipry­bę, ir viltį… Nors „gyven­i­mo mėšlas“, kaip Tu rašai, lėmė, kad nus­to­jai pasitikėti žmonėmis, vis­gi radai savy­je stipry­bės ir išdrį­sai pasitikėti nepažįs­ta­mu psichologu/e, išdrį­sai nepabi­joti gal­imo žmonių pas­merki­mo ir atvi­rai rašai apie savo gyven­imą. Tai rodo, kad esi stiprus žmo­gus ir gali kreip­ti savo gyven­imą ta kryp­ti­mi, kokia tik panorėsi.

Tiesa, Tu rašai, kad nieko nebenori. Ir vis tik nori: gražios jaun­ys­tės ir tikėji­mo ateiti­mi; – juk tai Tavo žodži­ai. Aš jais tik­iu, nes jei nieko nenorė­tum ir netikė­tum, kad kažkas gali pasikeisti, nebū­tum parašiusi mums laiško. Ir Tu gali tai pasiek­ti.

Visa, ko Tu nori, ko Tu tikiesi, slypi Tavy­je. Laisvė, laimė, sie­los ramy­bė – viskas, ko mes sieki­ame ir dar dau­giau – slypi mumyse, tik tereikia tai atrasti. Kai ryte atsis­to­jame prieš vei­drodį, svar­biau­sias dalykas, kurį jame pam­atome, yra mūsų mintys. Tik nuo jų prik­lau­so, ar matome save gražius, laimin­gus, atsi­palai­davu­sius, ar įsitem­pu­sius, užgui­tus, nusivylusius…Tai mes priverči­ame save jaustis blo­gai – ar priešin­gai, dži­augtis gyven­imu.

Nors rašai, jog jau­tiesi kaip bliz­gan­ti dovanų dėžutė tuščiu vidu­mi, tači­au gre­ta rašai bijan­ti par­o­dyti savo jaus­mus. Reiškia, jaus­mai yra, jie yra tavo vidus, reiškia – nesi tuščia. Ir Tu tai žinai, tik nelei­di to žinoti kitiems. Nes niekam nieka­da Tavo vidus ir nerūpėjo – tik „bliz­gan­ti“ išorė. Toji išorė, kuri lei­do nepatir­ti skur­do ir kuria tiek žmonių nau­do­josi.

Bet žmo­gus juk sudary­tas ne tik iš bliz­gančios išorės. Didži­ausią jo dalį sudaro vidus: mintys, jaus­mai ir ver­ty­bės. Ir visa­da norisi tuo vidu­mi su kažkuo pasi­dal­in­ti. Ir kai tai padarai – nebe­si­jau­ti vienišu ir apleis­tu, nebe­si­jau­ti tuščiu ir nebereikia skaus­mo malšin­ti alko­holiu, nes supran­ti, kad pasaulis sukur­tas taip, jog jame dau­giau gerų dalykų, negu blogų.

Nuo ko pradėti? Nuo supra­ti­mo, kad mes patys sukuri­ame savo kalėjimus ir esame vien­in­teliai, gal­in­tys suteik­ti sau laisvę. Nuo moky­mosi mylėti save – savo vidų, ne tik išorę. Nuo dži­augsmo dovan­oti žmonėms savo vidų – tiems, kurie pasirengę tai pri­imti (pvz., tavo drau­gas).

Psi­cholo­gas
Arū­nas Norkus

Nemokamos psi­chologinės kon­sultaci­jos esantiems užsieny­je: psyvirtual.lt