Alkoholis – kaip (ne)mielas kaimynas

Su kaimy­nais, sako­ma, reikia sug­yven­ti. Ir į svečius jų pasikvi­esti. Savait­gal­iui artė­jant nuo­taikos skirtin­gos: „O, savait­galis! Valio, pagali­au atsi­palaid­u­o­siu!“ ir „O, savait­galis… Ir vėl bus vakarėlis…“ Priešu alko­ho­lis tam­pa, jei nutin­ka kas nors trag­iško, o jei nenutin­ka, tai viskas OK.

Gir­tas vairuo­to­jas mirti­nai sužalo­ja žmogų. Kas nors išgėręs savo noru atsisveik­i­na su gyven­imu. Nuskęs­ta maudy­dama­sis. Primuša žmoną. Pri­talžo atsi­tik­t­inį praeivį. Arba tiesiog prisidaro gyven­im­iškų klaidų, kurių paskui blaivia gal­va niekaip nesu­vokia. Aplink­ini­ai pasi­baisi arba tik šypteli: kažkam nepa­sisekė. O socialin­i­u­ose tin­klu­ose prade­da lieti pasiū­ly­mus imtis griežtų sankci­jų ir pik­t­in­tis, kad niekas nieko nedaro. Bet net­gi skaudūs atve­jai aptar­inė­ja­mi vakarėli­u­ose su tau­re ranko­je: tie, kurie var­to­ja „saugiai“, smerkia tuos, kurie var­to­ja „nesaugiai“. Tik štai pir­mu­o­sius nuo antrųjų skiria plonytė riba…

Tiesa, kar­tu su eko­ma­da, veg­e­tarys­tės ir žali­aval­gys­tės ban­gomis atsiri­ta ir dar viena – visiško alko­ho­lio nevar­to­ji­mo. 40-metis ver­slininkas A. gyven­imą pakeitė spon­taniškai: „Prieš keletą metų gyve­nau kaip visi: sunkus dar­bas, o paskui lais­valaikis su linksmy­bėmis ir vakarėli­ais – toki­ais, kad rytais kar­tais neprisi­min­davau, kaip pasieki­au savo lovą… Kažkurį sek­ma­di­enį atsi­bu­dau vien­as: žmona su vaikais neap­siken­tusi mano fes­ti­val­ių išvaži­a­vo pas tėvus. Žvil­gtelė­jau į save vonios vei­drody­je ir nustėrau: tas apšepęs išpurtęs senis – tai aš?!! Pamači­au pagyvenusį, suvar­gusį žmogų su maišais paak­i­u­ose, raukšlė­ta kak­ta ir užt­i­nu­siomis akimis. Tada man buvo 38-eri. Tas vaiz­das sukrėtė ne maži­au nei tuščia žmonos spin­ta… Supratau: viskas, užrišu. Leng­va neb­u­vo, bet tiesiog suvoki­au, kad nebe­turiu jėgų savęs alin­ti. Taip, mano šeima sub­yrėjo, bet aš bent jau tapau kitu žmogu­mi.“ 35-erių vady­bininkė R. atsisveiki­no su alko­holiu po arti­mo žmo­gaus, sir­gu­sio prik­lau­somy­bės liga, mir­ties: „Tada savęs pak­lau­si­au: o aš? Kitus smerk­iu, o pati? Aišku, aplink­ini­ams buvo daug klausimų. Nėščia? Kas nors su sveika­ta? Artimi­ausi žmonės žino, o kitiems neaišk­inu, kas ir kodėl. Turiu gerą pasiteisin­imą – kai kas nors įkyr­i­ai prikim­ba, atsakau: „O jei gerči­au, tai neklaus­tum, kodėl geriu, ar ne?“ Savo pasirinki­mo nesureikšminu: niekas gi netruk­do, pavyzdžiui, per kok­ią prezentaci­ją pakelti tau­rę šam­pano pagal etiketą, o paskui ją kur nors tyli­ai nužaisti. Tiesą sakant, pri­tar­iu daugeliui Andri­aus Tapino minčių – ypač kad alko­ho­lis yra didži­au­sia Lietu­vos prob­le­ma. Kadaise išgėrusi vairavau nak­tį – labai, laaabai lėtai. Ir tai vis tiek buvo viena blo­giausių gyven­i­mo patirčių. Ir jau visiš­ka nesą­monė, kad degal­inė­je negali nusipirk­ti arbatos, bet gali rasti 10 rūšių degt­inės, nes jei yra tos kelios promilės, visa­da kyla pagun­da dar keli­ais punk­tais jas per­lip­ti.“ Kito mūsų hero­jaus istori­ja pri­me­na filmą, kai per kelias akimirkas, kurios išsitem­pia laike, žmo­gus tar­si gim­s­ta iš nau­jo.

Antras šansas

Kažka­da, padėjęs aukš­to­jo mok­slo vady­bos ir rinko­daros spe­cial­is­to diplomą, Min­dau­gas Vidugiris dešimči­ai metų išvaži­a­vo į Air­i­ją. Dirbo įvair­ius dar­bus, paskui ėmėsi savo ver­s­lo, bet šis žlu­go. Vėl sto­josi ant kojų. Kol vien­as įvykis – avar­i­ja – tapo didžiųjų Min­dau­go pokyčių katal­iza­to­ri­u­mi…

Su kokiomis mintimis kadaise išvykote į Air­i­ją?

Dau­gu­ma ten vyko užsidirbti pinigų, o mes su žmona išvaži­avome į nuo­tykį – tai nuo­tyk­ių ir patyrėme. Buvo smagu. Ir žiau­ri­ai sunku. Įsi­darbin­au „McDonald’s“ – po pus­mečio mane iš ten išmetė, nes mėgin­au ieškoti teisy­bės. Paskui dve­jus metus plovi­au auto­mo­bil­ius. Išė­jau, nes nebe­mači­au per­spek­tyvos – pre­ten­davau į vady­bininko vietą, bet manęs atsisakė ir priėmė 18 metų merginą be patir­ties. Tada suma­ni­au imtis auto­mo­bil­ių detal­ių preky­bos ver­s­lo. Įlin­dau į bepro­tiškas sko­las, bet buvo labai įdo­mi patir­tis: supratau, ko ir kaip nereikia dary­ti. Vėl perė­jau dau­gy­bę dar­bų, kol atsidūri­au Lietu­vos ambasado­je: įsi­darbin­au ūkvedžiu.

Įdo­mus viražas.

Žmona daug metų buvo Air­i­jos lietu­vių ben­druomenės pirmininkė, ben­dradar­bia­vo su ambasa­da, turėjo šeš­ta­di­en­inę mokyk­lėlę lietu­vių vaikams – į šį jos užsiėmimą iš pradžių žvel­giau atlaidži­ai: maž­daug, ai, tegul pažaidžia… Na, o ūkvedys buvau pras­tas: labi­au nei žolės pjovi­mas man rūpėjo kiti dar­bai – su mal­on­u­mu orga­nizuo­davau renginius. Gyven­i­mas atrodė puikus, gyven­ome kaip dau­gu­ma: dirbome ir linksmi­nomės, mūsų nes­lėgė prob­le­mos. Ir tada aš patekau į avar­i­ją… Tok­ią, kuri­o­je lik­ti gyvas beveik neturė­jau šan­sų. Miesto gatvėmis lėki­au bepro­tišku greičiu, o paskui gal dvidešimt metrų skri­dau nuo moto­cik­lo. Per tas skry­džio akimirkas, kurios man išsitem­pė iki keli­o­likos min­učių, tikrai pro akis prabė­go visas gyven­i­mas – reali­ai, be jokios baimės suvoki­au, kad išgyven­ti neturiu šan­sų, ir supratau, kad, deja, gyve­nau ne taip, kaip reikėjo.

Kodėl? Dau­gy­bė žmonių po avar­i­jos ar patyrusių sukrė­timą nusipur­to ir gyve­na, kaip gyvenę.

Kai po kažkiek min­učių nebūties atsipeikė­jau ant asfal­to, supratau, kad gavau antrą šan­są. Neaiški­ai pamenu, kaip kėli­ausi, ėjau prie moto­cik­lo, iš kurio beveik nieko neb­u­vo likę, kaip pats kvieči­au poli­ci­ją. Gre­itai pasi­darė aišku: reikia viską keisti. Jauči­au, kad daug kas jau nebe­bus taip, kaip buvo. Parvykome į Lietu­vą per patį krizės įkarštį, iškart susir­adome dar­bus, aš net sie­jau savo ateitį su poli­ti­ka. Grįžus pasirodė (ir dabar taip atro­do), kad Lietu­vo­je viskas labai gerai.

Bet gyven­i­mo būdas juk liko toks pat?

Taip, drau­gai, vakarėli­ai… Per vieną jų ilgai šnekė­jausi su viena drauge, veg­etare, nes buvau nusiteikęs iš jos pasišaipyti. O viskas baigėsi tuo, kad atsisaki­au mėsos. Žmona pažiūrėjo kaip į trenk­tą, kai praneši­au: „Jūs su vaiku – kaip norit, bet aš nebe­val­gy­siu…“ Paju­tau, kad esu atsakingas už tai, ką val­gau, ir neno­riu prisidėti prie nesaikingo var­to­ji­mo. Po metų apskri­tai namie mėsos neliko.

O jei žmo­gus mėsos val­go saikingai, porą kartų per savaitę, kaip gydy­to­jai pataria?.. Ir išge­ria gal saikingai…

Nieko blo­go. Bet stab­dži­ai juk daž­nai neveikia – išgėręs 50 g, geria toli­au…

Jums tada prasidėjo atsisakymų eta­pas?

Taip, po pus­mečio įsto­jau į Sveikuolių sąjungą, bet dar rūki­au ir var­to­jau alko­holį, todėl patyr­i­au didži­ulę gėdą, kai kartą vyk­damas į valdy­bos posėdį nuveži­au para­gau­ti savo gim­to­jo Biržų kraš­to alaus. Niekas man nieko nesakė, bet žiūrėjo taip, kad, atrodė – pras­meg­siu… Cig­a­rečių atsisaki­au po vienos savaitės stovyk­los su sveikuo­li­ais, o vyną bei alų dar pasi­likau… Nieka­da nesaki­au, kad nebeger­siu nuo pir­ma­di­enio ar nuo Nau­jųjų metų, tači­au labai gre­itai supratau keistą dalyką: ne-be-no-riu. Nebeskanu. Net pur­to. Geriu prievar­ta.

Drau­gai tur­būt nelabai supra­to…

Puiki­ai atsi­menu tą pir­mąjį kartą. Buvo gero drau­go gim­ta­di­e­nis vien­ame Vil­ni­aus barų. Kai kas jau žino­jo, kad nebegeriu, kai kas – dar ne. Iš pradžių vaikščio­jau su bokalu sulčių, paskui su tau­re vyn­uogių sulčių, kurios atrodė kaip vynas, – norėjosi išvengti klausimų ir įtik­inėjimų. Žinan­tys merkė akį ir juokėsi: „Tai tu lyg prie che­bros, lyg ne prie che­bros…“ Pamenu tą pojūtį, kai pir­mą kartą iš baro išė­jau blaivus. Buvo antra ar trečia nak­ties, tiesiog ste­bė­jau, kas vyk­s­ta gatvė­je, kaip elgiasi žmonės. Buvę savaime supran­ta­mi dalykai tąsyk atrodė keis­tai. Pamenu įdomų dalyką: gatvė­je stovėjo vien tak­si ir pra­bangūs auto­mo­bil­i­ai. Jok­ių kitok­ių. Vėli­au paaiškėjo, kad dau­gy­bė turt­ingų ir įtak­ingų žmonių Lietu­vo­je nege­ria alko­ho­lio, bet apie tai jie gar­si­ai nekal­ba. Kartą su vienu kelių barų savininku išsišnekė­jau, ir jis pasakė: „Turė­damas tokį ver­slą, pri­valau būti absti­nen­tas, nes per­ne­lyg leng­va nuvaži­uoti į dugną.“

O juk manoma atvirkšči­ai – kad tų, nevar­to­jančių, yra labai labai mažai.

Tai stereoti­pas, ir drįs­tu juo abejoti. Žinote, geri­ančių ir nege­ri­ančių žmonių pasau­li­ai retai susiekia, nes vieni kitiems jie tiesiog neį­domūs. Dar vien­as virs­mas įvyko tada, kai su žmona apsidairėme, kad nebe­turime draugų: likome dviese. Mus senieji drau­gai paprasči­au­si­ai nus­to­jo kvi­esti.

Kodėl?

Blaiv­iomis akimis daug matai… Kar­tais – tai, ko kiti nenori, kad maty­tum.

Tai­gi, tapote vaikš­tančia bėda?

Ir dar kokia! Gry­nas var­gas – ką tiems veg­e­tarams paduoti val­gyti? Ką pasiū­lyti ger­ti? Ir dar vaikai tok­ie patys… Mama tik prieš metus atlyžo ir priėmė mane tokį, koks esu, supra­tusi, kad nebū­siu, kaip ji mane įsi­vaiz­da­vo, poli­tikas ar ver­slininkas su tam­siu kostiu­mu… Kiti smal­si­ai domė­davosi: „Oho, metei? Dar dabar tau labai gerai, ar ne? Pasakok!“ Bet blaivi­am veg­e­tarui yra labai blo­gai! Vyk­s­ta didži­u­li­ai pokyči­ai. Žiau­rūs. Reikia suprasti, kad VISKAS pasikeis: gyven­i­mas nieka­da nebe­bus toks, kaip anksči­au, ir kelio atgal neb­us. Nieka­da niekam nieko nenorė­jau įrodyti ir nesaki­au: „Tu turi nebe­val­gyti mėsos ir nebegerti alko­ho­lio.“ Juk kiekvieno reikalas, ką jis turi dary­ti ir ko ne.

Atsir­a­do kitas ben­drav­i­mo ratas?

Taip, palaip­sniui, per pus­metį. Sportuo­jan­tys, med­i­tuo­jan­tys, daug kuo besidom­intys žmonės. Aš irgi pradė­jau domėtis įvairi­omis dvas­inėmis prak­tikomis, tur­būt tai buvo viso keiti­mosi pasek­mė. Lanki­au dau­gy­bę kursų ir atradau, kas man tin­ka, vasaromis pats ėmi­au orga­nizuoti fes­ti­valį „Mas­ters of Calm“ besidom­intiems savęs tob­u­lin­imu, šįmet į jį susirinko du tūk­stanči­ai žmonių. Jų daug, jie įdomūs, įvairaus amži­aus – su jais ben­drau­damas suvo­ki, kokia koky­biš­ka šal­i­mi tam­pa Lietu­va! Ir nesupran­tu tų, kurie sako, kad čia viskas blo­gai.

Mes, lietuviai, įtampą užgeriame

Dizain­erė Jur­ga Lago dve­jus metus gyve­na jau kitaip – be tos vienos ar dviejų tau­rių vyno vakare. Dau­gy­bę metų sukan­tis menininkų bohe­mo­je tai buvo įpras­ta – taip lei­džia laiką dau­gu­ma jos pažįs­tamų…

Menininkas ir tau­rė vyno – beveik neatskiria­ma?

Ne tik menininkai – taip gyve­na dau­gy­bė žmonių. Tači­au kar­tais įvyk­s­ta pokyčių – iš pradžių galvo­je, paskui ir gyven­ime. Kodėl žmonės atsisako kai kurių dalykų? Todėl, kad kas­di­eny­bę pam­a­to kit­o­mis akimis. Tai, ko anksči­au visai nesureikšmi­nai, kas vir­to įpročiu – tok­iu, kaip dan­tų valy­mas, išvysti kito­je švieso­je. Tu net nesusimąs­tai, pavyzdžiui, kodėl išgeri, nes visi aplinkui tai daro. Na, visi. Mano vyras Lino gyveno kitaip, jis nėra visiškas absti­nen­tas, bet anksči­au man buvo nė motais, kad, tarkim, švenčiant Nau­ju­o­sius metus jam užten­ka dviejų gurkšnių šam­pano – sim­boliškai. Gyve­nau su žmogu­mi, kuris negėrė, bet man tai netrukdė išger­ti.

Lino buvo tol­er­an­tiškas myli­mai žmon­ai?

Absoli­uči­ai. Jis lei­do ir lei­džia man gyven­ti, kaip noriu, be jok­ių pamokymų. Na, o aš neat­sisaky­davau vyno, nes taip gyveno visi mano drau­gai, pažįs­ta­mi ir, sakyči­au, visa Lietu­va. Tači­au prieš dve­jus metus atsi­budusi vieną rytą lipau iš lovos ir užk­li­udži­au pusi­au nugertą vyno butelį. Jis nukri­to, aptaškė sieną, mano suknelę, ant grindų gre­itai išsiliejo raudono­jo vyno balutė. Ir tada tar­si pamači­au save iš šalies: sutrikusi blondinė ir besi­juokiantis jos vyras. Tai buvo lūžio taškas. Tą kas­di­enį savo įpro­tį sept­in­tą vakaro išger­ti dvi tau­res vyno tar­si įvertin­au kitu žvil­gsniu. Kaip tai atro­do mano vyrui? O jeigu atsi­tik­ti­nis žiūrovas pamatytų nufil­muotą tokį vaizdelį? Visai ne cool… Alko­ho­liko butas? Jokia ele­gan­ci­ja tikrai ned­velkia…

Jums, kaip dau­gy­bei žmonių, buvo por­eikis po dar­bo „nuplau­ti dienos rūpesčius“?

Būtent… Jei atsi­palaid­uo­ji tik po dviejų tau­rių vyno, tai nėra gerai. Tai visuo­ti­nis reiškinys Lietu­vo­je. Mes esame alko­ho­likų tau­ta.

Stipri­ai pasaky­ta. Tači­au lietu­vi­ai daž­ni­au­si­ai bado pirš­tais prancūzus, italus, ispanus, graikus, būti­nai pabrėž­da­mi, kad jiems pietūs be vyno – ne pietūs.

Yra didelis skir­tu­mas tarp „ger­ti“ ir „gurkšnoti“ ar „ragau­ti“. Prancūz­i­jo­je, tarkim, nėra uždraus­ta alko­holį var­toti viešose vietose: Paryži­u­je, prie Senos, pil­na piknikų – dau­gy­bė žmonių gražiu oru sėdi su pintinėlėmis ir užkandži­au­ja, išge­ria vyno. Pas mus tai dary­ti draudžia­ma. Ten baudžia­ma už gir­tumą, pas mus – už var­to­jimą. Ten nėra girtų, pas mus – pil­na. Kodėl? Draudimus visa­da norisi sulaužyti. Bent tok­iems žmonėms kaip aš, kurie nepak­enčia, kai jiems kas nors ko nors nelei­džia. Tai­gi, ką daro lietu­vi­ai?

Įsip­i­la alko­ho­lio į kokako­los buteliuką…

Taip, mes labai mėgstame tur­inį per­pilti į kitą for­mą – visomis pras­mėmis. Ir melu­o­jame patys sau. Mūsų val­dantieji irgi taip daro: ne žiūri į esmę, o atsiper­ka draudi­mais. Kiekvien­as pasikeisti gali tik tada, kai pažvel­gs į save kit­o­mis akimis, kaip aš tą įsim­intiną rytą.

Nedaug pažįs­tu tok­ių, kurie sus­totų, tarkim, po pusės tau­rės vyno…

Turime tam priežastį, labai rimtą: mūsų šaly­je ir visų mūsų gyven­ime – labai didelė įtam­pa. Jauči­amės nesaugūs. Tiek gyven­da­mi ano­je sis­te­mo­je, tiek perėję į nau­ją turėjome ger­ti, kad kai ką pamirš­tume, kai ką nus­tum­tume į šalį… Visi Lietu­vo­je nori būti turtin­gi, visko turėti daug, Rytų Euro­pos šalys plėšrios ir negailestin­gos – viskas tik statoma, sveikatos apsau­gos sis­tema tik dabar ima pamažu veik­ti be kyšių, žini­asklai­da mums pasako­ja dau­gy­bę pasakų ir sėk­mės istori­jų, o ir šiaip kol kas šiu­ose kraš­tu­ose dar galio­ja dės­ni­ai „dan­tis už dan­tį“ ir „akis už akį“. Kai nepavyk­s­ta, žmonės jauči­asi, kad gyven­i­mas nenu­sisekė. Ir ką? Reikia išger­ti, kad palengvėtų. Ta įtam­pa ir verčia ieškoti atsi­palai­davi­mo būdų, o greiči­au­sias ir pop­u­liari­au­sias – štai toks. Alko­ho­lis tikrai uži­ma itin svar­bią vietą lietu­vių gyven­ime. Jei ispanai kav­inė­je neras nori­mo vyno, gers kokakolą ir vyno nepasiges, bet lietu­vi­ai jo ieškos, gers kitokį alko­holį, nes tik­slas – apsinešti. Ispanams vynas – mais­to kultūros dalis, lietu­vi­ams – anti­de­pre­san­tas.

Kaip pasikeitė jūsų gyven­i­mas po to įsim­inti­no ryto?

Neta­pau radikalia absti­nente: vakarėli­u­ose gal­iu pavaikšči­oti su tau­re ir ją truputį nuger­ti, bet daž­ni­au pilu­osi vyn­uogių sulčių – puiki­ai gal­iu linksmintis ir taip. Jau turiu vidinius stab­džius ir man nebesinori kas vakarą gurkšnoti vyno.

Kai ko nors gyven­ime nelieka, reikia vaku­umą užpildyti. Kuo užpildėte?

Taip, atei­da­vo 19 valan­da ir tek­da­vo gurkšnoti van­denį… Neb­u­vo leng­va, bet sug­alvo­jau, kuo užpildyti vakarus: su vyru žiūrė­davome fil­mus. Pamatėme dau­gy­bę puik­ių juostų, o dabar tas įpro­tis leisti vakarą su tau­re jau išnyko. Ir kai, tarkim, Paryži­u­je, par­o­do­je, kuri­o­je daly­vavau, mane pavaiši­no vynu, aš jo para­gavau. Būtent para­gavau. Net kitaip nei anksči­au ėmi­au jausti jo skonį.

Psichotereapeutė Lina Vėželienė: „Įtartinai pamirštame alkoholio poveikį psichikai“

Kalbė­da­mi apie maistą ar sportą spe­cial­is­tai pabrėžia, kad visok­ie kraš­tutinu­mai nėra gerai. Apie alko­holį daž­nai sako­ma: „Su saiku – nieko tokio.“ O kas tie „saikingai ir atsakingai“, kurie daž­ni­au­si­ai virs­ta „nesaikingai ir neat­sakingai“?

Var­gu, ar alko­ho­lis lyginti­nas su mais­tu. Nes­var­bu, kad gal­i­ma įsi­gyti mais­to prek­ių par­duo­tu­vėse: alko­ho­lis nėra mais­tas. Todėl jo var­to­ji­mas su saiku ar be saiko jau kelia abejonių. Kam to reikia? Man­au, kad visuomenei sąmon­ingė­jant var­toti alko­holį viešose vietose bus taip pat nekultūringa, kaip ir rūkyti. Ir to aš nevad­inči­au sveiko gyven­i­mo kul­tu ar mada – tiesiog aukštesne kultūra. Kad ir ką teigtų saikingo var­to­ji­mo ar kultūringo gėri­mo šalininkai, alko­ho­lis vis­gi yra priemonė pakeisti savo būseną iš sąmonin­gos į ne tok­ią sąmon­ingą. Nuo­la­ti­nis polinkis patir­ti žemes­nio sąmoningu­mo būseną neišven­gia­mai veda į asmeny­bės degradaci­ją. Nepaste­bi­mai kin­ta ver­ty­bės, siau­rė­ja pasaulėžiūra, keiči­asi san­tyki­ai, nes mažė­ja atjau­tos, skurs­ta jaus­mai.

Beje, sam­pro­tau­jant apie tai, kad alko­ho­lio var­to­ji­mas „su saiku“ gali būti naudin­gas krau­jagys­lėms, širdži­ai ar pan., įtarti­nai pamirš­ta­mas alko­ho­lio poveikis psichikai. Psi­cholo­gai jau ima kalbėti, kad didesnė prob­le­ma – ne ūminės sav­ižudy­bės, o lėt­inės, nes polinkis var­toti psichinei sveikatai žalin­gas medži­a­gas gali būti pri­ly­gi­na­mas sui­ci­dini­am elge­siui. Pop­u­liari ili­uz­i­ja, kad alko­ho­lis pade­da atsi­palaid­uoti ar nusir­am­inti, gyvuo­ja tik apsvai­gus. Išsi­blaivius taip nebeat­ro­do. Tad vėl ir vėl ten­ka „ram­intis“, kol peržen­gia­mas prik­lau­somy­bės slenkstis, už kurio net ir apsvai­gus nebeį­manoma atsi­palaid­uoti. Taip „su saiku“ virs­ta „be saiko“.

Ar apskri­tai žmo­gus pajė­gus kon­troli­uoti mais­to ir alko­holin­ių gėrimų var­to­jimą, ar tai valios klausi­mas? Daž­ni­au­si­ai kiekvien­as mano, kad jis tai jau tikrai gali…

Nely­ginči­au per­si­val­gy­mo su prik­lau­somybe nuo alko­ho­lio, nes tai visiškai skirtin­gi dalykai. Pertek­li­n­is mais­to var­to­ji­mas neke­lia asmeny­bei degradaci­jos rizikos, nebent kai pasiekia­ma val­gy­mo sutrikimų stadi­ja. Tači­au ir vienu, ir kitu atve­ju valios negana. Įsi­vaiz­davi­mo, kad užten­ka būti valingam ir aš gal­iu nebegerti arba gal­iu maži­au val­gyti, laikas labai rib­o­tas. Taip, žmo­gus gali suimti save į rankas ir nus­toti var­toti alko­holį dėl to, kad jis taip nus­prendė. Tači­au valin­gus, išskirti­nai sav­i­ug­da pagrįs­tus sprendimus mūsų psichi­ka suvokia kaip prievartą ir reaguo­ja į tai susierzin­imu, pykčiu ar depresyviomis nuo­taikomis.

Tam, kad alko­ho­lio ar pertek­linio mais­to var­to­ji­mo atsisaky­mas netap­tų tik prievar­ta prieš save, geri­au pradėti nuo gyven­i­mo būdo keiti­mo. Tiesiog nebegerti vakarais tau­rės vyno ar poros butelių alaus – ne sprendi­mas. Tai prievar­ta. Sprendi­mas – susir­asti kitų būdų atsi­palaid­uoti. Gal pasi­ieškoti kito dar­bo, gal užsi­imti sporto ar meno veik­la, gal pasimokyti ko nors nau­jo, gal padirbėti dėl geres­nių san­tyk­ių šeimo­je, o gal susir­asti nau­jų draugų, kurie sug­e­ba atsi­palaid­uoti nežalo­da­mi savęs. Tik taip polinkis svaig­in­tis alko­holiu taps savaime nebereikalin­gas ir nereikės valios pas­tangų norint gyven­ti blaivi­ai.

Manyči­au, kad eili­n­is žmo­gus nepa­jė­gus kon­troli­uoti savo fiziologi­jos, bet pajė­gus did­in­ti sąmoningumą. Švarė­jan­ti, skaidrė­jan­ti sąmonė nor­mal­izuo­ja ir fiziologinius por­eik­ius. Valin­ga kova su nead­ek­vači­ais kūno por­eiki­ais – tai kaip kova su vėjo malū­nais.

Visuomenė­je vis dar vyrau­ja nuostatos, kad jei negeri, esi nesveikas, savotiškas arba užsiko­davęs. Ar daug pažįs­tate žmonių, kurie atsisako alko­ho­lio ir nesi­jaučia nuskri­austi? (Nes pažįs­tu atsisak­iusių – pik­tų, besikank­i­nančių, pavy­d­inčių var­to­jantiems.)

Taip, pažįs­tu žmonių, kurie nesi­jaučia nuskri­austi nevar­to­da­mi alko­ho­lio. Pati esu viena iš jų. Kaip jau minė­jau, yra du alko­ho­lio atsisaky­mo būdai: valin­go sprendi­mo ir por­eikio išnyki­mo. Pir­ma­sis tikrai veda prie kančios ir pykčio. Aš taip pat sutinku tok­ių žmonių. Nors gal tik­sli­au būtų sakyti, kad tai kelias per kančią ir pyk­tį, esant didelei atkriti­mo rizikai. Antra­sis būdas: paži­nus save ir perkain­o­jus ver­tybes, por­eikis var­toti alko­holį ar kitaip svaig­in­tis tiesiog atkrin­ta.

Visuomenė­je vyrau­jančios nuostatos, kaip teko paste­bėti, turi fenom­e­nal­ią savy­bę. Kai žmo­gus rami­ai eina pasirink­tu keliu, jo „visuomenė“ trans­for­muo­jasi į jį palaikančią ir supran­tančią. Kol žmo­gus abejo­ja, ar teisin­gai pasirinko, kol jam svar­bu elgtis „kaip visi“, tol jis susiduria su pašaipomis, smerkimu ir atstūmimu. Taip sudaro­mos sąly­gos pasitikrin­ti, kuo jis iš tiesų tiki ir ko jam iš tiesų reikia. Kai tik pači­am pasi­daro ramu ir aišku, „visuomenė“ irgi pakeičia nuomonę.

Dovilės Štuikienės straip­s­nis / žur­nalas „LAIMA” 2015’LAPKRITIS

Psi­chologė psi­choter­apeutė Lina Vėželienė | gyvojipsichologija.lt