Neuro dizainas: paprastumo principas
| | | | | | |

Minimalizmas – ne visiems

Netvarka susideda ne tik iš sumestų daiktų krūvos, bet ir iš jų pertekliaus. Šiuo metu itin populiaraus gyvenimo būdo – minimalizmo – šalininkai propaguoja minimalų gyvenimą, kuriame, pavyzdžiui, nėra penkių puodų, jei savo mitybos įpročiams palaikyti jums pakanka vieno. Iš įvairių minimalizmo interpretacijų atsirado ir tvarkymosi metodų, įvairių netvarkos mažinimo būdų. Vienas jų – visą mėnesį kasdien atsisakyti vienu daiktu daugiau nei vakar, pavyzdžiui, pirmąją dieną atsisakyti vieno daikto, antrąją – dviejų ir t. t.

Kitas populiarus metodas – sudėti visus daiktus į dėžes ir atsisakyti ilgiau nei tris ar daugiau mėnesių nenaudojamų daiktų. Siūloma juos parduoti, dovanoti, o nebetinkamus naudoti išmesti. Daug turinio apie tvarkymąsi yra būtent apie daiktų mažinimą. Išbandę šiuos ir panašius metodus žmonės liudija, kad atsisakyti daiktų sunku tik iš pradžių, o paskui iš to kyla vis didesnis pasitenkinimas ir net savotiškas noras atsisakyti dar daugiau. Žinoma, gyvenimas su mažiau daiktų atrodo paprastesnis ir lengvesnis, atsiranda daugiau laiko mėgstamai veiklai vietoj valandų, skirtų daiktų paieškai netvarkingoje aplinkoje. Be to, mažiau išleidžiama pinigų naujiems pirkiniams ar jų saugojimui.

Vis dėlto toks minimalizmas – tikrai ne visiems. Reikia suprasti, kad svarbu apsupti save daiktais, kurie turi vertę, prisideda prie gyvenimo gerovės – dekoratyvus užtiesalas ant sofos sušildo žvarbų žiemos vakarą, o trečia pora akinių nuo saulės džiugina visais metų laikais vos pasirodžius saulei. Garsi tvarkymosi specialistė Marie Kondo pasakojo, kad įsijautusi į daiktų atsisakymą nuolat galvodavo, ką dar išmesti, ko atsikratyti. Ji jautė tikrą aistrą tvarkytis – tvarkė savo, šeimos narių, draugų ir visų norinčiųjų namus, kol vieną kartą… net apalpo. Toje situacijoje kaip žaibas jai nušvito mintis, kad tvarkantis reikia galvoti ne apie tai, ką išmesti, o apie tai, ką pasilikti. Namai, pilni džiaugsmą keliančių daiktų, yra tokie, kuriuose norisi būti.

Autorė

Dovilė Petkevičiūtė-Barysienė
psichologijatau.lt

Įvertinkite straipsnį

0 / 12 Įvertinimas 0

Jūsų įvertinimas:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *