Kodėl sunku atsisakyti daiktų?
Minimalizmo ir visi kiti tvarkymosi metodai, taip pat interjero kūrimas prasideda atsisakant nereikalingų, nebenaudojamų ir nebedžiuginančių daiktų. Jų atsikratyti siūloma įvairiai: sunešti visus tos pačios rūšies daiktus, pavyzdžiui, drabužius, iš visų kampų į vieną vietą, pasirinkti konkretų kambarį ar namų vietą, kurią norisi susitvarkyti, ir visų pirma išrūšiuoti, kurie daiktai lieka, kuriuos dovanosite ar parduosite ir kuriuos išmesite.
Daiktų atsisakymas gali kelti įvairių neigiamų emocijų, ypač kaltę. Gali būti išskiriami keli kaltės tipai.
Finansinė kaltė
Sakykim, nusipirkote kažką brangaus ir nepanaudojote arba turite tai, kas potencialiai yra vertinga, bet jums nepatinka. Pavyzdžiui, turite daug jums nebetinkamų drabužių, kurie kartu kainuotų visai nemažai; turite nepatinkančių baldų. Jų sunku atsisakyti, nes nenorite švaistyti pinigų. Ką daryti? Vienas iš variantų – kuo realistiškiau įsivertinti daikto kainą ir tai, ar jam atsiras pirkėjas. Galbūt sumokėjote daug, tačiau daiktas jau panaudotas arba pasikeitus laikams nebegeidžiamas. Galbūt jis jau atitarnavo – finansinės išlaidos jau atsipirko. Taip pat galima skirti sau ribotą laiką brangų daiktą iš tikrųjų panaudoti: jei tai drabužis, rasti progą apsirengti, jei baldas – pasistatyti kambaryje. Galiausiai, perleidę daiktą kažkam, kas juo dar džiaugtųsi ir panaudotų, prikeltų antram gyvenimui, jaustumėte mažesnę kaltę, kad iššvaistėte pinigus.
Šeimyninė kaltė
Pavyzdžiui, turite mirusio šeimos nario daiktų. Atrodo, kad negalima jų atsisakyti, kad ir kiek daug jų būtų. Tokiu atveju verta pagalvoti, kuriuos daiktus iš tikrųjų verta pasilikti: kurie daiktai labiausiai primena apie tą žmogų, kurie jums mieliausi, kuriuos panaudodami kaskart prisiminsite ir padėkosite jam mintyse? Šioje situacijoje verta galvoti apie kokybę, o ne kiekybę.
Dovanos kaltė
Gavote statulėlę, rankinę, knygą autoriaus, kurio stiliaus nemėgstate, megztinį, kurio spalvos ar kirpimas jums ne prie širdies. Ar laikote dovanas, kurios jums visiškai nepatinka? Tarsi ir nemandagu jas kažkam atiduoti ar parduoti. Vis dėlto daiktas, kurį jums padovanojo, tapo jūsų ir jūs turite teisę su juo elgtis taip, kaip jums patinka. Be to, galima dovanos kaltės prevencija – išankstinė komunikacija, kas jums patinka, ypač artėjant šventėms; jei iš esmės nenorite gauti daiktų, galite siūlyti patirtines dovanas, kuriomis pasidalinsite su dovanotoju ir pan.
Visuomeninė kaltė
Kartais pasitaiko, kad turime daiktų, kurie mums atrodo nereikalingi, bet iš kitų girdime, kad tai reikia turėti, kad būtume laimingi, namuose privalo būti tas daiktas ir pan. Pavyzdžiui, itin populiaru skelbti kiekvienai moteriai būtinus turėti aksesuarus ar kiekvienam vyrui privalomus daiktus: mažą juodą suknelę, prabangų laikrodį ir t. t. Tiesa ta, kad kiekvienas turi savo gyvenimo kelią ir jam tam tikrų daiktų gali visiškai nereikėti. Todėl spintos būtinybės kiekvienam yra individualios, atsižvelgiant į asmenybę, pomėgius, darbo pobūdį ar gyvenamąją vietą.
Sentimentali kaltė
Kai kurie daiktai, vos paimti į rankas, kelia nostalgiją. Pagalvojus, kad tokio daikto reikėtų atsisakyti, jį paleisti, kyla liūdesys. Tokie daiktai neatrodo kažkuo blogi, priešingai, kelia pozityvias emocijas apie buvusias šventes, renginius, keliones, pirmuosius kartus ir pan. Vis dėlto didelė sentimentalių dalykų sankaupa gali tarsi uždaryti mus praeityje – svarbu ne tik mintyse, bet ir fiziškai namuose palikti vietos būsimiems geriems nutikimams ir įvykiams. Praktinis patarimas – nufotografuoti ar nufilmuoti tuos daiktus ir taip išsaugoti prisiminimus. Įdomu ir tai, kad kartais jokios reikšmės jums neturintis daiktas gali sukelti sentimentalios kaltės jausmus, pavyzdžiui, vyro megztinis, kurio jis nebedėvi ir nuo kurio jums nei šilta, nei šalta, gali staiga sukelti kaltę, jei pagalvojate: „O, šį megztinį jis dėvėjo tada, kai susitikinėjome.“ Nepasiduokite iliuzinei kaltei, to megztinio nei jūs, nei jūsų vyras nenaudos, jis tik prisidės prie daiktų skaičiaus ir potencialios netvarkos.
„Gal dar pravers“ kaltė
Daiktai, kurie saugomi kažkokiems atvejams. Pavyzdžiui, močiutė sakydavo: „vaikeli, turėk šitą pižamą, jei prireiks ligoninėje“, „turėk spintoje juodą švarką, kai reikės eiti į laidotuves“, „neišmesk senų marškinėlių, o jei reikės kada prastų drabužių, nuspręsi persidažyti namus, važiuosi kam padėti kaime“. Tokių „gal dar pravers“ gali būti begalybė, esu girdėjusi net ir tokių: „O jei bus teminis vakarėlis?“ Tokių daiktų panaudojimą reikia įvertinti iš labai praktinės perspektyvos – pirmiausia pagalvoti, kada paskutinį kartą juos naudojote (pavyzdžiui, vyro kostiuminės kelnės spintoje kaba aštuonerius metus, per juos visus kaskart prireikus išsisukdavo su daiktais, kurie labiau tinka ir patinka). Tuomet reikia įvertinti, kokia tikimybė, kad įvyks tas įvykis, kada daiktas „gal dar pravers“. Jei žiūrint realistiškai tikimybė, kad jį panaudosite yra maža, ar tikra verta apsikrauti? Žinoma, jei daiktą panaudojote, esate nusimatę konkrečių ir tikėtinų situacijų, kai jį vėl naudosite, matyt, vertėtų pasilikti.
Tapatumo kaltė
Yra daiktų, kurie tarsi susiję su mūsų asmenybe, ryškiai atspindi tam tikrą svarbią asmenybės dalį. Pavyzdžiui, plaukiko medaliai, kadaise intensyviai studijuotos kalbos paskaitų užrašai, nebenaudojamas muzikos instrumentas. Atrodo, kad, atsisakius kažkurio daikto, tektų atsisakyti savo dalies. Tačiau verta suprasti, kad jei kažko atsisakysite, nepasikeis tai, kas esate.
Psichologiniai netvarkos efektai veikia tarsi užburtas ratas. Kuriame savo netvarką aplink tai, su kuo kovojame: impulsyvumu perkant, baime paleisti prisiminimus, kalte ir viltimi, kad tapsime kitokie.
Būkime realistai
Kaip apsunkiname savo aplinką daiktais, skirtais įsivaizduojamam ir tobulam „aš“, galime apsunkinti save ir troškimu turėti idealią tvarką. Sterili aplinka verčia įsitempti, o dezorganizuota sukelia pralaimėjimo jausmą. Pavasarinis, šventinis ar priepuolinis tvarkymasis prieš atvykstant svečiams gali virsti eiline „dieta“ – net ir po didelio vargo po savaitės ar mėnesio netvarka ir vėl apima namų erdves. Jei nesate dailiojo lankstymo čempionas, vargu ar vakare po darbo skirsite laiko švariems skalbiniams gražiai sulankstyti. Taigi, prieš imantis didžiosios namų tvarkos, verta pagalvoti, ar tikrai sugebėsite ją palaikyti.
Kita vertus, jei kaskart dienos drabužius užmetate ant kėdės prie lovos, jie patys į spintą nenukeliaus. Realistiškas požiūris į tvarkymąsi – tai stebėjimas, ką ir kaip esame įpratę daryti, ir aplinkos koregavimas taip, kad ji kuo labiau padėtų mums palaikyti tokią tvarką, kokios norime. Ką darote užėję pro namų duris? Kur dedate raktus, piniginę, batus? Ar šiems daiktams yra vietos, kur jie turėtų būti? Suorganizuokite lentynėlę ar dėžutę, spintelę, kurioje viskas tilptų ir turėtų savo vietas. Jei tokių vietų nėra arba jos numatytos taip, kad norint jas pasiekti dar reikia įveikti kokias nors kliūtis (eiti į kitą kambarį, kažką išimti, kad galėtumėte įdėti), kasdien tuo nesinaudosite. Jūs neprivalote paversti namų šventove ir joje tarnauti – tvarkyti, tvarkyti, tvarkyti… Galite tiesiog susikurti sistemą, tokias erdves, kuriose jums būtų lengviausia palaikyti įkvepiančią, raminančią ir džiuginančią namų aplinką.
Autorė
Dovilė Petkevičiūtė-Barysienė
Įvertinkite straipsnį
